Sveikata

2020.11.07 15:12

Seimo naujokė Sejonienė – apie galimybes užimti sveikatos apsaugos ministrės postą ir kuriozus partijoje

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.11.07 15:12

Su pastarųjų rinkimų laimėtoja, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija, į Seimą žengia Lietuvos medikų sąjūdžio atstovė Jurgita Sejonienė. Žiniasklaidoje ji vis dažniau linksniuojama kaip galima naujoji sveikatos apsaugos ministrė. Retas žino, kad tai nėra pirmas J. Sejonienės bandymas dalyvauti rinkimuose, tiesa, kol kas vienintelis sėkmingas. 

Kaip ji pati vertina savo galimybes užimti postą naujojoje Vyriausybėje ir kokie pokyčiai gyventojų laukia sveikatos priežiūros srityje – naujienų portalo LRT.lt interviu su J. Sejoniene.

– Pirmą kartą rankose laikote Seimo nario pažymėjimą. Koks jausmas?

– Pažymėjimą atsiėmiau kitą dieną po įteikimo ceremonijos, nes joje negalėjau dalyvauti. Jausmas kol kas pakilus, bet jau ateina ir supratimas, kuris nuleidžia ant žemės. Suprantu, kad džiaugtis gana, reikia planuoti darbus. Teks tikrai sunkiai dirbti, nepriklausomai nuo to, kokios pareigos bus.

– O į kokias pareigas pretenduotumėte? Dažnai viešojoje erdvėje užsimenama, kad galėtumėte būti siūloma sveikatos apsaugos ministre.

– Mano darbo sritis tikrai bus sveikatos priežiūra, tačiau kol kas niekas nekalba apie jokius postus. Sudėtingas dabar laikas, vyksta pačios koalicijos sutarties pasirašymo darbai, derinamos principinės nuostatos.

Manau, kad konkrečioms ministerijoms dar nėra numatytų jokių konkrečių asmenų, bet jeigu valstybės ekstremalios situacijos operacijų vadovo pareigas perimtų premjerė, tai būtų labai logiškas sprendimas. Šiuo metu operacijų vadovo kompetencijos turi būti ypač plačios, nes pandemija – ne tik sveikatos priežiūros problema, bet ir socialinė, ekonominė, švietimo. Tas žmogus pirmiausia turi būti labai kompetentingas daugelyje sričių, antra – privalo turėti labai didelį politinių partnerių ir piliečių pasitikėjimą.

Šiandien svarbu ne konkretų žmogų į postą paskirti, o išsiaiškinti situaciją. Būnant opozicijoje pagrindinis šaltinis buvo ir yra žiniasklaida. Komunikacijos su valdančiaisiais, su kontroliuojančiaisiais operacijas pritrūko, todėl reikia daug darbų padaryti ir pirmiausia įvertinti situaciją. Kaip ir prezidentas sakė, nauja Vyriausybė turi ateiti su esamos situacijos valdymo planu. Svarbiausi darbai yra šie, o pareigybės, neabejoju, bus pasiūlytos tiems žmonėms, kurie sugebės adekvačiai įvertinti situaciją ir savo galimybes.

Tokioje ypatingoje situacijoje neabejotinai reikės ir pasiaukojimo – ne tik operacijų vadovo, Vyriausybės nario, bet ir eilinio Seimo nario pasiaukojimo dėl visų žmonių gerovės. Ne visada darydamas teisingus darbus tu gali išlikti populiarus, todėl reikės ir sveiko požiūrio, ir pasiryžimo, nebijoti būti paskui blogai vertinamam visuomenės ir kolegų.

– O kokios jūsų asmeninės ambicijos būtų Seime arba Vyriausybėje?

– Asmeninių ambicijų apskritai nelabai turiu. Aš į Lietuvos medikų sąjūdį atėjau dėl to, kad man rūpi ne tik mano pačios problemos. Yra labai daug Lietuvos sveikatos priežiūros problemų, tiek kalbant apie pacientus, tiek apie pačius darbuotojus.

Mano užimamos pareigos, mano darbas mane visiškai tenkino. Abi darbovietės, kuriose iki šiol dirbau, tikrai yra labai puikios, jose šiandien sudarytos optimalios darbo sąlygos. Ir čia ne savo asmeninių problemų atėjau spęsti.

– TS-LKD nėra vienintelė politinė jėga, su kuria dalyvaujate rinkimuose. Šie rinkimai nebuvo jums pirmieji. Pavyzdžiui, praėjusiuose savivaldos rinkimuose jūs kandidatavote į Vilniaus miesto tarybą su visuomeniniu rinkimų komitetu „Bendruomeniškas Vilnius“. Tiesa, tie rinkimai nebuvo jums sėkmingi. Žiūrint iš šono į jūsų biografiją susidaro įspūdis, kad politiko karjeros siekėte tikslingai.

– Tikrai ne. Kai dalyvavau su visuomeniniu rinkimų komitetu, aš buvau Lietuvos medikų sąjūdžio narė, šios organizacijos valdybos narė. Mano dalyvavimas savivaldos rinkimuose nebuvo aktyvus, nes tuo metu nebuvau nei tam subrendusi, nei pasiryžusi. Tie žmonės iš visuomeninio rinkimų komiteto mane matė, matyt, kaip potencialią savivaldos atstovę, jiems tiesiog reikėjo žmonių, ir tik dėl to sutikau.

Bet visa tai per šiuos kelerius metus mane subrandino, o labiausiai – Lietuvos medikų sąjūdis. Aišku, tai lėmė ir asmeninės savybės. Jeigu tai ir buvo ėjimas link valdžios, tai jis buvo toks pasąmoninis, o ne sąmoningas žingsnis ir ne postų siekimas. Atvirai galiu pasakyti, kad dirbdama Lietuvos medikų sąjūdyje negavau jokio užmokesčio. Valdyba dirba tik visuomeniniais pagrindais, geranoriškai ir ne dėl postų.

Norėčiau pabrėžti, kad aš TS-LKD partijos nare esu nuo 2018 m., tačiau nebuvau labai aktyvi partinėje veikloje. Kai šios partijos vadovybės buvau pastebėta kaip Lietuvos medikų sąjūdžio atstovė, jie paskui labai nustebo sužinoję, kad aš jau esu partijos narė.

– Prašyčiau patikslinti, jūs būdama TS-LKD partijos nare savivaldos rinkimuose dalyvavote su kitu visuomeniniu rinkimų komitetu?

– Taip, bet, kaip ir minėjau, kadangi nebuvau aktyvia partijos nare, tai tuo metu net klausimo nekilo, kad aš galėčiau [su partija] dalyvauti savivaldos rinkimuose.

– Tai pastaraisiais metais, kai dalyvaudavote opozicinės TS-LKD partijos frakcijos organizuojamose konferencijose, jie nežinojo, kad kviečia į sąrašą jau esamą partijos narę?

– Taip. Buvau visada kviečiama ir dalyvavau opozicijos frakcijų posėdžiuose kaip Lietuvos medikų sąjūdžio atstovė ir partijos vadovybė tikrai nežinojo, kad esu jų partijos narė. Kai ateini, gi nesakai, kad aš esu jūsų narė. Savo skyriuje buvau žinoma, tačiau partijos vadovybė šį faktą sužinojo tik prieš šiuos rinkimus.

– Jūs nemažai prisidėjote rašydama partijos rinkimų programą šiems Seimo rinkimams, ypač prie sveikatos srities dalies. Šiandien pagrindinė sveikatos sektoriaus problema visgi yra COVID-19 pandemijos suvaldymas, šiuo klausimu strategijos programoje nėra. Ar esate nusimatę priemonių planą pandemijai valdyti, koks jis būtų?

– Partijos programa rašyta pavasarį ir vasarą, COVID-19 klausimas yra svarstytas. Viena iš priemonių – ekstra ligoninė, kuri būtų skirta infekcijoms gydyti, dėl jos iš pradžių buvo labai daug dvejonių. Panašu, kad ta priemonė yra labai gera. Partijos programoje numatyti labai tikslias priemones, situacijos suvaldymo strategiją – to nėra ir būti negalėjo, bet šiuo metu ta strategija yra rengiama koalicijos partnerių, nes situacijos valdymą teks perimti. Tačiau pirmiausia reikia susiorientuoti, kas yra padaryta, kas – ne, kodėl padaryta, kokie turimi resursai ir ką reikia padaryti.

Pirmiausia reikėtų keisti komunikaciją su visuomene, nes šiuo metu visuomenės rankose yra didžiausia jėga ir didžiausias potencialas suvaldyti šitą situaciją. Karantinas yra priemonė, kurią gali pritaikyti valdžios institucijos, bet pačios visuomenės sąmoningumas yra svarbiau. Joks karantinas negali užtikrinti, kad tai bus efektyvu, jei kiekvienas žmogus neprisiims asmeninės atsakomybės, nesupras savo veiksmų svarbos.

Reikia su žmonėmis kalbėtis pozityviai, išaiškinti, kokie jie yra svarbūs. Turime puikių pavyzdžių, kaip kitose šalyse pavyko tai padaryti, pasitelkti visuomenę, pavyzdžiui, Naujoji Zelandija. Buvo kalbamasi su visuomene, iš pat pradžių ten atvirai buvo pasakyta, kad yra neeilinė situacija, kad šiandien nėra žinomi visi įmanomi sprendimai, bet mes stengsimės su jūsų visų pagalba padaryti kaip galima geriau.

Pas mus komunikacija nebuvo labai nuosekli. Tokiais atvejais komunikacijoje, mano nuomone, negali būti jokio melo ir apsimetinėjimo, bandymo vaizduoti situaciją geresnę, nei ji iš tiesų yra. Negalima rodyti vieno politiko kaip turinčio kažkokių ypatingų galių veikėjo, nes vėliau paaiškėja, kad tų galių tiesiog nėra, net priemonių visų nėra, kurios buvo žadėtos. Tai ypač svarbu sveikatos priežiūros darbuotojams. Galiausiai gydymo įstaigos buvo paliktos tvarkytis pačios.

Pirmiausia mes kiekvienas sau turime pripažinti, kad nesame šioje situacijoje visagaliai. Todėl kiekvienas, pradedant nuo politikų, kurie organizuoja situacijos valdymą, baigiant visais šalies gyventojais, mes visi turime suprasti, kad turime kartu daryti tai, ką galime geriausio, neišsisukinėti, nemeluoti, sakyti tiesą ir bandyti susitelkti. Nuo kiekvieno mūsų priklauso, kaip mes gyvensime ekonomiškai, finansiškai, kiek turėsime mirčių dėl COVID-19 ir kitų ligų.

– Žiūrint į numatytą sveikatos sistemos pertvarką šiai kadencijai matyti, kad pagrindinis akcentas – pirminė sveikatos priežiūra, šeimos gydytojų darbo sąlygų gerinimas, komandos plėtimas. Kaip ši pertvarka konkrečiai atrodys?

– Reikia optimizuoti pirminės sveikatos priežiūros grandies darbą, nes ši grandis sprendžia daugiausia sveikatos problemų ir jas sprendžia, kol šios dar neįsisenėjusios. Šeimos gydytojas neturi būti sekretorius ar siuntimų rašinėtojas. Šioje grandyje dirbantys gydytojai yra specialistai, jie žino, kaip gydyti ligas, kaip diagnozuoti. Jiems turi būti suteikta teisė priimti sprendimus, o ne biurokratija užsiiminėti.

Viskas prasideda nuo apmokėjimo už paslaugas. Metinės pajamos už pirminės sveikatos priežiūros paslaugas tiesiogiai priklauso nuo įstaigoje prisirašiusių pacientų skaičiaus, papildomai mokama už skatinamąsias paslaugas. Mes turime įvertinti, ar tas metinis mokestis nuo pacientų skaičiaus yra pakankamas. Jeigu įkainiai būtų didinami, pirminės sveikatos priežiūros įstaigos galėtų efektyvinti savo darbą.

Pavyzdžiui, įdarbindamos mažiau kvalifikuotus specialistus biurokratiniam darbui. Slaugytojai šioje grandyje gali atlikti labai daug šeimos gydytojų darbo. Jie gali konsultuoti lėtinėmis ligomis sergančius pacientus, tik reikia užtikrinti, kad jų būtų pakankamai.

O kaip pritrauksi darbuotoją ir jį išlaikysi, jeigu nesugebi užtikrinti jam adekvataus ir motyvuojančio darbo užmokesčio? Pirminės grandies finansavimas turi būti didesnis už skiriamą šiuo metu. Mes šiandien artėjame link 20 proc. nuo visų išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms, tačiau manau, kad optimalu būtų skirti 25 proc.

Kalbant apskritai apie sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojus, o tai ne tik gydytojai ir slaugytojai, visiems atlyginimai neabejotinai turi didėti – tai pagrindinis faktorius, kuris išlaiko darbuotoją darbo vietoje, kur jo reikia. Darbo užmokestis turi būti indeksuojamas kiekvienais metais.

– Neabejotinai tam reikės papildomai lėšų. Dabartinis sveikatos apsaugos ministras teigia, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF) nėra guminis. Iš kokių lėšų būtų keliami atlyginimai sveikatos priežiūros srities darbuotojams?

– Yra keletas šaltinių. Pirma, reikia siekti didesnio skaidrumo, surinkti daugiau mokesčių, paskui galima būtų perskirstyti biudžetą. Labai svarbu didinti valstybės draudžiamų gyventojų dalį, lyginant su tais, kurie moka PSD įmokas. Užtikrinti, kad visos gyventojų grupės tolygiai mokėtų PSD mokesčius, priklausomai nuo gaunamų realių pajamų. Aišku, už vaikus ir pensinio amžiaus žmones valstybė turėtų sumokėti.

Reikėtų galvoti ir apie kitokią pačių gyventojų mokesčių už sveikatos priežiūros paslaugas sistemą. Realiai gyventojai turėtų būti skatinami mažiau naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, tai reiškia siekti kuo ilgiau išlikti sveiki. Lietuvos gyventojai, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, į sveikatos priežiūros aukštesnių lygių specialistus kreipiasi gerokai dažniau. Reiškia, edukacijos reikia. Kartu turime orientuotis ne į paslaugų kiekybę, o į kokybę.

Papildomi mokesčiai arba to paties PSDF didinimas – labai sudėtingi sprendimai. Tai turėtų būti daroma stabilios ekonomikos laiku. Suvaldžius pandemiją, mano nuomone, tų sprendimų vis tiek reikės.

– Kompensuojamųjų vaistų politikoje taip pat numatomi pokyčiai, programoje teigiama, kad dabartinė vaistų kompensavimo sistema yra ydinga – didina tiek valstybės, tiek žmonių išlaidas. Ar reikėtų suprasti, kad bus atsisakoma iki šiol galiojusios pigiausio kompensuojamojo vaisto politikos?

– Neabejotinai ją reikia keisti, tik pirmiausia reikia įvertinti esamą situaciją, nes duomenys šiuo klausimu vėlgi nėra viešai prieinami. Ar buvo pasiektas koks nors teigiamas finansinis efektas PSDF? Ar gyventojų išlaidos vaistams dėl esamos tvarkos nepadidėjo? Yra signalų, kad išaugo nekompensuojamųjų vaistų pardavimas ir gyventojų išlaidos padidėjo.

Aš manau, kad tokios griežtos tvarkos neturėtų būti. Kitose šalyse taip pat vykdomos pigiausio vaisto įvairios programos, bet nėra baudžiami gydytojai dėl to, kad jie esant poreikiui skiria kitą vaistą. Gydytojo pareiga yra gydyti, kaip jis mano esant geriausiai. Ne teisės aktai gydo, ne rekomendacijos, o gydytojas, ir jis priima sprendimus. Skatinti gydytojus, kad jie laikosi ribojančių teisės aktų, ar bausti, jeigu nesilaiko, nepaisant tarptautinių institucijų rekomendacijųj, – tai nėra protinga. Kiekvienas gydytojas turi turėti laisvę skirti patį optimaliausią gydymą, o pacientai – turėti laisvę vartoti tą vaistą, su kuriuo jis jaučiasi geriausiai.

Generinis vaistas nebūtinai reiškia, kad jis yra pigus, o pigus vaistas nereiškia, kad jis būtinai yra blogas. Gyventojai turėtų būti skatinami rinktis pigesnius vaistus, jeigu jie tinka ir nesukelia papildomų nepageidaujamų veiksnių. Manau, kad kompensuojama turėtų būti vaistų grupė, kuri taikoma konkrečios ligos gydymui, ir turėtų būti galimybė prisimokėti kainos skirtumą, jei konkretus pigiausias tos grupės vaistas netinka.

– Nuo liepos 1 dienos įsigaliojo lengvata 75 metų ir vyresniems senjorams bei negalią turintiems asmenims – jiems visi kompensuojamieji vaistai ir medicininės priemonės yra nemokamos. Ar yra ketinimų keisti šį sprendimą?

– Priimti gal net ir ne visai pamatuotus sprendimus yra labai paprasta, bet juos atšaukti – sunku. Manau, kad niekas neskubės atšaukti šitų lengvatų, bet kiekviena lengvata, kuri bus taikoma ateityje, ji turėtų būti ypač apsvarstyta, įvertintas jos efektas valstybės biudžetui, PSDF biudžetui ir visai visuomenei.

Turime ne tik siekti lengvatų vyresnio amžiaus gyventojams, bet ir galvoti apie tai, kaip skatinti jaunus žmones, jaunas šeimas, nes tai yra valstybės ekonomikos variklis. Jie šiuo metu labiausiai prisideda prie bendrojo vidaus produkto ir prie pensinio amžiaus žmonių išlaikymo.

Aš manau, kad įvairios nuolaidos turi būti taikomos labai pamatuotai ir pirmiausia jos turėtų būti orientuotos į dirbančius žmones. Pensinio amžiaus gyventojai gauna pakankamai įvairios valstybės paramos. Tai neturėtų būti populistiniai sprendimai, juo labiau jie neturėtų būti daromi prieš rinkimus, siekiant įsiteikti kokiai nors rinkėjų grupei.

– Dar viena reforma, kurios būtinybe niekas neabejoja, bet kurios niekaip nepavyksta įgyvendinti, – ligoninių tinklo pertvarka. Greičiausiai pandemijos akivaizdoje drastiškų sprendimų šiuo klausimu nebus priimama, bet viziją, kaip tai turi būti daroma, tikriausiai, partija turi?

– Aš pirmiausia kalbėčiau ne apie tinklo pertvarką, o apie paslaugų struktūrą. Kokias būtinas, greičiausiai pasiekiamas paslaugas mes turime užtikrinti gyventojams? Nuo to atsispyrus reikėtų spręsti, kaip mes tas paslaugas užtikrinsime. Turime labiau pasitikėti ir įgalinti savivaldybes, kad jos būtų ne tik sveikatos priežiūros įstaigų steigėjos, bet kad prisiimtų ir atsakomybę dėl tų įstaigų veiklos ir paslaugų struktūros bei kokybės.

Aš manau, kad šiuo metu taikomi įvairūs specialieji reikalavimai pačioms įstaigoms tinkamai organizuojant paslaugas sukelia daugiau iššūkių, nei reikėtų. Pirmiausia turime galvoti, kaip išplėsti pirminės sveikatos priežiūros paslaugas ir padaryti jas prieinamas, išplėsti dienos stacionaro paslaugas, slaugos, ypač ambulatorinės, paslaugas. Žiūrint per paslaugų prizmę optimizuoti pačių įstaigų tinklą būtų kur kas protingiau, nes būtų įvertinta, kiek ir kokių paslaugų galime užtikrinti pagal kiekvieno konkretaus regiono poreikius.

Stacionarinės paslaugos neabejotinai turėtų būti centralizuojamos, ypač tos labiau specializuotos, sudėtingesnės. Pirmiausia dėmesys turėtų būti skiriamas regioninėms sveikatos priežiūros įstaigoms, kurioms lengviau pritraukti ir išlaikyti specialistus, užtikrinti pakankamą paslaugų kiekį, kuris leistų ir patiems specialistams kvalifikaciją išlaikyti.

Matyt, kad stambinti ir centralizuoti paslaugas reikės, bet svarbu, kad gyventojai paslaugas, kokių jiems reikia, gautų patogiai ir laiku. Jeigu mes atimame galimybę gauti paslaugas arčiau namų, turime užtikrinti pavėžėjimo paslaugas.