Sveikata

2020.10.27 05:30

Nematomas NVSC direktorius: pasipriešinimo sulaukiame ir iš aukštus postus užimančių žmonių

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.10.27 05:30

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) veidu nuo pandemijos pradžios tapo dvi epidemiologės: Vilniaus departamento vadovė Rolanda Lingienė ir gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė. O kas yra šios įstaigos direktorius? Kodėl net ir prasidėjus antrajai COVID-19 bangai jis nevertina situacijos šalyje, nekalba apie NVSC darbuotojų stygių ir nežmoniškus darbo krūvius?

„Kai yra ekstremali situacija, perskirstėme atsakomybės už komunikaciją sritis įstaigoje. Aš esu atsakingas už vidinę komunikaciją“, – naujienų portalui LRT.lt išskirtiniame interviu sakė NVSC direktorius Robertas Petraitis.

– Žiūrint iš šono, kai šalyje yra ekstremali situacija ir už jos suvaldymą daugiausia atsakomybės tenka NVSC, gali pasirodyti labai keistas sprendimas direktoriui likti prie komunikacijos įstaigos viduje.

– Pritariu, kad esant krizinėms situacijoms turėtų matytis ir pats vadovas. Tikrai suprantu, kad direktoriaus pareiga – pasirodyti kažkada ir pateikti informaciją visą. Bet už išorinę komunikaciją pas mus atsakingos R. Lingienė ir D. Razmuvienė – jos yra pagrindinės. Kad būtų pakankamai sklandi ta išorinė komunikacija, kad įstaiga gerai matytųsi, stengiuosi daugiau nelįsti į išorę. Įstaiga labai didelė, yra labai daug padalinių, daug pokyčių, naujovių.

Aš, kaip direktorius, esu atsakingas už visos įstaigos darbo organizavimą. Ne mažiau svarbu laiku išsiaiškinti problemas, priimti sprendimus ir paskirstyti užduotis taip, kad viskas tinkamai veiktų. Sustyguoti, kad keli šimtai specialistų veiktų, reikia milžiniškų pastangų ir susikaupimo. Kai užsienyje panašioms ekstremalioms situacijoms pasiruošti ir į jas reaguoti skiriamos savaitės, NVSC dažniausiai susiorientuoti ir pradėti veikti turi per parą ar dvi.

– Kokie yra pagrindiniai iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria NVSC epidemiologai?

– Nustačius atvejį ir sąlytį su juo turėjusius asmenis, juos reikia informuoti apie privalomą izoliaciją. Kai žmogui pasakai, kad reikės izoliuotis kokią savaitę, priklausomai nuo to, kelinta yra kontaktinė diena, tada žmogus susiprotėja, kad jam vis dėlto reikia kažkur išvykti. Tada pradeda prašyti leidimų išvykti vieną dieną ten, kitą – ten. Net į kirpyklą.

Reikia suvesti žmogaus duomenis į informacinę sistemą, kad galėtų policija ir kitos institucijos patikrinti, ar tas asmuo tikrai laikosi izoliacijos reikalavimų. Tam kontaktiniam asmeniui taip pat yra užpildomas prašymas dėl nedarbingumo, išsiunčiami duomenys į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

Kartais dar reikia išsiaiškinti, kur tas žmogus gydosi. Dažniausiai žmonės net nežino. Yra kokia nors gydytoja Birutė ir viskas. Juk yra labai daug privačių šeimos gydytojų, dirbančių individualioje įmonėje, tada reikia aiškintis, kur ji yra. Sako, Raseiniuose už kampo, ten sėdi gydytoja. Kai randam gydytoją, jai reikia nusiųsti duomenis, kad ji išrašytų nedarbingumo lapelį.

Tai jeigu per dieną mes turime 255 atvejus, tai įsivaizduokite, kiek yra su jais sąlytį turėjusių žmonių. Pavyzdžiui, vienas užsikrėtęs asmuo deklaravo 146 kontaktus – sąlytį turėjusius asmenis. Tai per dieną mes turime maždaug po 1 tūkst. sąlytį turėjusių asmenų, kuriems reikia paskambinti. Iš jų 200–300 reikia sutvarkyti nedarbingumo klausimą.

– O kodėl šios funkcijos – pasirūpinti nedarbingumu – negalima pavesti patiems gyventojams?

– Todėl, kad gydytojas negali sveikam žmogui suteikti nedarbingumo. Jis suteikiamas tik tuo atveju, kai epidemiologas paskiria izoliaciją. Tokie yra įstatymai.

– R. Lingienė yra minėjusi, kad per dieną darbuotojams tenka atsekti apie 500 sąlytį su užsikrėtusiais asmenimis turėjusių žmonių, NVSC darbuotojų trūksta, nemaža jų dalis, apie 30 asmenų, dėl didelio krūvio išėjo iš darbo, ir daugiausia tai yra didžiųjų miestų darbuotojai. Kaip pavyksta susidoroti likusiems darbuotojams su užduotimis?

– Kaip ir sakau – iššūkis yra viską suvaldyti, sudėlioti, kai yra gana spartus augimas. Iš tikrųjų iššūkis yra visiems įstaigos darbuotojams. Mane stebina darbuotojų pasiaukojamas darbas. Yra darbuotojų, kurie bet kada: ir vakare po darbo, ir naktį, ir savaitgalį dirba ir nekelia jokio klausimo dėl apmokėjimo. Aišku, mes viską registruojame, ir viršvalandžius, viską, kas priklauso pagal darbo teisę.

Pandemijos metu darbas turi būti užtikrintas 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, todėl darbuotojai dirba pagal suminę darbo apskaitą. Dauguma jų jau daugiau nei pusę metų dirba viršvalandžius ir yra tiek fiziškai, tiek psichologiškai išsekę.

Šiandien COVID-19 valdymas yra mūsų prioritetinė darbo sritis, todėl nuo spalio pradžios nebevykdome periodinių kontrolių, nebetikriname objektų: darželių, ligoninių, sporto klubų, grožio salonų. Taip pat atidedame gyventojų skundų tyrimus dėl kvapų, triukšmo. Iš esmės reaguojame tik į tuos skundus, kurie yra susiję su COVID-19 valdymu: gydymo įstaigose, socialinės globos įstaigose, kurios dabar yra labai aktualios.

– Jeigu kiltų klausimų, nesusijusių su COVID-19, kas tada tas funkcijas perimtų?

– Tos funkcijos atliekamos, bet minimaliai. Įstaigoje veikia konsultacinis telefonas. Vienas numeris yra COVID-19 klausimams, kitas – visi kiti klausimai. Tai prie telefonų 15 žmonių dirba, iš jų 10–11 dirba vien tik su COVID-19 klausimais.

Nemažai žmonių (dėl COVID-19) kreipiasi su individualiomis situacijomis. Deja, labai gaila, ne visada pavyksta iš karto greitai jas išspręsti. Per dieną sulaukiame apie 1,1 tūkst. skambučių, iš jų atsakome į 900. Taip pat sulaukiame klausimų raštu į elektroninį paštą. Ministerijos elektroninis paštas COVID-19 yra perduotas mums. Gauname 200–500 elektroninių paklausimų per dieną. Iš jų labai didelę dalį sudaro klausimai dėl individualių situacijų, į kurias reikia gilintis. Negali pasakyti žmogui – pasiskaityk interneto svetainėje.

– Kai tiek daug yra gyventojų užklausų, greičiausiai per dieną suspėti atsakyti į visas neįmanoma?

– Visi prisiskambinti tikrai negali, todėl ieškome sprendimų, kaip pakeisti informavimo formą. Artimiausiu metu planuojame informuoti SMS žinutėmis sąlytį turėjusius asmenis.

– Kodėl iki šiol ši priemonė nebuvo naudojama?

– Todėl, kad yra kitas iššūkis – prisiderinti prie nuolat besikeičiančių reikalavimų, pavyzdžiui, izoliavimosi reikalavimų, atvykstantiesiems taikomų reikalavimų. Mes esame įgyvendinančioji institucija: kai yra priimami tam tikri reikalavimai, mums reikia juos įgyvendinti.

Pavyzdžiui, buvo priimtas sprendimas registruoti visus atvykstančiuosius. Kitos šalys tam pasirengti nusimato du mėnesius. Mes iš karto per kelias savaites, per kelias dienas jau tą dalyką atliekame.

Buvo kalbama su mūsų programuotojais apie gyventojų informavimą trumposiomis žinutėmis. Nusprendėme, kad vis dėlto tas gyvas bendravimas, specialisto skambutis yra daug efektyvesnis negu žinutė, bent kol tai įmanoma padaryti.

Juk žmonėms, galima sakyti, būna šokas, kai jie sužino, kad artimasis užsikrėtė, susirgo, ir jie yra kontaktiniai asmenys. Tikrai sulaukiame labai daug tokio ne tai, kad pasipriešinimo, bet neigimo, net iš žymių, aukštas pareigas užimančių žmonių: „Kaip jūs drįstate? Ką sau leidžiate? Čia izoliuotis – tai valstybė sugrius!“ Paaiškinus, kad jeigu jis nesiizoliuos ir tada kas nors sužinos, kad jis užkrėtė kitus, virusą išplatino, bus dar blogiau, tada jie nurimsta.

Pavyzdžiui, atvejis nustatomas mokykloje – visą mokyklą apima panika. Mes prašome, atrinkite didelės rizikos asmenis, kas su tuo vaiku ar mokytoju bendroje klasėje buvo. Ne – ateina visas sąrašas su 200 žmonių. Visi bijo, todėl visus suregistruoja.

Yra klasikinė užkrečiamos ligos valdymo schema, mes taip daug metų dirbame, tai yra pakankamai efektyvu. Kitos šalys to nedaro. Kitos šalys viską palieka pačiam žmogui, naudoja informacines šiuolaikines technologijas, dažniausiai mobiliąsias programėles. Jei ji paraudonuoja, žmogau, tu pats tada tvarkykis, rūpinkis.

– Tai rizika šiuo atveju išlieka, kad valstybė nebežino ir nebekontroliuoja užsikrėtusio žmogaus maršrutų, nežino, ar jis laikosi izoliacijos?

– Čia rizika yra. Tada, kai mes to žmogaus nebesuvaldome, nesuvaldome situacijos individo lygmeniu, tada valdome populiacijos lygmeniu. Kitaip sakant – karantinas. Tada visus uždarome, kaip buvo pavasarį.

– Matytumėte šiandien karantino poreikį, kai nustatytų atvejų skaičius per parą drastiškai kyla?

– Matyčiau šiuo metu esant pablogėjimui lokalių karantinų poreikį, ką mes ir siūlėme ir kam pritarė Vyriausybė. Visiško tikrai nereikia, nes turime vieną–dvi apskritis, kur nė vieno atvejo neregistruojame. Kitas dalykas – turime labai aiškius protrūkius, žinomas užsikrėtimo grandines: kokiame kolektyve, sporto klube ar chore užsikrėtė. Po to iš karto yra antriniai atvejai: šeimos nariai, giminės, jie po savaitės atsiranda.

Kas buvo Radviliškyje? Infekcija išplito ligoninėje, skirtinguose skyriuose. Tame skyriuje, kur guli slaugos ligoniai, visas skyrius užsikrėtė. Savaitę guli teigiami atvejai su neigiamais. Infekcija iš ten paskui išplito į Šiaulius, į Joniškį. Radviliškyje pradėti registruoti antriniai kontaktai.

Raseiniuose rugpjūčio pabaigoje buvo šeimos šventė, joje iš užsienio atvykę asmenys dalyvavo. Vienas iš svečių pasijuto blogai, bet visą savaitę paskui ėjo į darbą ir infekciją išplatino: atvejai registruoti policijoje, ligoninėje, savivaldybės administracijoje. Mūsų darbuotoja yra raseiniškė, ji sako, tarp ligoninės ir policijos yra kavinė, kur iš abiejų įstaigų darbuotojai ateina pietauti. Ten ir iš savivaldybės ateina.

Tikrai nėra taip, kad virusas plinta ir jam nėra jokių barjerų. Kas saugosi – tikrai apsisaugo. Na, nauja realybė yra tokia, tačiau negalime visko uždaryti. Kokios ekonominės bus pasekmės? Kokios psichologinės?

– Tai tokio karantino, koks buvo pavasarį, niekada ir nebebus?

– Mes turime teisę pasiūlyti, bet siūlytume tik tuo atveju, jei matytume, kad situacija yra visiškai nevaldoma. Mes kas dieną pristatome informaciją ministerijai, sprendimų priėmėjams. Ministerija Vyriausybei atsiskaito. Dar yra savaitinės ataskaitos, tokios apibendrintos. Karantinas valstybei yra labai skausmingas sprendimas.

– Sakote, kad karantino reikėtų, jei situacija būtų nevaldoma, atvejų dvigubėtų. Bet mes jau tai matome: neseniai buvo 100 patvirtintų atvejų per parą, dabar jau 700, nemažos dalies patvirtintų atvejų užsikrėtimo keliai neatsekami.

– Yra du dalykai. Yra patvirtinti Vyriausybės kriterijai dėl lokalių priemonių, savivaldybės priemonių, jie yra tobulinami, mes jais vadovaujamės, bet pats karantino tikslas, to lock down, kuris buvo pavasarį ir kurį įsivedė ne tik Lietuva, bet ir visa Europa, tai yra neperdeginti sveikatos priežiūros įstaigų, neužguldyti ligoninių, reanimacijos skyrių, kad žmonės neliktų be gydymo. Tą situaciją reikėjo užtęsti, užtempti, kad nebūtų to eksponentinio atvejų augimo.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) turi pasitvirtinusi kriterijus, žino, koks yra užguldymas lovų ligoninėse, reanimacijos skyriuose, koks yra dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų užimtumas.

– Kiek šiuo metu NVSC yra darbuotojų, koks krūvis jiems tenka?

– Įstaigoje yra 594 žmonės šiuo metu. Epidemiologų yra 69. Su sąlytį turėjusių pirminių kontaktų informavimu ir izoliavimu dirba 64 žmonės, leidimai palikti izoliacijos vietą – 23, nedarbingumo pažymų rengimas – 20, konsultavimas telefonu – 15, konsultavimas elektroniniu paštu – 10, išorinė komunikacija – 5 darbuotojai.

Išorinei komunikacijai reikia 5 darbuotojų. Kad pasirengtum tai kasdieninei spaudos konferencijai tikrai visą dieną reikia sėdėti tik prie to. Jeigu dar televizija pasikviečia, tai R. Lingienė arba D. Razmuvienė laksto tik ten.

Jeigu normaliai norime aptarnauti žurnalistus, pateikti operatyviai informaciją, tai to darbo yra. Kitos darbuotojos padeda man rytiniam štabui parengti informaciją. Iš darbuotojų ir 1–2 val. nakties ateina informacija, tai aš jau 7 val. ryto turiu ką sveikatos apsaugos ministrui pasakyti. Viešųjų ryšių darbuotojos pasikeisdamos ir savaitgalį dirba.

– Ar turite laisvų etatų?

– Turime laisvų etatų, tačiau jiems nėra skirta pinigų. Aš galiu tik pritarti, kad tai yra ilgametė problema.

Tiesa, pernai Vyriausybė nuo sausio 1 dienos valstybės tarnautojams pakėlė atlyginimus. Nesakyčiau, kad pakėlė, tiesiog padidino kategorijas, tai apie 200 mūsų žmonių atlyginimas pakilo maždaug po 100 eurų. Kalbėjau su specialistais – sakė, pirmą kartą per 14 metų padidino atlyginimą. Kai žmogus tiek metų dirba, o darbuotojų skatinimas va toks, tikrai labai stebiuosi jų pasiaukojimu, ypač kai yra tokia situacija.

Daug kartų dėl atlyginimų buvo kreiptasi, ir prieš pandemiją, kad mums reikia, ypač regionuose, kur nėra specialistų, reikia tas pareigybes užpildyti, reikia darbo užmokesčio. Mes turėjome virš 100 laisvų pareigybių, kurios reikalingos kasdienėms funkcijoms atlikti. Tai yra daug. Aš galiu tas pareigybes užpildyti, bet tada turėčiau sumažinti atlyginimus kitiems iki minimumo. Tai man geriau išlaikyti žmones, kurie dirba dvigubą darbą, mokėti jiems.

Kai prasidėjo COVID-19 situacija, reikėjo perorganizuoti darbą pagal suminę darbo laiko apskaitą ir dirbti savaitgaliais. Reikėjo darbuotojų ir profesinės sąjungos sutikimo. Jeigu darbuotojas visą laiką dirba darbo dienomis nuo 8 val. iki 17 val., tai ar jis sutiks, kad turėtų darbo dienomis laisvų dienų, bet dirbtų savaitgalį už tą patį atlyginimą? Bet buvo supratimas darbuotojų ir jie dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą. Buvo viršvalandžių, juos ministerija kompensavo.

Tiesa, gegužės mėnesį SAM atsiliepė ir skyrė finansavimą 38 pareigybėms papildomai. Tai mes labai greitai su Valstybės tarnybos departamentu pradėjome konkursus skelbti, bet kol jie prasisuka – daug laiko praeina. Reikėjo įdarbinti pagal darbo sutartis, ieškoti kompetentingų žmonių, kurie ambicingi, motyvuoti, kurie iš karto galėtų ateiti į kolektyvą ir dirbti. Įdarbinome, bet daug tokių žmonių pagyvenusių, kurie neatlaiko tų krūvių, rašo prašymus ir išeina.

– Tai priežastys yra dvi: darbuotojai nepakelia krūvio ir jų nemotyvuoja alga?

– Atlyginimai iš tikrųjų maži mūsų. Darėme analizę ir rašiau raštą ministerijai, padarėme visų ministerijai pavaldžių įstaigų palyginimą, išvedėme vidurkius – nekaip atrodome, gerokai nuo vidurkio atsiliekame.

Šiuo metu mes turime šiokią tokią skolą. Šių metų biudžetą panaudojome praėjusių metų skoloms padengti, nes pernai irgi skolų turėjome. Tai irgi yra rimtas signalas ir viešai matoma informacija. Bet turiu patikinimą, kad padengs tas skolas, tai to klausimo ir nekeliu. Skolos juk nėra mano vieno atsakomybė, ministerijos taip pat, ji yra asignavimų valdytoja. Visas problemas jie žino, sąmatas mato. Pinigų nuolat prašoma.

Turbūt tai yra visų valstybinių institucijų problema, ne tik mūsų. Politinį sektorių reikia reorganizuoti, reikia mažinti valdininkų, biurokratų skaičių. Dėl to daug funkcijų perkame iš išorės: pastatų valdymas, valymo paslaugos, vairuotojų nuo kitų metų atsisakysime. Einame link to, kad reikia efektyvinti įstaigų valdymą ir taip taupyti lėšas.

Kitas dalykas dėl algų, manoma, kad kiek beduosi, situacija vis tiek gali blogėti. Neišsipūsi gi iki begalybės. Kovo mėnesį mums labai daug padėjo savanoriai. Dabar jų beliko mažiau nei 100. Tai daug ar mažai – priklauso nuo to, kaip skaičiuoji: etatais ar fiziniais žmonėmis. Ateina žmogus, sako, aš noriu būti savanoris, noriu dirbti. Sakome, tau reikės skambinti. Jis: „ Aš nepaskambinsiu visą dieną, aš galiu tik 15 min. skirti savanoriavimui.“ Tai mes kovo mėnesį savanorių turėjome 2 tūkst. sąraše, bet su jais reikia dirbti, juos apmokyti. Tu juos apmokai, o jie sako, ai, čia per sunku, aš nebenoriu, ir išeina po pirmos dienos. Tada kiti ateina.

Dabar mes einame link to, kad skaičiuojame etatus, dėliojame krūvius, juos lyginame. Tie žmonės, kurie tikrai padeda ir tikrai yra parodę, kad sugeba atlikti tą darbą, planuojame juos įdarbinti. Tie savanoriai tai yra studentai medikai, slaugos kolegijos, Mykolo Romerio universiteto studentai. Jie yra dideli mūsų pagalbininkai ir yra mintis juos įdarbinti.

Papildomiems 38 etatams ministerija pinigų davė, bet mes dar prašome 30 papildomų etatų, motyvuodami tuo, kad tie darbuotojai turės darbo ir ateityje. Jeigu nebūtų COVID-19 situacijos, dar yra valstybės sienos medicininė kontrolė. Tai yra pasienio punktai, kurie dar nuo sovietmečio buvo jūrų uoste ir oro uostuose. Tarptautinės sveikatos taisyklės numato reikalavimus tokiems punktams, nes jeigu prasidės kokia pandemija, epidemija, ypač pavojinga liga, Lietuvoje ji neatsiras, ji bus atvežta. O pirmiausias patekimas į šalį – patekimo punktai. Ten reikia dirbti, vertinti riziką, situaciją, žiūrėti srautus.

Jūrų uoste išliko karantino punktas nuo 2009 m., bet labai silpnas ir reikia jį pastiprinti. Problemų ten yra: atplaukia laivai iš Afrikos, o ten – žiurkynai, palaikus mirusiųjų atsiveža, pusę metų pragulėjusius tame laive. Ten tikrai yra, ką veikti, vertinti situaciją, žiūrėti, iš kur į kur plaukia, ką ten daryti.

Reikia Vilniaus oro uoste tą patį padaryti. Apie tai kalba ir Europos Taryba ir Europos Komisija. Pastaroji dabar kalba ir apie keleivių privalomų kortelių įvedimą visoje Europos Sąjungoje, kad reikėtų rinkti tą informaciją apie keliaujančius asmenis. Tai nebus našta verslui, jie tiesiog turės tą padaryti, kad suvaldytume ir COVID-19 situaciją, ir kitas situacijas ateityje. Tokia yra nauja realybė ir turime priprasti prie jos.