captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Skarbaliaus alternatyva Lietuvos futbolo blogiui: laikas jį rauti su šaknimis

Didžiąją futbolininko ir trenerio karjeros dalį Danijoje praleidęs Aurelijus Skarbalius prieš ketverius metus galiausiai atsigręžė į gimtinę ir nusprendė – laikas rauti futbolo blogį kartu su šaknimis. 45-erių specialisto nuomone, nepaisant nesėkmingos trenerio karjeros savo jaunystės klube Vilniaus „Žalgiryje“, prie to postūmio pavyko prisidėti.
E. Blaževič/LRT nuotr.
E. Blaževič/LRT nuotr.

Tiesa, prisideda jis prie tos srities, kurioje proveržiui reikia ilgiausiai laiko – jaunimo ugdymo. Jo kartu su Carstenu Dohm sukurta treniruočių metodika „Auri-Dohm“ naudojasi Kauno „Olimpas“, Alytaus „Dainava“, „Baltijos futbolo akademija“, Utenos „Utenis“, o dabar jau su buvusiu Lietuvos rinktinės trenerio asistentu Mariumi Babravičiumi kuriama ir sporto organizacijoms skirta aplikacija, kuri turėtų padėti geriau valdyti joje vykstančius procesus.

Praeityje Lietuvos futbolo rinktinės marškinėlius vilkėjęs, o didžiąją žaidėjo karjeros dalį praleidęs „Brondby“ klube, A. Skarbalius puikiai pažįsta tiek Danijos, tiek Lietuvos futbolo virtuvę. Ieškodamas, kaip pirmoji galėtų papildyti antrąją, specialistas teigia, kad mūsų šalyje įmanoma atgaivinti itin sunkiai sergantį futbolą, tačiau iniciatyvos turi imtis valdžia – Lietuvos futbolo federacija.

– Daug laiko praleidote Danijoje, bet neatitolote nuo Lietuvos futbolo. Kodėl ėmėtės futbolo revoliucionieriaus kelio?

– Prieš ketverius metus įvyko lūžis – arba bandai kažką, arba visiškai nusisuki, nes yra daug bėdų. Pastarasis būtų pats lengviausias kelias, bet pagalvojau, ar vėliau nesigailėčiau, kad nepabandžiau. Taip gimė noras prisidėti prie Lietuvos futbolo. Bet tuo pačiu supratau, kad tai yra sudėtinga politiškai, nes jei nesi lojalus kažkam, tampi pavojumi – jie ramiai gyvena, kam jiems maišytis. Galbūt reikia ir revoliucinio kelio jungti mases, tačiau pasirinkau kitą kelią. Pavadinau tai alternatyva Lietuvos futbolo blogiui. Pasiūlėme platformą, nes Lietuvos futbolo treneriai neturi įrankių, kad matytų, kaip dirbama, kokie rezultatai.

Taip pat už savo pinigus nutarėme organizuoti seminarus. Jau ketvirtą kartą į Lietuvą atvažiuoja C. Dohm, kurio programą strategiškai bandžiau pritaikyti vaikams nuo 5 metų – joje aiškiai aprašyti pratimai, kad treneriams būtų aiškiau kaip ką daryti. Aišku, norėtume iš to ir uždirbti, bet labiausiai noriu sukurti alternatyvą. Kai sukūrėme platformą, federacijoje atsirado „Ajax“ programa. Federacija pradėjo labai daug kalbėti apie tai ir dabar ateina „Anderlecht“ programa. Panašu, kad ta alternatyva veikia žmones, nes jie nenori atsilikti, nori kažką gero daryti.

Kovoju ir su futbolo rėmimu. Sportas remiamas per biudžetines organizacijas, kurios neefektyviai dirba. Futbole – taip pat. Tai nereiškia, kad nenorima dirbti. Kiekvienoje įmonėje yra vadovas, kuris prižiūri, kaip atliekamas darbas, kokia ten yra kokybė darbo.

– Turbūt kalbate apie trenerius prižiūrintį techninį vadovą, kuris atsako už jų darbą ir mato, kaip kiekvienas vaikas tobulėja?

– Taip. Turi būti vadovas, kuris turėtų laiko prižiūrėti trenerių darbą, nes dabar tie vadovai yra labiau administraciniai. Buvęs LFF vadovas Edvinas Eimontas anuomet paskambino ir pasakė „norime daryti gerai“. Panašu, kad jis buvo įgavęs galią daryti ir norėjo. Bet tai irgi daug ką parodo – kalbu su generaliniu sekretoriumi apie futbolo techninius dalykus. Tai nėra normalu.

Pamėginome su jaunimo treneriais ir akademijomis išsiaiškinti, kokia situacija yra dabar. Tada pirmąkart pasakiau „Lietuvos futbolininko identitetas“. Mes pamatėme, kaip skirtingai žaidžia rinktinės. Pusantrų metų vyko karas, kol E. Eimontas pasitraukė, o Vykdomasis komitetas (VK) bandė išsiaiškinti, kas visgi skiria rinktinių trenerius.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Dabar yra išgryninta, kad kiekviena rinktinė žaidžia pagal savo nuožiūrą. Tai parodo, kad rinktinių lygyje nėra sisteminio rengimo. Vėl grįžtame atgal – viršuje neveikiant, kenčia visa apačia.

– Kalbate apie futbolininkų ugdymą, prie ko prisideda ir masinis futbolas. Jo puikus pavyzdys yra „Utenis“, kuriame ir pritaikyta jūsų sistema. Apie ją daug kalbama, tačiau kaip visgi ji atrodo bei ką gali duoti Lietuvos futbolui?

– Tai platforma, kurioje treneriams sudėliota, kokiai amžiaus grupei ką akcentuoti.

Kaip kiekviena organizacija sugeba suvaldyti žaidėjų ugdymą ne tik atrenkant, bet ir siekiant meistriškumo? Paima treneris 5–6 metų vaikus ir treniruoja juos per visą jų karjerą, kai jau seniai Vakaruose yra normali praktika dirbi vien tik su vieno amžiaus vaikų grupe ir tapti specialistu. O vaikai eina nuo vieno iki kito trenerio. Yra ir nauja praktika, kai treneriai dirba pasikeisdami po, pavyzdžiui, mėnesį – treneris dirba su U-13 komanda mėnesį, paskui – U-15, dar vėliau tiek pat laiko su U-17. Treneriai rotuojasi ir taip tobulėja.

Alternatyvų yra, bet kad ir kokia metodika būtų, svarbiausia, kaip valdomas procesas: kokios yra užduotys, ar gebama pamatyti, ar tai kokybiška treniruotė, kaip analizuojamas darbas su moderniomis technologijomis. Tuomet didėja efektyvumas. Pasaulis tai daro, o Lietuvoje – akmens amžius, labai mažai kas daro.

– Susidaro įspūdis, kad treneriai patys turi pasižiūrėti, analizuoti savo klaidas. Tačiau ar neturėtų tas pats techninis vadovas tai daryti, nes treneris vis tiek į treniruotes žiūrės daugiau ar mažiau subjektyviai, galbūt kažko nepamatys?

– Utenoje naudojamą metodiką treneriai iš pradžių ne visada naudodavo, darydavo ne taip, kaip reikia. Tada, kai pusę metų dukart per mėnesį vis prisijungdavau – kai darydavome treniruotes, stebėdavau, kas pavyksta, kas nepavyksta – mes sukūrėme darbo kultūrą. Dabar treneriai susirenka antradienį, penktadienį po tris valandas ryte, peržiūri tuos vaizdo įrašus, diskutuoja.

Be jokios abejonės, autoritetą turintis žmogus būtų geriausias vadovas bet kurioje organizacijoje. Ir jų reikia. Ir ne dėl kompetencijos klausimas, bet dėl to, kad Lietuvoje nėra tokio posto – techninio vadovo.

Lietuvoje yra rengiama komanda, bet žaidėjai neugdomi individualiai. Tad tas vadovas matytų tobulėjimą ir žvelgtų, kaip norima, kad žaidėjas tobulėtų. Bet kurioje metodikoje reikalingi žmonės, kurie ją galėtų suvaldyti.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Užsiminėte, kad ruošiamos komandos, o ne žaidėjai. Dabar labai populiari diskusijų tema, kas yra klubas. Kas, anot jūsų, tai yra, kokia svarba jo, kad turėtume stiprių klubų su stipriomis akademijomis?

– Lietuvoje yra kažkoks mišinys – pereiname iš buvusios sovietinės sistemos į modernią, demokratinę. Dar likęs tos sistemos palikuonis pavadinimu „biudžetinė organizacija“, kuriai nėra keliami tikslai – ji tiesiog turi daryti masiškumą, nes nėra tikslų. Bet tai nėra klubas, nes ji neturi savo pirmos komandos.

Jei pavyksta išugdyti profesionalų žaidėją, kuris išvažiuoja į kitą šalį, pasirašo sutartį, tai yra kompensacijos toms organizacijoms, kurios treniravo vaiką – visi dalinasi tam tikrą procentą nuo tos perėjimo sumos. Bet biudžetinės organizacijos negali tų pinigų gauti, tai susitarimai yra su klubais, į kuriuos ir ateina tie pinigai, o tada vyksta dalybos. Vien tai parodo, kad tai yra nesveikas darinys.

Klubas yra organizacija, kur vykdoma veikla nuo vaikų iki pirmos komandos, kuri nelabai svarbu, kur žaidžia. Paimkime, pavyzdžiui, Vakarų miestus – rajonuose yra klubeliai, kuriuose vaikas pradeda treniruotis. Gabesnius didesni klubai pastebės ir pasikvies. Iš likusių sudaryta pirma komanda žais kad ir Sekmadienio futbolo lygoje, bet tai jau yra klubas.

„Žalgiris“, „Trakai“ žaidžia aukščiausiame lygyje ir galbūt po savimi norės turėti labai kokybišką vaiko ugdymą, bandys rinkti iš viso miesto geriausius vaikus. Tad norės turėti ir geriausius trenerius, juos prižiūrėti. Ir tada ateina kokybė. Filosofija, kad norima užsiauginti savo žaidėją. O kol to nėra, ir turime tuos darinius.

Man tik klausimas, kada Lietuva nueis tuo keliu. Panašu, kad anksčiau ar vėliau viskas turi virsti.

– Tai tikite, kad einate pirmyn ir kažkada bus tas proveržis bent jau klubų lygmenyje?

– Neabejoju. Futbolas yra privilegijuota sporto šaka, kur yra daug pinigų, kas yra gerai, Bet tuo pačiu Lietuvoje tapo bėda tie pinigai, nes daug žmonių nori vienaip ar kitaip juos įsisavinti.

Laikui bėgant ir keičiantis žmonių mentalitetui, visur reikalaujant skaidrumo, žmonės pradeda reikalauti kokybės ir iš tų pačių trenerių, vadovų. Tad tik laiko klausimas. Tik pasigendu Lietuvoje, kad LFF parengtų ar deleguotų sukurti vieną modelį tiek vaikų ugdymui, tiek nacionalinėms rinktinėms.

To nėra ir šiandien tas susiskaldymas jaučiamas. Tikiu, kad jei VK deleguos ne tik lojalius, bet ir kompetentingus žmones, kas ir skelbiama, tai įmanoma. Bet tik su tokia sąlyga.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– O kaip su vaikų ugdymo programomis? Ar jos gali kažką išspręsti? Pavyzdžiui, jūsų ir „Anderlecht“ programos.

– Mes sukūrėme „Auri-Dohm“, nes reikėjo paprastesnės, aiškesnės strategijos. Tačiau mes nesikišame, kaip ta metodologija bus įgyvendinama klubo viduje. LFF pristatė virtualią „Ajax“ akademiją, tačiau nesugebėjo jos naudoti ir pritaikyti. Tai parodo, kad neužtenka vien metodikos. Gerai, kad kažkas duodama, tačiau kaip efektyviai tai panaudojama?

„Anderlecht“ metodika nėra kažkoks išrastas dviratis – išsiaiškinta, ką kada vaikai turi išmokti. Kiekvieną dieną su ta programa treneriai tame klube dirba, tačiau nesako, kad tai yra geriausias kelias, o tiesiog jų kelias, kurį visada dar tobulina. Atvežkime ar „Anderlecht“, ar „Barcelona“, ar „Ajax“ – svarbiausia, ar kažkas ją sugebės prižiūrėti.

Bandoma priskirti lietuvius, kurie prižiūrės, bet ar jie turės trenerių pagarbą? Nes vyksta lyg kažkoks vidinis pasipriešinimas pačiam modeliui. Kitas iššūkis – nėra specialistų. Kodėl nėra? Ką 20 metų veikė Futbolo techninio vystymo asociacija? Pats veržiausi į tą asociaciją, norėjau neatlygintinai pasidalinti patirtimi. Bet jiems to nereikėjo. Jokių seminarų. Tas pats U-21 treneris Caritas Falchas galėjo pasidalinti patirtimi, tačiau nieko nevyko. Su juo kalbėjome, kodėl nevyksta. O todėl, nes viršuje nesuvaldoma. Kiek besuktume, visada grįžtame prie to paties.

– Juk ir sakoma „žuvis pradeda pūti nuo galvos“. Iš tiesų, klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad pagrindinis skirtumas tarp mūsų iš užsienio šalių yra požiūris į vaikus ir treniravimą, taip pat – federacijos požiūris. Tai lyg tos dvi didžiosios problemos, kurios neleidžia prisivyti kitų?

– Tikrai taip. Didesni klubai yra sukūrę geresnę terpę ugdyti žaidėją, bet juos palaiko federacija. Sako, kad jei įvykdote kriterijus – turite tiek trenerių su tokiomis licencijomis, tiek žaidėjų rinktinėse, tai mes finansuojame tą techninį vadovą. Tada automatiškai kokybė ateina. Bet tai jau turi būti aptarta federacijoje. O joje visi nori turėti įtakos, bet niekas nenori turėti atsakomybės. Nėra modelio, kas ką skiria.

Mums svarbiausia sukurti modelį, kuriame būtų konkurencija. Kai klubai norės turėti U-15, U-17 komandas, taps konkurencingesniais.

– O kaip yra Danijoje su žaidėjų ugdymu?

– Visuose Danijos klubuose yra daug trenerių, o siekiantys meistriškumo eina į didžiuosius klubus, kuriuose irgi tik paskutinius penkerius metus yra pradedama mokėti etatą. Ten yra daugiausiai keturi klubai, kur vaikų treneriai turi etatus. Pas mus visi treneriai su etatais, o ten to nėra, tiesiog finansiškai neįmanoma.

Danai kitą iššūkį turi – trūksta kokybės, bet jie daro kursus, kur vaikus treniruojantys tėvai keliauja į seminarus. Kai vaikų grupė, pavyzdžiui, 60 vaikų, susirenka ir pasako klubo vadovas: „jei nebus po du suaugusius grupėje, tai nebus grupės.“ Ir viskas. Žmonės pavargę, aišku, nori būti daugiau su savo vaikais, bet nepamirškime, kad tai sunkus darbas. Nori ar nenori, bet jie visada atsiranda. Viskas eina per bendruomeniškumą. Jei nori, kad tavo vaikai gerai jaustųsi, turi prisidėti. Mums ne visada paranku, bet tas mentalitetas tau pačiam pradeda patikti, nes jei vienas mažai prisidedi vienas, bet jei tokių tūkstančiai.

E. Blaževič/LRT nuotr.

– Kalbame gražiai, idealistiniais variantais. Bet jūsų pavyzdys, kai stovėjote prie Vilniaus „Žalgirio“ vairo, rodo ką kitą. Pirmą kalbėta apie ilgametį projektas, vaikų integravimą. Bet lyg ir pats klubas to nenori. Ar tiesiog reikia pergalių dabar?

– Šioje situacijoje įvyko tai, kas įvyko. Išleidome tokį pranešimą spaudai, kokį sutarėme, tad nereikia giliai knisti. Bet faktai įrodo, kad kai buvo geriausias periodas, kai laimėjome 6 rungtynes iš 8, mūsų visi rodikliai ėjo tik geryn, o aš staiga buvau atleistas argumentuojant, kad blogi rezultatai. Daugiau nieko negaliu komentuoti, nes sprendimą priėmiau ne aš. Negalima kalbėti už visus, bet „Žalgiris“ siekia čia ir dabar, nors pradžioje kalbėjome kitaip – kad ateitų tęstiniai laimėjimai.

Aukščiausiame lygyje yra ir valdžiai sunku atlaikyti spaudimą. Treneris yra dažniausiai atleidžiamas, kai matai, kad prarandi rūbinę ir žaidėjai nebetiki tavimi, ko nebuvo mano atveju. Arba jei tavo filosofija ne tokia, kokia esi sutaręs su klubu. Jei bent vienas iš šių dalykų, tai reikia atsisveikinti su treneriu. Kitais atvejais – sistemingai judėti į priekį. Klausimas tik kada ateis rezultatai. Pradžia yra sunkiausia, kai daug naujų žaidėjų, daug mechanizmų turi sueiti. „Žalgirio“ pavyzdys – realusis futbolo pasaulis.

– Kalbant apie žaidėjų ugdymą, „Žalgirio“ akademija stipri, tačiau tie žaidėjai neįsitvirtina. Kodėl?

– Mes norėjome laimėti, o jei tai galime padaryti su lietuviais, tai dar geriau. Ir buvo, kad žaidė jie. Turime kitą bėdą – galutiniame variante lietuviai nėra taip gerai pasiruošę kaip labiau patyrę žaidėjai.

Kitas klausimas, kiek galime duoti rungtynių jaunam žaidėjui, kuris galbūt mums kainuoja taškų? Pepas Guardiola yra pasakęs, kad reikia 60 rungtynių jaunam žaidėjui „Premier“ lygoje, kad jis taptų tos lygos žaidėju. Tas kelias vyksta 2–3 metus. „Žalgiryje“ tai yra labai sunku padaryti, kai siekiama tik laimėti. Reikia balanso ieškoti, tačiau jei norima tik laimėti, tai yra labai sudėtinga padaryti.

Pavyzdžiui, „Trakai“ ir „Kauno Žalgiris“ nori laimėti, bet jų laimėjimas yra taip pat integruoti kuo daugiau jaunų žaidėjų, kuriems reikia minučių, nesėkmės ir sėkmės periodų. Klubai turi žinoti savo filosofiją, kad vėliau nebūtų konfliktas.

BNS nuotr.

– Paminėjote ir psichologinį pasiruošimą. Ar tai galėtų išspręsti ir ta pati didesnė konkurencija?

– Tas perėjimas į suaugusiųjų futbolą visur yra sudėtingas. Kalbama ne tik kaip paruošti žaidėjus fiziškai ir taktiškai, bet ir psichologiškai. Dirbant su U-19 buvo iššūkis sukurti terpę, kuri būtų kaip suaugusių. Taip ir klubuose – kad būtų žaidžiama kiekvieną savaitgalį iš paskutiniųjų, kad žaidėjai atsirastų ne komforto zonoje. Ten turime būti, jei norime tobulėti, įveikti save.

Danijoje taikoma taktika „25:50:25“, kai 25 proc. laiko treniruojiesi su silpnesniais už save, 25 proc. su stipresniais, o 50 proc. – su lygiais. Po mėnesio vyksta analizė, kas pavyko, kas nepavyko. Kartais mes darydavome taip, kad nuleisdavome rinktinės žaidėją žemiau, nes jis kažko neįvykdė. Ir tada jam šokas, nes „aš – žvaigždė, aš žaidžiu rinktinėje“. Tai tokie dalykai, kurių jie nesupranta, jiems nėra iššūkių. Kai ateini į suaugusiųjų futbolą, ten nebėra jokių „palauk“.

Tad kiekvienoje organizacijoje turi būti aišku, kokios mūsų vertybės, ką norime suteikti žaidėjui, ir tada bus aiškus planas. Vaikas turi žinoti, su kuo šį mėnesį dirbs, kaip treniruosis. O dabar yra taip, kad treneris turi savo komandą. Mažai tokių organizacijų Lietuvoje, kur stengiamasi tai padaryti, sukurti geriausią terpę. Jei sekasi, tai duosime naują iššūkį – eik žaisti su metais vyresniais, jei tu toks geras. Ir jis pamato, kas yra kas. Tačiau vėl grįžtame prie valdymo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...