Sportas

2019.01.14 09:08

Dakaras naujokų akimis

Diana Gedeikytė-Jakutienė, tinklarastis.gf.lt2019.01.14 09:08

Šių metų Dakaras yra išskirtinis keletu dalykų. Jame startavo ypatingas kiekis moterų. Stipriai padidėjo dalyvių skaičius bagių kategorijoje. O prie viso to jis turi ir daugiausiai dalyvių naujokų. Iš viso net 135 žmones 97 transporto priemonėse. Naujokų šiais metais turi ir „General Financing team Pitlane“ komanda. Praėjus pusei Dakaro, paklausiau jų, ar vienas sunkiausių pasaulyje maratonų pasirodė toks, kokį jie įsivaizdavo prieš iškeliaudami į Pietų Ameriką. 

„General Financing team Pitlane“ komandoje Dakarą pirmą kartą patiria keturi nariai: žiniasklaidos komandos koordinatorius Rolandas Juraška, fotografas Rytis Šeškaitis, technikas Mindaugas Muka ir už komandos infrastruktūrą atsakingas Edvardas Mikolajūnas. Šį kartą Ryčio ir Rolando įspūdžiai apie Dakaro ralį. 

Fotografas Rytis Šeškaitis

Ar prieš išvykdamas turėjau įsivaizdavimą apie Dakarą? Maniau, kad taip. Buvau peržiūrėjęs visą Dakaro vizualinę medžiagą iš ankstesnių metų: nuotraukas, video reportažus. Su Benediktu Vanagu pradėjau dirbti praėjusių metų gegužę, „General Financing team Pitlane“ fotografavau ralių Lietuvoje metu. Tad galvojau, kad Dakare bus kažkas panašaus. 

Tik atsidūręs Dakare supratau, jog pirmą kartą čia būdamas negali tikėtis iš karto pridaryti daugybės „auksinių“ kadrų. Šios lenktynės, vietos, kuriose jos vyksta, automobilių judėjimas yra specifiniai, tad norint padaryti gerą nuotrauką turi tą specifiką išmanyti. Čia aš kiekvieną dieną suprantu ir išmokstu kažką naujo. Pavyzdžiui, išmokau, kad automobilių stabdymo zonoje gaunasi gražūs kadrai – dulkės lieka už automobilio, išraiškingai išlenda automobilio priekis. Ir tokių niuansų pilna. Jų, būdamas Lietuvoje ir žiūrėdamas medžiagą iš Dakaro, nesuprasi, išmokti galima tik savo kailiu tai patyrus. Dabar žinau, kad fotografijoje tikrai dar ne viską moku. Iki šiol aš dažniausia fotografavau portretus, tad Dakaro akimirkų fiksavimas man yra naujas iššūkis. Ir šis iššūkis – dvejopas. Viena yra rasti tinkamą lokaciją, kurioje galima būtų gerą kadrą pagauti. Antra, esant ne kokioje lokacijoje (nes ne visada pavyksta gerą rasti arba aplinkybės taip susiklosto, kad turi būti, galbūt, ne ten, kur norėtum) padaryti tai, ką gali geriausio. O Dakare dar nutinka ir taip, kad galvoji, jog esi geroje vietoje tinkamu laiku ir tikiesi įspūdingo pravažiavimo, o tas pravažiavimas toks puikus ir neištinka arba papuoli į tokias dideles dulkes, kad nelabai ką ir begali padaryti. Ir prie viso to, konkrečioje vietoje tu turi tik vieną šansą pagauti kadrą. Jei nespėjai, automobilio nebesugrąžinsi. Tai viso to aš dabar ir mokausi. Esu tikras, kad antroje Dakaro pusėje mano nuotraukos tik  gerės. Pats sau esu pasakęs, kad jeigu iš šių lenktynių parsivešiu penkis gerus, įrėminimo vertus kadrus, būsiu laimingas. Džiaugiuosi, kad mūsų žiniasklaidos komanda yra fantastiška, pasiryžusi ne vieną

kilometrą nueiti nekonforto sąlygomis dėl geresnės nuotraukos ir vaizdo. 

Kalbant apie sunkumus, įdomu tai, jog Lietuvoje buvau prisiskaitęs, ir aplink visi gąsdino, kad Dakaro bivuakuose didelis triukšmas, dėl to bus labai sunku miegoti. Kai įėjau į pirmąjį bivuaką, supratau, kad muzikinių festivalių, kuriuose dažnai fotografuoju, stovyklose triukšmas yra daug didesnis. Ten, nuolat „kalant“ garsiai muzikai, nuo kurios net čiužiniai ant žemės šokinėja, tikrai yra sudėtinga miegoti. Palyginus su tuo bivuakai – vieni niekai. Automobilių burzgimas, generatorių keliamas triukšmas susilieja į vieną gaudesį, kuris netrukdo. Na, nebent sunkvežimiai kartais garsiau patrimituoja.

Kitas labai nustebinęs reiškinys yra dulkės. Sudalyvavęs raliuose Lietuvoje galvojau, kad jau esu pabuvęs jose ir žinau, ką tai reiškia. Atvykęs į Dakarą supratau, kad buvau naivus. Gerai, jog prieš kelionę nusipirkau specialius akinius. Išeini į smėlynus užsidėjęs akinius, apsigobęs skara, tada gali bent jau tiesiai prieš save žiūrėti. Bėda ta, kad dažnai net ir toks pasiruošimas nepadeda – Dakaro dalyvių sukeltų dulkių būna tiek daug, jog nieko nematai, nepastebi net kas iš ekipažų atvažiuoja. 

O patį didžiausią įspūdį Dakare iki šiol man yra palikę du dalykai. Pirma, dykumos. Jų dydis, ten spengianti tyla, smėlis ir dulkės, važiavimas per kopas automobiliu, užklimpimas feš-feše. Smėlynuose kartais pasijuntu kaip kitoje planetoje. Antras dalykas, tai sunkvežimių keliamas triukšmas. Kai pirmą kartą išgirdau mūsų komandos „Toyotos“ garsą, pagalvojau, čia tai bent. Tačiau šį įspūdį nustelbė Dakare išgirsti sunkvežimiai. Vat ten tai garsas. 

Žiniasklaidos komandos koordinatorius Rolandas Juraška

Aš Dakaru domiuosi jau seniai, tad įsivaizdavimą apie tai, kas ir kaip ten vyksta, turėjau tikrai gerą. Tikriausiai geresnį nei daugelis kitų. Daug Dakare vykstančių dalykų buvo tikrai gerai iškomunikuota – nufilmuota, nufotografuota. Ir ta dalis, kurią įsivaizdavau, daugmaž ir atitiko. Ko nelabai galėjau įsivaizduoti, tai šio renginio organizavimo niuansų, taip pat pačios „General Financing team Pitlane“ vidinės virtuvės, kas ir kaip daroma, kad būtų pasiektas norimas rezultatas. 

Prieš keliaudamas į Dakarą bijojau vieno dalyko – nepritapti prie komandos. Vis galvojau, kaip ten bus, kaip mes, tokie skirtingi ir beveik nepažįstami žmonės, sutarsime. Esu nemažai keliavęs su grupėmis skirtingų žmonių ir kaskart tekdavo patirti didesnių ar mažesnių nesutarimų ar konfliktų, įtampos. Šiuo atveju išėjo daug geriau nei tikėjausi. Ir labai džiaugiuosi, jog bent kol kas puikiai sekasi drauge dirbti. Mūsų žiniasklaidos komandą sudaro labai profesionalūs žmonės. Ir nors ir pavargę buvome, ir ne viskas išeidavo, kaip norėjome, sugebame išlikti draugiškais ir be nesutarimų siekti maksimaliai geriausio rezultato. Mane žavi tai, jog visiškai visi komandos nariai nori ir stengiasi savo darbą atlikti maksimaliai gerai. 

Dakare atradau įdomų dalyką ir asmeniškai apie save. Kasdieniame gyvenime esu pripratęs viską daryti taip, kaip sugalvoju, noriu aš pats. Esu susikūręs sau tokią galimybę. Čia, būdamas darniai drauge dirbančios komandos dalimi, turėjau vėl iš naujo išmokti paklausyti ir ką kiti pataria, siūlo ar kartais ir primygtinai pareikalauja padaryti. Ypač kai patariantieji jau turi darbo patirties Dakare. 

Pabuvus Dakare mane labai nustebino tai, kad tokia didelė, patyrusi organizacija, atsakinga už ne vieną didelį masinį renginį, pridaro šitiek daug klaidų ir netvarkos. Smagi ir man didelį įspūdį palikusi Dakaro pusė yra tai, kad čia gali susipažinti ir paprastai pabendrauti su automobilių sporto žvaigždėmis. Skrydžio į Pietų Ameriką metu man nusišypsojo laimė sėdėti šalia vieno iš „Kamaz“ ekipažų nario ir susipažinę mes susibičiuliavome. Netgi gavau kvietimą užsukti į šios komandos bazę Kazanėje. Kai lankysiuosi Rusijoje, būtinai pasinaudosiu kvietimu. 

Ir dar labai džiaugiuosi, kad buvimas su komanda Dakare suteikė galimybę pažinti man naują šalį Peru. Tiek, kiek teko pamatyti kalnų, kopų, dykumų keliaujant iš bivuako į bivuaką, būnant greičio ruožuose, viskas labai patiko. 

Kaip Dakarą mato kiti du nauji „General Financing team Pitlane“ komandos nariai papasakosiu kitame tinklaraščio įraše.