Sveikata

2020.10.16 20:45

Utena už 40 tūkst. eurų prisiviliojo gydytoją terapeutą

LRT.lt2020.10.16 20:45

Utenos ligoninės gydytojas terapeutas Mantas Kraujalis – pirmasis gydytojas Utenoje, kuriam buvo skirtas finansavimas iš programos medikams pritraukti į rajonų ligonines. Gydytojui paskirta 40,8 tūkst. eurų suma, kuri bus išmokama kas mėnesį ateinančius 5 metus. Būtent tiek ir ne trumpiau gydytojas įsipareigoja dirbti Utenos ligoninėje, rašoma Utenos rajono savivaldybės pranešime.

Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinos reikalams Sergejus Naumkinas, pristatydamas savo jaunąjį kolegą savivaldybėje, sakė, kad per trejus darbo metus Utenoje M. Kraujalis jau yra pelnęs kolektyvo bei pacientų pagarbą. Jį apibūdino kaip kompetentingą specialistą, siekiantį taikyti darbe medicinos mokslo naujoves. Pasak S. Naumkino, jaunasis gydytojas darniai įsiliejo į kolektyvą ir jau pelnė dešimtis pacientų padėkų.

Utenos rajono savivaldybė dalijasi interviu su M. Kraujaliu.

– Mantai, pirmiausia papasakokite apie save. Tegul su jumis susipažįsta ne tik uteniškiai, kurie atvyksta į ligoninę.

– Esu ne uteniškis: gimiau ir augau Panevėžyje, bet ten gyvenome trumpai, nes tėvai netrukus persikraustė į Jurbarką. Mano mama yra mokytoja, tėtis dirba įmonėje. Turiu jaunesnę sesę. Jurbarke baigęs vidurinę mokyklą išvažiavau į Kauną. Medicinos mokslus krimtau Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Kai baugiau studijas, buvau tik pusiau gydytojas, nes medicinos studijos universitete trunka 6 metus, o po jų reikia specializuotis kokioje nors srityje. Tai užtrunka nuo 3 iki 5 metų. Mano rezidentūra buvo 5 metų trukmės. Tad man prireikė 11 metų tapti tikru gydytoju.

Rezidentūrą pradėjau Kaune, ten prabėgo treji metai, bet Kaune rezidentūra man nelabai patiko. Rezidentų daug, jie nevertinami, daugiau dokumentus tvarkėme, nei sėmėmės praktikos. Tad norėjau save išbandyti kažkur kitur ir atvažiavau į Uteną. Čia rezidentūra truko dar dvejus metus. Dabar jau metus dirbu kaip tikras gydytojas.

– Šį klausimą, matyt, jau girdite ne pirmą kartą: kodėl Utena?

– Taip. Labai dažnai girdžiu šį klausimą. Klausia kolegos, draugai, artimieji. Bet atsakymo neturiu. Nežinau, kodėl pasirinkau Uteną. Utenoje nepažinojau nieko, giminių čia neturiu ir nė karto prieš tai nesu buvęs.

Gal likimas? Nors nelabai tikiu tokiais dalykais, bet, manau, taip buvo lemta. Svarsčiau ir apie Alytų, Panevėžį, Šiaulius, bet kodėl Utena, negaliu atsakyti.

– O kaip dabar Utena jums atrodo? Nenuvylė?

– Utena nenuvylė. Iš pradžių, žinoma, buvo nelengva. Svetimas miestas, svetimi žmonės, svetima ligoninė, svetimas kolektyvas. Buvo nemažai streso. Bet patekau į labai gerą kolektyvą, kuris mane šiltai priėmė, padėjo patarimais, pamokymais, padėjo „kabintis“ į naują aplinką. Kadangi kolegos beveik visi yra vyresni, tai jie man kaip tėvai. Laikau juos antraisiais savo tėvais.

Utenos ligoninė yra stipri apskrities ligoninė. Pacientų gausu, jie susirgimų sudėtingumu niekuo nenusileidžia trečio lygio pacientams. Tik gal kiek diagnostinės galimybėmis mažesnės čia nei didžiosiose šalies gydymo įstaigose.

Po truputį pripratau prie miesto, žmonių, prie uteniškių kalbos. Su kalba buvo visokių kurioziškų nutikimų. Štai atvažiuoja pacientas į ligoninę ir sako: „Daktariuk, rapelių išrašysi?“ Kas tos rapelės? Klausiu ir vienaip, ir kitaip, ir niekaip nesusikalbam. Pacientas žiūri į mane ir nesupranta, ko aš nesuprantu ir kodėl klausinėju... Kitas įsiminęs Utenoje vartojamas žodis yra baika, bet jį esu girdėjęs ir anksčiau, greičiausiai iš tėčio, kuris yra aukštaitis.

– Metų pradžioje prasidėjo pandemija dėl COVID-19, kova su pasauliui dar nepažįstamu virusu. Ar buvo daug dėl to nerimo ir streso ligoninėje?

– Taip, streso pakako. Tai buvo visai naujas dalykas, su kuriuo nebuvome susidūrę anksčiau. Ir ne tik jaunoji gydytojų karta, bet ir vyresnioji. Būdavo gripo protrūkių, bet ne iki pandemijos lygio. O koronavirusas atnešė nemažai sumaišties ir nežinios: kokią tvarką taikyti, kaip pacientus priiminėti, kaip juos atskirti vienus nuo kitų? Pasitaikydavo situacijų, kad tiesiog nežinodavai, kaip elgtis.

Žinoma, ministerija teikė nemažai rekomendacijų, bet pacientų priėmimo, aptarnavimo, gydymo tvarką Utenos ligoninėje reikėjo patvirtinti, atsižvelgiant į Utenos ligoninės ypatumus. Tvarkos reaguojant į sparčiai besikeičiančią situaciją irgi dažnai kito, buvo pakankamai sunku adaptuotis prie naujų darbo sąlygų. Streso bei atsakomybės ir dabar užtenka, kadangi esame pirmose kovos su virusu gretose.

– Jūs pirmasis gydytojas Utenoje, kuriam buvo skirtas finansavimas remiantis Utenos rajono savivaldybės tarybos patvirtinu aprašu. Kodėl sutikote pasinaudoti šia galimybe?

– Utena skiria didesnę sumą jauniems medikams, nei kitos savivaldybės, tai irgi motyvuoja rinktis Uteną, čia kurtis ir gyventi. Nors ne viskas matuojama pinigais, bet finansinė motyvacija jaunam žmogui yra labai priimtina ir reikalinga. Pinigai bus panaudoti įsikūrimui. Jau norisi turėti savo namus.

Kokį būstą įsigysiu, priklauso nuo finansų ir laiko. Dar neapsisprendžiau, ko norėčiau: buto ar namo. Bet kaip ir kiekvienas lietuvis, svajoju apie nuosavą namą. Tik apie jį dar per anksti svajoti. Tad pirma gal bus butas, vėliau – namas.

– Pagal gauto finansavimo sutartį kurį laiką turėsite praleisti Utenoje. Ar po to pakelsite sparnus?

– Utenoje aš gyvenu trejus metus Čia man patiko, pripratau, susiradau draugų ir niekur jau nesiruošiu kelti kojų. Noriu čia likti ir įleisti šaknis. Žinoma, gyvenimas yra gyvenimas, nežinia, kuria kryptimis jis pasuks. Bet praeis metai kiti ir vadinsiu save uteniškiu. Jau ir dabar galėčiau vadinti, bet dar jaučiuosi esąs pusiau uteniškis. Reikia, kad daugiau uteniškių tarmės išmokčiau. Žodį baika jau dažnai pavartoju, tai mano tėvai juokiasi, kai jį išgirsta.

Buvo mintis išvažiuoti į užsienį, net rezidentūros metais galvojau išvažiuoti. Bet Utenoje, kaip minėjau, pripratau, be to, kolegos gydytojai ir ligoninės administracija atkalbinėjo, tad ir pasilikau, neišvažiavau.

Utenoje labai graži gamta: ežerai, upės, kalneliai. Visai kitokia, nei mano gimtinėje. Ežerai man labai patinka. Jei savaitgalis laisvesnis, tuoj lekiu prie ežerų. Šiaip mėgstu aktyvų laisvalaikį: kažkur išvažiuoti, pakeliauti, pamatyti kažką nauja, aplankyti kultūros renginius, Deja, laisvalaikio turiu mažai: darbas skyriuje, budėjimai, savaitgalius dažnai praleidžiu ligoninėje. Bet tai nieko baisaus: džiaugiuosi ir pacientais, ir kolektyvu, džiaugiuosi, kad ligoninėje atsiranda vis daugiau jaunų gydytojų.