Sveikata

2020.08.18 05:30

Panevėžietė lieja apmaudą dėl tvarkos ligoninėje: mama kartojo, kad iš čia nebeišeis

teisininko komentaras, kaip elgtis kilus ginčui su gydymo įstaiga
Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.08.18 05:30

 „Mama po insulto ligoninės priimamajame praleido tris valandas – niekas nepriėjo“, – pasakoja panevėžietė Kristina Jakštienė. Po poros savaičių moteris mamą palaidojo, tačiau pretenzijos ligoninei liko. Kokios yra pacientų teisės ir pareigos, kaip kilus konfliktui su gydymo įstaiga turi elgtis pacientas ir jo artimieji? Medicinos ir farmacijos teisės ekspertas atkreipia dėmesį, kad kiekviena situacija yra individuali. 

Dėl koronaviruso plitimo vis dar ribojamas pacientų lankymas ligoninėse kelia stresą jų artimiesiems. Nematydami artimojo ir negalėdami jo aplankyti giminaičiai atakuoja įstaigas telefono skambučiais, primygtinai mėgina išsiaiškinti, koks taikomas gydymas, kokia paciento būklė, ar juo tinkamai rūpinamasi. Ginčių ir konfliktų su gydymo įstaigomis šiuo laiku yra daugiau nei bet kada.

Kristinos Jakštienės mama į Respublikinę Panevėžio ligoninę (RPL) buvo atvežta birželio 4 dienos vakarą. 66 metų moterį namuose ištiko insultas, greta buvusi kita dukra skubiai iškvietė greitąją pagalbą, taip pat pranešė K. Jakštienei, kad jųdviejų motina vežama į Panevėžį. Seserys sutarė, kad Kristina mamos lauks prie ligoninės priimamojo durų.

„Ten iš tiesų lėtesnė negu lėta pagalba ir tos pagalbos nelabai sulaukėme, – tos dienos vakarą prisimena K. Jakštienė. – Laukiau apie valandą, nors tikrai buvo galima greičiau atvažiuoti. Atstumas nuo Ančiškių iki Panevėžio – 45 kilometrai. Aš laukiu, galvoju, kur jie dingo. Sesuo sakė, kad išvažiavo su švyturėliais.“

K. Jakštienės seseriai mamos į ligoninę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai lydėti neleido. Paaiškino, kad dėl šalyje plintančios COVID-19 infekcijos tokios galimybės apribotos. Sulaukusi greitosios automobilio K. Jakštienė pasakoja iškart susidūrusi su, jos nuomone, nekompetentingu greitosios pagalbos darbuotojų elgesiu.

„Atvežė su švyturėliais, bet kai greitosios personalas mamą iš mašinos kėlė į kitą lovą, tos lovos ratukų stabdžiai nebuvo užspausti. Lova – sau, mama vos nenukrito ant grindinio prie pat įėjimo. Ant manęs vairuotojas pradėjo šaukti, kad ko aš čia stoviu, turiu padėti įkelti. Sakau: aš negaliu, aš ne medikė, keldama dar galiu pakenkti. Kvieskite personalą, yra medikų, jie turėtų ateiti ir padėti priimti ligonį. O mama įsitempė, išsigando, sveika ranka kiek galėdama pradėjo laikytis už lovos krašto. Mama paralyžiuota, veidu persuktu – baisu“, – pasakojo K. Jakštienė.

Moteris šiandien prisimena į ligoninės priimamąjį vežamos mamos žodžius. Ši, vos pamačiusi prie ligoninės lūkuriuojančią dukrą, pravirko ir įsikibusi į ranką vis kartojo, kad iš čia nebeišvažiuos.

„Sako: Dieve, kaip mane kratė, kaip mane purtė, aš išprotėsiu, kaip viską skauda. Aš jai dar sakau: mamyte, viskas dabar bus gerai – mes jau ligoninėje. O ji prieš išvežant į apžiūros kabinetą sako: aš iš čia nebeišvažiuosiu“, – prisimena Kristina.

Pacientė po insulto apžiūros laukė kelias valandas

Priimamojo medikai nuvežė insulto ištiktą moterį į apžiūros kabinetą ir, Kristinos teigimu, kelioms valandoms pamiršo. Pacientės dukra pagal infekcijų plitimo kontrolės taisykles turėjo likti koridoriuje. Mamos, laukiančios mediko apžiūros procedūriniame kabinete, ji matyti negalėjo, tačiau tikina visą laiką girdėjusi dejones.

„Praeina dvi valandos, eina slaugytoja pro šalį, sako: oi, taigi deguonį pamiršom. O mama tame kabinete visiškai viena, nei gydytoja, nei slaugytoja nepriėjo. Tačiau pats ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas Linas Masiliūnas viešai sako, kad pirmos valandos insulto ištiktam žmogui yra auksinės“, – ir šiandien stebisi K. Jakštienė.

Pašnekovės teigimu, kompiuterinė tomografija buvo atlikta tik po trijų valandų nuo atvykimo į ligoninę, o po šio tyrimo nuspręsta pacientę perkelti į COVID-19 skyrių – kol paaiškės koronaviruso tyrimo rezultatai. K. Jakštienės teigimu, per šį laiką insulto ištiktai mamai nebuvo taikomas joks gydymas.

RPL šio konkretaus atvejo nekomentuoja vadovaudamasi tuo, kad visi su pacientu, jo liga bei gydymu susiję duomenys yra konfidencialūs. Tačiau komentarą, kaip apskritai ligoninėje gydomi insulto ištikti asmenys, kokia pagalba jiems teikiama, RPL atsiuntė raštu.

Rašte ligoninės II neurologijos skyriaus vedėjas Linas Masiliūnas teigė, kad pacientui, įvykus galvos smegenų infarktui, kuo skubiau turi būti išsiaiškintos susirgimo aplinkybės, tiksliai nustatytas susirgimo pradžios laikas, įvertinta ligos anamnezė, persirgtos ligos, nustatyta klinikinė diagnozė ir tik nesant kontraindikacijų kuo skubiau turi būti taikomas aktyvus insulto gydymas.

„Intraveninė trombolizė gali būti atliekama ne vėliau kaip per 4,5 valandos nuo pirmų smegenų infarkto simptomų. Mechaninė trombektomija turi būti atliekama per 6 valandas nuo pirmųjų insulto simptomų. Abiem atvejais gydymas taikomas, jei nėra kontraindikacijų.

Labai svarbu surinkti informaciją iš paciento ar jo namiškių apie tikslų susirgimo laiką. Ligonis laikomas susirgusiu ne tada, kai buvo rastas namiškių su insulto požymiais, o tada, kai matytas visiškai sveikas paskutinį kartą prieš susergant. Pavėluotai negalima taikyti trombolizės ar trombektomijos, nes, pagal pasaulyje atliktų daugybės klinikinių tyrimų rezultatus, gali padidėti kraujavimo į galvos smegenis rizika, pablogėti neurologinė būklė, šių pacientų mirtingumas. Tai nutinka dėl jau įvykusių negrįžtamų pakitimų galvos smegenyse“, – teigia L. Masiliūnas.

II neurologijos skyriaus vedėjas patikino, kad, nepaisant šalyje galiojančių griežtų koronaviruso infekcijos valdymo nurodymų gydymo įstaigoms, pacientams, kuriems reikalinga skubi medikų pagalba, ji teikiama iš karto, nelaukiant COVID-19 testo rezultatų.

„Pacientams, kurie atvyksta į RPL su galvos smegenų infarktu ir kuriems reikalingas gydymas intravenine trombolize ar mechanine trombektomija, šie gydymo metodai taikomi iš karto, nesulaukus COVID-19 ligos tyrimo atsakymo. Tais atvejais laikomasi visų personalo apsaugos priemonių nuo COVID-19 ligos. COVID-19 testo tyrimas visose gydymo įstaigose trunka apie 4 valandas“, – tikino L. Misiliūnas.

Stebino skyriaus darbuotojų komunikacija

K. Jakštienė teigia, kad į L. Misiliūno vadovaujamą Neurologijos skyrių jos motina buvo perkelta kitos dienos vakarą. Moteris sako mėginusi susisiekti su skyriuje dirbančiu personalu ir pasidomėti mamos būkle, tačiau informacija buvo teikiama nenoriai, jos nuomone, net neetiškai.

„Skambinu į Neurologijos skyrių, noriu pasiklausti dėl mamos būklės, o slaugytoja: jūs ką, tyčiojatės? Sauskelnių greitai vežkite ir servetėlių. Jūs žinote, koks ji sunkus ligonis? Mes čia ją vartyti turime, o man problemos su nugara. Aš slaugytojai sakau, kad sauskelnių buvo. O ji – mums netinka kelnaitės, reikia su lipdukais. Sakau, palaukit, nešaukit ant manęs, važiuoju į vaistinę, nupirksiu. O jei nugarą skauda, įleiskite mane, pati pavartysiu. Kaip pradėjo šaukti...“ – pasakojo Kristina.

Ir vėliau Neurologijos skyriaus personalas, Kristinos nuomone, bendravo nemandagiai, neetiškai, nenoriai ir neišsamiai teikė informaciją apie pacientės būklę. Nors Kristinos pavardė ir telefono numeris buvo nurodyti prie jos mamos ligos istorijos kaip atsakingo asmens, kuriam gali būti teikiama informacija, moteris tikina išgirdusi telefonu ir tokių priekaištų, esą medikai nežino, kas skambina. Jokio specialaus kodo Kristinai niekas nesuteikė, kaip kitaip telefonu įrodyti savo tapatybę – ji nežinanti.

Su nemandagiu personalu Kristina teigia susidūrusi ir prie ligoninės vartų – mėgindama perduoti slaugytojos prašytą siuntinį: sauskelnes, tepalą, servetėlių, vandens. Pasitikęs ligoninės teritoriją saugantis asmuo siuntinį perduoti atsisakė.

„Jis mane sustabdo: kur einate, ponia? Sakau: noriu į priėmimą nunešti siuntinį, kad perduotų. O kas čia jums leidžia? Čia jums siuntų tarnyba? Sakau: palaukit, slaugytoja telefonu iš skyriaus prašė atvežti, tai man reikia perduoti. Mes čia nieko neperduodame, Veryga yra įsakęs, čia nieko nebus. Tik moterų, kurios tikrina temperatūrą, dėka galėjau perduoti siuntinį“, – teigia Kristina.

Tomis dienomis patirtus nemalonumus K. Jakštienė išliejo socialiniuose tinkluose, šia istorija susidomėjo ir žiniasklaidos priemonės. Sutapimas ar ne, bet po poros dienų K. Jakštienei pavyko gauti leidimą lankyti ligoninėje gulinčią motiną. Leidimą išrašė skyriaus vedėjas L. Masiliūnas.

„Gavusi leidimą nubėgu iškart pas mamą, nešuosi sauskelnių, trinto maisto. Mama, mane pamačiusi, pradėjo verkti, prašė pasiimti. Sako, personalas rėkia, kai ant šono verčia – krato. Klausiu, ar ji pavalgiusi, ar atsigėrusi. Žiūriu, mano vanduo, kuris buvo atneštas, net nepaduotas, pastatytas ant žemės lovos galvūgalyje. Jo pasiekti mama negali. Klausiu personalo: o tai kaip su skysčiais? Sako, kad per lašelines gauna. Matau, kad vaistai ne tokie stovi, klausiu, kokius duoda, o man – koks jūsų reikalas? Bet man svarbu! O gal vitaminus duoda, kuriems mama alergiška? Sako, bus alergija – numalšinsim.

Man personalas anksčiau sakė, kad mamai turi būti trintas maistas. Žiūriu – atneša kietą kukulį ir stambių makaronų. Padėjo ant staliuko. Mama pasiekti negali, o apie maitinimą nėra nė kalbos. Nemačiau, kad nors vieną ligonį maitintų. Sako, kad niekas čia nesiterlios, norės – pavalgys“, – tokį personalo elgesį K. Jakštienė tikina mačiusi ligoninės Neurologijos skyriuje.

Kaltina gydytoją aplaidumu ir neetišku elgesiu

Paskutinis incidentas, patirtas ligoninėje birželio 12 dieną, K. Jakštienę ypač šokiravo. Atėjusi aplankyti motinos ji pastebėjo, kad ši atsimerkusi, tačiau į aplinką nereaguoja. Netrukus įsijungė aparatūros, stebinčios pacientės būklę, pavojaus signalas. Moteris tikina puolusi pagalbos ieškoti į koridorių. Atbėgusios seselės pastebėjo, kad kyla pacientės spaudimas. Netrukus atėjo ir skyriaus gydytoja Jūratė Eivienė, tačiau, pašnekovės tikinimu, pirmiausia pasuko ne prie pacientės, o prie jos.

„Ji atėjo į palatą ir sako: tu daugiau čia neįeisi. Aš pasirūpinsiu, kad leidimo negautum net įeiti į ligoninę“, – pasakojo Kirstina. Moteris įsitikinusi, kad gydytoja taip reagavo dėl jos paviešintos istorijos žiniasklaidos priemonėms. „Gydytoja man liepė dingti iš palatos. Sakau, kad aš niekur neisiu. Ji kraujospūdžio matavimo aparatą mamai uždėjo ant kateterio, įstatyto į veną, ir pradėjo pumpuoti. Mamai ranka pamėlo, ji pradėjo visa purtytis. Slaugytojos greitai atjungė lašelinę, atjungė mamą nuo aparatų, už lovos ir bėgte išvežė.“

Tai buvo paskutinis kartas, kai K. Jakštienė matė savo mamą gyvą. Po antro insulto pacientė iš Neurologijos skyriaus buvo perkelta į reanimaciją ir netrukus paniro į komą. Birželio 16-osios vėlų vakarą slaugytoja iš Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus telefonu Kristinai pranešė apie mamos mirtį.

Ligoninė su pacientės artimųjų kaltinimais nesutinka

K. Jakštienė tvirtina, kad per pusantros savaitės, kol ligoninėje buvo gydoma jos mama, nuolat susidurdavo su veiksmais, kurie, jos nuomone, nėra suderinami nei su mediko etika, nei su ligoninės vidaus taisyklėmis. Moteris įsitikinusi, kad buvo pažeistos tiek mamos, tiek jos pačios teisės. Dėl to K. Jakštienė po motinos mirties raštu kreipėsi į RPL vadovybę, prašydama atlikti išsamų vidinį tyrimą, įvertinti Neurologijos skyriaus personalo veiksmus.

Po 10 dienų K. Jakštienė sulaukė ligoninės atsakymo, kad detalios informacijos apie paslaugas jos motinai suteikti negali.

„Visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties. Teisę gauti informaciją po paciento mirties turi įpėdiniai, sutuoktinis (partneris), tėvai, vaikai“, – Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą cituoja ligoninės vadovybė.

Rašte taip pat nurodyta, kad K. Jakštienei prašoma informacija bus suteikta tik tada, kai moteris prie prašymo pridės tapatybės arba giminystės ryšį įrodančių dokumentų kopijas. Raštą pasirašė ligoninės vadovas Arvydas Skorupskas.

RPL komunikacijos specialistas Vytautas Riaubiškis naujienų portalą LRT.lt raštu informavo, kad su pacientės giminių pareikštais kaltinimais ligoninė kategoriškai nesutinka.

„Ligoninė, vykdydama savo veiklą, privalo laikytis ir nenukrypstamai laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, kurie nustato tvarką ir terminus, kada, kokiu būdu ir kam gali būti teikiama informacija apie pacientą. <...> Mirusios pacientės dukra buvo informuota, kad, norėdama gauti informaciją, privalo ligoninės administracijai pateikti giminystės ryšį įrodančius dokumentus, kaip tai nustato teisės aktai. Kol kas ligoninė šių dokumentų negavo. Ligoninė, reaguodama į pateiktas pretenzijas, atlieka neplaninį medicininį auditą.

Informuojame, kad K. Jakšienės mamos mirties priežastis buvo liga, kuri visiškai nesuderinama su gyvybe. Deja, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje medicinos praktikoje yra atvejų, kai net geriausi gydytojai niekuo negali padėti pacientui. Šis atvejis – būtent toks“, – teigia V. Riaubiškis.

Medicinos ir farmacijos teisės eksperto Andrejaus Rudanovo komentaras:

Pacientų teisių ir interesų apsaugai yra priimta labai daug pačių įvairiausių teisės aktų ir norminių dokumentų, tačiau ne visi pacientai žino, kaip jais naudotis ir kokius veiksmus būtina ar patartina atlikti kiekvienu konkrečiu atveju.

Pirmiausia, reikėtų prisiminti, kad kiekvienas pacientas yra individualus, jo sveikatos būklė, jos pokyčiai būdingi tik šiam pacientui ir į kiekvieną medicinos paslaugų teikimo procesą reikia žiūrėti kaip į visiškai individualų atvejį. Ir šiam atvejui reikia individualaus dėmesio.

Dažniausia problema, su kuria susiduriama, kai pacientai ar jų artimieji vertina savo situaciją per draugų, pažįstamų, kaimynų ar dar daugiau – garsių žmonių medicinos istorijas. Tam, kad komentuotume konkrečią situaciją, gydymo įstaigos sprendimus, konkrečių specialistų – gydytojų, slaugytojų ir kitų – veiksmus, paskirtą arba nepaskirtą gydymą, kilusias pasekmes, turime atkurti įvykių chronologiją, įvertinti kiekvieno situacijos dalyvio veiksmus ar neveikimą ir po to daryti atitinkamas išvadas.

Antra, kiekvienas ginčas tarp gydymo įstaigos ir paciento prasideda nuo paciento emocinio ir psichologinio nepasitenkinimo situacija. Pagrįstas ar nepagrįstas šis nepasitenkinimas – kita kalba, tačiau konflikto ištakos – paciento reakcija į tai, kas vyksta ar nevyksta su juo, jo šeimos nariais, artimaisiais, giminaičiais. Kuo ūmesnis konfliktas, tuo daugiau pradinio nepasitenkinimo būta.

O nepasitenkinimas gali būti dėl visko. Pavyzdžiui, lėtai važiuojančios greitosios pagalbos brigados (nors GMP važiavo viršydama leistiną greitį, 50 km atstumo GMP automobiliui objektyviai neįmanoma nuvažiuoti per 10 minučių). Arba nepasitenkinimas, kad su pacientu ar jo artimuoju buvo aštriai kalbėta. Ar tai buvo nemandagus ir užgaulus bendravimas, kuris draudžiamas įstatymo? O gal tiesiog specialistas, kuris bendrauja, turi skambesnį balsą, yra emocingas, taip pat jautriai reaguoja į situaciją?

Arba nepasitenkinimas dėl to, kad neleido lankyti paciento. Kai ribojamas paciento lankymas, turi būti nustatyta, kokiu pagrindu tai daroma. Tai gali būti įstatymo reikalavimas, sveikatos apsaugos ministro įsakymo reikalavimas, rekomendacija, gydymo įstaigos vadovo sprendimas. Taip pat turi būti nurodyta, kokiu tikslu tai daroma. Bendravimo su pacientu apribojimas negali būti betikslis, kadangi taip ribojama viena iš paciento teisių. Būtina nurodyti ir kuriam laikui tai daroma, kokia taikomo ribojimo trukmė. Kaip jau minėjau, vertiname individualiai.

Trečia, kiekvienas pacientas privalo įsidėmėti ir prisiminti, kad jis turi ne tik teisių, bet ir pareigų sau, medicinos specialistui, gydymo įstaigai bei valstybei, jeigu jam teikiamos paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis.

Dažnu atveju pacientų nepasitenkinimas kyla iš to, kad gydymo įstaiga reikalauja, jog pacientai laikytųsi pareigų, kurias nustato teisės aktai. Todėl kiekvieną kartą prieš keliant pretenzijas gydymo įstaigai rekomenduotina pasigilinti, o ką konkretus pacientas ar jo giminaitis, artimasis turi daryti vienu ar kitu atveju.

Ketvirta, jeigu ginčas su gydymo įstaiga yra neišvengiamas, pacientas ar jo giminaičiai pirmiausia turi kreiptis į įstaigą raštu ir paprašyti pateikti paciento ambulatorinės kortelės arba ligos istorijos kopiją. Tai pirmas žingsnis, kuris turi būti atliktas besiruošiant ginčui.

Gavus kortelės kopiją, analizuojami joje esantys įrašai apie pacientui suteiktas medicinos paslaugas, jų eiliškumą, išsamumą, vertinamas gydymo pagrįstumas ir kita.

Rekomenduotina pacientui ar jo artimiesiems pasikonsultuoti su kitais sveikatos priežiūros specialistais, kreiptis dėl ekspertinio vertinimo. Gavus atsakymus ir matant ginčo prasmę (yra pažeidimų, padarytų įstaigos ar specialisto), rengiama ir teikiama pretenzija gydymo įstaigai.

Pagal įstatymo reikalavimus pretenzijos teikėjas privalo save identifikuoti – pateikti asmens tapatybės kortelės arba paso kopiją. Jeigu kreipiamasi ne dėl savęs, o dėl paciento kaip giminaičio, reikia įrodyti ryšį su pacientu ir pagrindą, kuris suteikia teisę kreiptis: įgaliojimą, teismo sprendimą, atitinkamą sutartį ir panašiai.

Penkta, pretenzijos turiniui būtina skirti ypatingą dėmesį, nes tai pirminis dokumentas, kuris padės pamatą visam ginčui ir jo tolesnei eigai, galbūt netgi sėkmingai baigčiai. Pretenzijoje nuo emocinės dalies turi būti aiškiai atskirta medicinos paslaugų teikimo dalis: diagnostikos tikslumas ir savalaikiškumas, paslaugų prieinamumas, aprūpinimas būtinosiomis priemonėmis, informacijos teikimo išsamumas ir kita. Komunikacinė ir emocinė dalis apima bendravimą su pacientu, pagarbą jam, jo artimiesiems ir kita.

Kodėl tai reikia atskirti? Nuo paslaugų teikimo aplinkybių, sąlygų ir panašių dalykų priklauso paciento sveikatos būklė, dinamika, galimos neigiamos pasekmės ir turtinė žala. Komunikacinė ir emocinė medicinos paslaugų teikimo dalis yra papildomas veiksnys, kuris ne apsprendžia paslaugų teikimo klinikinę kokybę, o ją lydi. Neretai pacientai ar jų artimieji mano, kad komunikacinė, emocinė dalis svarbesnė negu paslaugų teikimo – procesų, procedūrų dalis. Tad pretenzijos gydymo įstaigoms teikiamos emocinės, o ne dėl faktų ir sukeltų pasekmių.

Ką reikėtų žinoti pacientui ar jo artimajam, jeigu bręsta ginčas su gydymo įstaiga? Pradėti, kaip minėjau, reikia nuo prašymo gydymo įstaigai išduoti kortelės kopiją. Vėliau rekomenduočiau susirasti specialistą, kuris išmanytų ne tik pacientų teises, bet ir gydymo įstaigų veiklos organizavimo, paslaugų teikimo aspektus – tiek klinikinius, tiek procedūrinius. Tokiais specialistais gali būti medicinos auditoriai, privatūs teismo medicinos ekspertai, teisininkai, advokatai. Ir tik pasikonsultavus su jais turi būti priimamas sprendimas – pradėti ginčą su įstaiga ar ne.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt