O pradžia nieko blogo nežadėjo. Tiesa, nežadėjo ir nieko gero. Ypač sirgaliams. Stadione gausiai susirinkusi ir prieš rungtynes šalia stadiono šėlusi minia iš pradžių nesuprato, kur pateko. Vangus žaidimas nepriminė, kad vyksta dviejų nuostabių talentų pripildytų rinktinių kova dėl patekimo ten, kur svajoja pabūti kiekvienas futbolininkas – į pasaulio futbolo čempionato finalą.

Tiesa, apsižvalgę belgai pamažu įsivažiavo ir kūrė ataką po atakos, o Marouane`as Fellaini tiesiog dominavo „Les Bleus“ baudos aikštelėje. Jo, regis, būta visur. O ir viena pagrindinių jo užduočių buvo itin svarbi – prižiūrėti prancūzų atakų variklį ir savo komandos draugą „Manchtester United“ ekipoje Paulą Pogbą. Ketvirtfinalyje iš žaidimo išjungęs Neymarą, šįkart tiek pagyrų nenuilstantis saugas nesusipelnė. P. Pogba nepriminė komandos draugų dažnai nerandančio Anglijos ekipos saugo ir vis atrasdavo, kaip aplink pirštą apsukti savo tiesioginį varžovą. 

„P. Pogba sužaidė lyg monstras. M. Fellaini prižiūrėjo jį, todėl jis turėjo mažiau galimybių. (...) Tačiau jis žinojo ką daryti, beveik nešvaistė progų. Darė viską labai gerai. Jis „užaugo komandoje, jis žinojo, ką daryti“, – po rungtynių surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo itin laimingas „Les Bleus“ vedlys Didier Deschamps`as.

SIPA/Scanpix nuotr.

Džiūgauti jis tikrai turi ir daugiau priežasčių. 1998 metais pats triumfavęs namuose surengtame pasaulio futbolo čempionate, šįkart puikiai dirigavo savo komandai Rusijoje prie šoninės linijos ir atvedė ją į turnyro finalą. Tačiau trenerio pečius slegia ir nemalonūs prisiminimai. Prieš dvejus metus vieną finalą, kuris lėmė Europos čempionų karūną, jis pralaimėjo.

O tas skaudus prisiminimas, kai Eliziejaus laukai nuo triumfuojančių, daug vilčių į savo vienuolikę dėjusių prancūzų nenusidažė mėlynai, kaip pripažino pats strategas, šįkart buvo papildoma motyvacija jo komandai. 

„Mes norėjome reabilituotis po nesėkmingo finalo Europos futbolo čempionate. Norėjome pradžiuginti prancūzus. (...) Jie, žaidėjai, yra aktoriai, jie daro viską. Kas prieš čempionatą galėjo patikėti, kad mes žaisime finale. Pasistengsime, kad šįkart būtume teisingoje pusėje, kad laimėtume finalą“, – žadėjo 49-erių strategas.

D. Deschamps 1998 metais, AFP/Scanpix nuotr.

Tačiau nors minčių apie dar laimingesnę pabaigą antradienio vakarą buvo kone ne pas kiekvieną prancūzą, tačiau visą tai dar reikės įrodyti. O kad gali būti sudėtinga įveikti anglų arba kroatų žaidimo pinkles, galima numanyti. Nors prancūzai ir buvo vadinti pirmojo pusfinalio favoritais, tačiau iki viską pakeitusio ir tribūnas iš letargo prikėlusio Samuelio Umtiti įvarčio po kampinio, negalėjai pasakyti, kuri komanda turi daugiau šansų pasiekti taip išsvajotą finalą. Toje situacijoje, beje, neapsigynė tas pats M. Fellaini.

Kaip po rungtynių pripažino „raudonųjų“ treneris Roberto Martinezas, būtent pirmasis taiklus smūgis rungtynėse ir pakeitė jų eigą. Mat komandos turėjo labai skirtingus vaidmenis – Prancūzija kontratakavo, o Belgija turėjo kamuolio kontrolę, kuri buvo pasiekusi ir 68 proc. Po įvarčio prancūzams atsivėrė daugiau kelių link varžovų vartų, o belgai vis dažniau laimę kartais kiek skubotai bandė aukštais perdavimais į baudos aikštelę. Tiesa, čia puikiai dirbo ir „Les Bleus“ gynyba. Beje, kamuolius daugiausiai kėlė Kevinas De Bruyne, mat N`Golo Kante bei draugų dėka čempionate siautėjęs Edenas Hazardas aikštėje šįkart tiesiog ištirpo.

N`Golo Kante ir E. Hazardas, SIPA/Scanpix nuotr.

Ištirpo ir Moussa Dembele, kurį po valandos žaidimo pakeitė belgų atakas atšviežinęs Driesas Martensas. Tačiau R. Martinezas buvo kategoriškas – anot jo, atakas kūręs M. Dembele buvo itin naudingas komandai.

Geležine gynyba pasižymėjusiose rungtynėse itin ryškiai nešvietė ir daug prie Argentinos kracho prisidėjusio 19-mečio Kyliano Mbappe žvaigždė, kurio sėkmingą neutralizavimą pabrėžė ir R. Martinezas. Tačiau prancūzas visgi, nepaisant akylos priežiūros, turėjo progų, o ir judėdamas be kamuolio vertė varžovus eikvoti jėgas.

Tačiau tai dabar istorija. Apie klaidas dar kalbės trenerių štabai, o pusfinalį po 32 metų pertraukos pasiekusi Belgija liūdės tik iki šeštadienio, kai tame pačiame Sankt Peterburgo stadione susikaus su kito pusfinalio nelaimėle dėl trečiosios vietos. Sirgaliai šiai rinktinei jau grupių etape kabino aukščiausios prabos medalius, tačiau dabar tenkintis teks nebent bronza. Tačiau R. Martinezas visgi rado kuo pasidžiaugti.

R. Martinezas, SIPA/Scanpix nuotr.

„Fokusavomės, kad būtume finale, todėl persirengimo kambaryje nuotaikos slogios. (...) Mes norėjome sužaisti 7 rungtynes turnyre ir mes tai padarėme. Žaidėjai nusipelnė čempionatą baigti džiugia gaida“, – teigė R. Martinezas.

Jo treniruojama Belgija jau išaugo „juodųjų arkliukų“ marškinėlius ir jau kitą čempionatą pelnytai galės būti laikomi viena iš turnyro favoričių. Kaip ir Prancūzija, kurios net 14 žaidėjų šiemet pirmąkart žaidė pasaulio čempionate. Akivaizdu tik viena – šios dvi šalys yra teisingame kelyje.