Sportas

2019.02.27 10:17

Atletikos rekordai – lyg karjeros tortai: ant vieno jų prireiktų 50 žvakučių

Inga Necelienė, LRT.lt2019.02.27 10:17

Vasario pradžioje bėgikas Simas Bertašius pagerino 31 metų senumo 1500 m uždarų patalpų šalies bėgimo rekordą, o pernai vasarą iš to paties Pavelo Fedorenkos atėmė ir 1500 m bėgimo stadione rekordininko vardą. Taip pat po 31 metų pertraukos. Ilgoką barzdą užsiauginusių, arba, kaip sakė vieno ilgaamžio rekordo autorė, papelijusių, Lietuvos lengvosios atletikos rekordų – nemažai. O pačiam seniausiam, lietuviškajam rekordui rekordininkui, šią vasarą sukaks garbingas 50-metis.  

„Reikės pagalvoti apie tortą, – paklausta apie artėjančią 3000 m barjerinio bėgimo rekordo, nuo tolimų 1969-ųjų priklausančio Vladimirui Dudinui, 50 metų sukaktį sako Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinė sekretorė Nijolė Medvedeva. – Bet realybė tokia, kad su kliūtimis Justinas Beržanskis bėgioja, o daugiau nelabai kas. Neturime kur kliūčių sudėlioti, vandens rezervuaro pastatyti – ir ši rungtis nyksta, nes nėra besidominčių, nėra konkurencijos.“

Šiemet 40 metų sukakties sulauksiančio 400 m bėgimo rekordo autoriaus Remigijaus Valiulio tvirtinimu, rekordui pasiekti reikia dviejų pagrindinių dalykų – sportininko ir mokytojo. Svarbi ir konkurencija, ypač bėgikams, nes kad ir koks būtum talentingas, vienam bėgikui siekti rezultatų, be nuolatinės konkurencijos per treniruotes ir varžybas, – neįmanoma. Tad 400 m bėgimo rekordas, olimpinio čempiono R. Valiulio manymu, kurį laiką dar pagyvuos.

„Bet per visus šiuos beveik 40 metų suskaičiuoju kokius septynis talentingus bėgikus, kurie buvo arti mano rekordo. Arčiausiai – JAV gimęs bėgikas Jonas Motiejūnas, kurio geriausias rezultatas, pasiektas 2000-aisiais, maniškiam nusileido keturiomis šimtosiomis sekundės dalimis – 45,77 sek.“, – sako R. Valiulis.

Simas Bertašius, A. Pliadžio nuotr.

Kodėl jie tokie ilgaamžiai

Nėra tradicijų, trūksta konkurencijos, nėra trenerių – šias priežastis mini N. Medvedeva, kalbėdama apie seniausiai išsilaikiusių Lietuvos lengvosios atletikos rungčių rekordus, kurių pagerinti artimiausiu metu nebus kam. Todėl ir beveik 50-metis 3000 m kliūtinio bėgimo, ir Aleksandro Antipovo 1978–1979 m. pasiekti 10 000 m bei 5000 m bėgimo, ir 35-erius metus skaičiuojantys vyrų šuolių su kartimi arba moterų disko metimo rekordai dar laikysis, o šalia jų ir toliau bus parašytos jau seniai sportines karjeras baigusių buvusių garsių lengvaatlečių pavardės.

Paklausti, ar nenuliūstų, jeigu vieną dieną sužinotų, kad nebe jie šalies rekordininkai, kalbinti tebegaliojančių šalies rekordų autoriai sutartino tvirtina, kad priešingai – apsidžiaugtų.

„Visiškai negaila, juk kažkas dar iš Lietuvos turi gerai šią distanciją bėgti. Kiek gali mano pavardė ties 400 m barjerinio bėgimo rekordu kabėti? Svajoju sulaukti tos dienos ir paspausti ranką merginai, kuri pagerins mano rekordą“, – tikina 1983 m. pasaulio vicečempionė ir pasaulio rekordininkė Ana Ambrazienė, kuriai 400 m barjerinio bėgimo ir tos pačios rungties estafetės rekordai priklauso jau 36-erius metus.

„Tik džiaugtis reiktų, jei atsirastų jaunų žmonių, kurie pajėgtų rezultatus gerinti“, – antrina moterų disko metimo rekordo autorė Galina Murašova, rekordininke besivadinanti jau 35 metus.

„Juk gyvenimas turi eiti į priekį, todėl jeigu kas nors pagerintų mano rekordą, pasijusčiau geriau“, – patikina olimpinis čempionas R. Valiulis.

Sporto psichologas ir imtynių treneris Andrius Stočkus svarsto, kad tą sekundę, kai sportininkas sužino, jog jo rekordas pagerintas, greičiausiai pasijunta šiek tiek pralaimėjęs – juk glosto širdį, kai matai savo pavardę prie daug darbo ir jėgų pareikalavusio rezultato. Kita vertus, yra žmonių, kurie nuoširdžiai nori, kad jų sporto šakai sektųsi, kad ji eitų į priekį. O jeigu sporto rungties rekordas nejudinamas laikosi tris, keturias ar juolab penkias dešimtis metų, tai verčia susimąstyti: tai ką, pas mus Lietuvoje nėra žmonių, kad šitiek metų nesugebama pagerinti rekordo.

„Juk sportas eina į priekį, pagerėjo visi inžineriniai dalykai – ištobulėjo pasirengimo, treniruočių technologijos, dabar daug ką elektronika galima valdyti jau treniruočių procese. Pagaliau ankstesnių ir dabartinių sportinių batelių net nėra ko lyginti. Žvelgiant į visą šią pažangą išties keista, kaip nesugebama tokių ilgaamžių rekordų įveikti“, – svarsto A. Stočkus.

A. Šerkšnienė. A. Pliadžio nuotr.

Pernai krito kaip lapai

Kurie šalies lengvosios atletikos rekordai gali šiemet būti pagerinti? LLAF gen. sekretorė N. Medvedeva primena, kad lietuviški kai kurių bėgimo rungčių rekordai pernai krito kaip lapai.

„Pernai Agnė Šerkšnienė Lietuvos rekordus iš viso gerino septynis kartus – tokio rekordų šturmo apskritai neprisimenu. Visai gali būti, kad Agnė dar sykį pagerins savo 200 m ir 400 m bėgimo rezultatus. Iš moterų gal ieties metikė Liveta Jasiūnaitė pasikėsins į Ritos Ramanauskaitės rekordą, kuris jai priklauso nuo 2000-ųjų“, – svarsto N. Medvedeva.

LLAF gen. sekretorės manymu, visai gali būti, kad trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė pasigerins savo rezultatą. Yra 100 m bėgikės ir rekordininkės Linos Grinčikaitės sekėjų, kurios gali blykstelėti, bet dar ne šiemet.

„Iš vyrų, manyčiau, Andrius Gudžius yra pasiruošęs ir subrendęs pagerinti Virgilijui Aleknai priklausantį disko metimo rekordą. Kas žino, gal nuo metų pradžios rekordus ėmęs gerinti Simas Bertašius pasikėsins ir į senstelėjusį 3000 m bėgimo rekordą, kuriam šiemet bus 37-eri. Galbūt Marius Žiūkas pabandys šturmuoti 20 km ėjimo rekordą. Daugiau nematyčiau, kas galėtų. Nors visko būna, bet stebuklai kasdien nevyksta“, – sako N. Medvedeva.

Kai tie stebuklai įvyksta, naujieji mūsų lengvosios atletikos rekordininkai sulaukia įvertinimo – vardinių atminimo medalių, ženklų. Tai, pasak N. Medvedevos, išliekamoji vertė visam gyvenimui, o rekordininko pavardė iš archyvų niekada neišnyksta.

2018-ųjų pabaigoje per lengvaatlečių pagerbimą A. Šerkšnienei vienu kartu buvo įteikti visi septyni atminimo medaliai.

„Galvojome, kaip ji visus paneš, ką daryti, kad nepamestų. Tada nusprendėme sudėti visus ant padėklo ir įteikti“, – pasakoja N. Medvedeva.

Bet barjerinis, ilgesnių nuotolių bėgimas, šuoliai su kartimi pas mus dar silpna vieta, taigi šių rungčių šalies rekordininkams bent artimiausiu metu vargu ar teks atminimo medalius gaminti. Ko trūksta jiems pagerinti? Ogi dviejų pagrindinių komponentų, įvardytų olimpinio čempiono R. Valiulio, – sportininko ir mokytojo.

„Turime problemų dėl trenerių – nelieka trenerio, nelieka ir tos rungties, pavyzdžiui, šuolių su kartimi. Bet mes dalyvaujame ir komandiniuose Europos čempionatuose, kuriuose privalome turėti bent po vieną visų 46 lengvosios atletikos rungčių atstovą. Patikėkit, mums tai nėra lengva. Todėl negalime visai numarinti šių rungčių, turime rasti, kas eis ir bent pradinį šuolių su kartimi aukštį įveiks, nes kitaip neteksime brangių taškų. Vienose rungtyse yra konkurencija, o kitose einame ir ieškome, kas galėtų sudalyvauti“, – pasakoja N. Medvedeva. Ir pripažįsta, kad kita didelė bėda – nėra kur treniruotis. Tarkime, techninių lengvosios atletikos rungčių nėra kur mokyti – senukas sostinės lengvosios atletikos maniežas perkrautas.

Vilniaus maniežas, E. Blaževič/LRT nuotr.

Pasikeitė tik bateliai?

Paminėtame sostinės lengvosios atletikos manieže užaugo kelios sportininkų kartos. Bėgiojo jame, rekordų siekė ir A. Ambrazienė, G. Murašova bei R. Valiulis. Ir net mena jo atidarymą tolimais 1976-aisiais. O jei dabar kada užeina, supranta, kur laikas gali sustoti.

Tame pačiame Vilniaus manieže rekordų siekusiai A. Ambrazienei iki šiol įstrigę aštrūs bėgimo takelių posūkiai, ties kuriais ne vienas sportininkas traumų patyrė.

„Išvyko S. Bertašius į normalų maniežą, ne mūsų sostinės, kurį aš alpinistų vadinu, ir pagerino 31 metų senumo uždarų patalpų rekordą. Kodėl alpinistų? Nes ten bėgi tai nuo kalno, tai į kalną. O šiaip bėgikai ir prieš 50 metų Vilniaus Vingio parke treniravosi, ir iki šiol ten daugiausia treniruojasi. Per tiek metų nieks labai nesikeičia. Simas – fenomenas, jis gimė tokius nuotolius bėgti, jam pati gamta davė būti bėgiku, o sostinės bėgikams ką davė gamta, ten jie ir treniruojasi“, – paraleles brėžia olimpinis bėgimo čempionas.

O užsiminęs apie S. Bertašių vėl primena išsakytą formulę: yra talentingas sportininkas ir geras treneris, taigi yra visi elementai rekordams siekti.

N. Medvedeva. A. Pliadžio nuotr.

Ši formulė tinka ne vienai stipriai lengvaatlečio ir jo trenerio porai, pavyzdžiui, Andriui Gudžiui ir Vaclovui Kidykui, Tatjanai Krasauskienei ir Airinei Palšytei arba Livetai Jasiūnaitei ir Teresei Nekrošaitei.

Šuolininkė į aukštį A. Palšytė šalies rekordą iki 201 cm aukščio kilstelėjo 2017-aisiais. Abu kitų rungčių rekordai – V. Aleknai priklausantis disko metimo (73,88 m) ir R. Ramanauskaitės pasiektas ieties metimo (62,69 m) – užfiksuoti 2000-aisiais

„Faktas, kad A. Gudžius yra tam pasirengęs ir tikrai aukštą V. Aleknos rekordą pagerinti išdrįstų“, – sako N. Medvedeva.

Ilgabarzdžio moterų disko metimo rekordo autorė G. Murašova sako, kad pats laikas naujam rekordui atsirasti. Tik štai nelabai kam yra jį pagerinti. Jos rekordą ir geriausios dabarties disko metikės Zinaidos Sendriūtės rezultatą skiria 12 metrų.

„Rekordui pasiekti turi būti geros sąlygos, geros varžybos. Kai gerai techniškai atlieki veiksmą, iškart pajunti, kad metimas geras, kad diskas skrenda. Atsimenu tą metimą Prahoje – jau paleidusi iš rankų diską supratau, kad jis skris toli“, – 1984 m. vykusias varžybas prisimena G. Murašova, tąkart diską nuskraidinusi iki mūsų šaliai rekordiškos 72,14 m žymos.

Paklausta, kodėl vyrų disko metimo rungtis turi tradicijas, o štai moterų, regis, ne, N. Medvedeva atsidūsta ir atsako taip: „Ne kasdien geros metikės gimsta.“

O R. Valiulis primena, kad esame maža šalis, ne JAV, Vokietija ar Rusija, todėl visose lengvosios atletikos rungtyse turėti po stiprų žmogų – nerealu.

Be medikų ir masažų

„Jau papelijęs“, – taip savo pasiektą 400 m su barjerais rekordą apibūdina A. Ambrazienė. Kodėl neatsiranda merginų, kurios jį pagerintų? „Gal mažai dirba, gal ne visi tiek gali dirbti ir po triskart per dieną treniruotis kaip aš. Kaip pagalvoji, juk mes nieko neturėjome, net normalių startukų. Nebuvo maisto papildų, niekas nekalbėjo apie maisto derinimą, prisivalgydavome batonų, bandelių – buvo svarbu pilvą prikimšti bet kuo, ką turėjome. Nebuvo ir beveik jokios medicininės priežiūros, masažų, treniruočių stovyklų šiltuose kraštuose“, – vardija šios rungties pasaulio rekordininkė.

Dabar sąlygos nepalyginamai geresnės, normalu, kad po fizinių krūvių sportininkai eina pas kineziterapeutus, masažuotojus, juos vertina sporto mokslininkai, nuolat bendrauja su psichologais, medikais.

„Įlįsdavau į vonią, į kurią prisipildavau druskos, garstyčių, dar kartais jodo, – ir tai būdavo geriausia atpalaiduojamoji vonia“, – prisimena A. Ambrazienė.

Tarp priežasčių, kodėl neatsiranda sportininkių, galinčių pagerinti šį jos ilgabarzdį rezultatą, A. Ambrazienė vardija šias: nepopuliari rungtis, nėra konkurencijos, bet turbūt svarbiausia – tai sunki rungtis.

Barjerinis bėgimas, AFP/Scanpix nuotr.

„Jeigu pamatau aukštą ilgomis kojomis sportininkę – man ji iškart gera barjerininkė, – juokiasi. – O bėgant distanciją su barjerais matematinio mąstymo reikia, nuolat skaičiuoti. Pamenu, prieš varžybas apeidavau stadioną, jei vėjas į nugarą pučia, žinodavau, kad iš pradžių penkis barjerus įveiksiu per 15 žingsnių, tada apie vidurį tris barjerus šoksiu nubėgdama 16 žingsnių, ir galiausiai jau paskutiniams įveikti reikės 17 žingsnių. Kad ir kas būtų, ar varžovės griūtų, ar barjerai virstų – susikaupi, bėgi, nesidairai į šonus ir skaičiuoji.“

A. Ambrazienė prisipažįsta, kad labai daug vilčių dėjo į Eglę Staišiūnaitę, nes tikėjo, kad ji pagerins jos rekordą. Šiai gavus traumą dabar matanti porą perspektyvių merginų, besimokančių Panevėžio sporto gimnazijoje. Šalia gerų fizinių duomenų jos dar turi sveiko sportinio pykčio ir užsispyrimo, kurio šioje rungtyje labai reikia. „Bet kol jos užaugs, manau, dar kokius penkerius metus mano 400 m barjerinio bėgimo rekordas pasilaikys“, – spėja A.Ambrazienė.

Kai nebelieka žodžio „mėgautis“

„Simas unikalus – jis neužforsuotas jaunimo žaidynėse, jaunimo festivaliuose, nes juose nedalyvavo. Jis dalyvauja suaugusiųjų varžybose ir tuo mėgaujasi“, – taip naujausią rekordininką S. Bertašių apibūdina N. Medvedeva.

Sporto psichologas A. Stočkus atkreipia dėmesį, kad kalbant apie mūsų sportininkus labai dažnai nebelieka žodžių „mėgautis savo darbu“. Gal dėl to ir mažiau sportininkų, ir mažiau medalių, rekordų turime?

„Neužforsuotas – labai geras žodis ir pavyzdys. Aš, kaip treneris, visą laiką laikausi ir laikysiuosi tokio principo, kad žmogus turi džiaugtis tuo, ką jis daro. Bet jau mūsų sporto politika tokia, kad sportininko rezultatas garantuoja treneriui atlygį, kategoriją, geresnę tarifikaciją. Dėl to treneriai skuba, spaudžia ir juos galima suprasti, nes šito iš jų reikalauja federacijos, sporto centrai, mokyklos. Bet forsavimo rezultatas toks, kad pas mus 10–11 metų vaikai jau yra tikri atletai, nors jiems dar reikėtų eiti pažaisti, iš sporto gauti gerų emocijų.

Tai ydinga tendencija ir ji ypač gerai pasimato, kai jaunuoliui sueina 16–18 metų ir jis meta sportą, nes persisotina, nors jo, kaip sportininko, karjera realiai dar būna neprasidėjusi. Juk tikrieji rezultatai, tikrieji rekordai pasiekiami perėjus į suaugusiųjų sportą. Rezultatų siekdami bet kokia kaina perspaudžiam ir dėl to paskui jų mažiau jų turime“, – atkreipia dėmesį A. Stočkus.

Kas visais laikais svarbiausia norint pasiekti rekordą? „Greitai bėgti – tai yra svarbiausia“, – į šį klausimą keliais žodžiais atsako bėgikė A. Ambrazienė, dviejų iki šiol nepagerintų ilgabarzdžių šalies rekordų autorė.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius