captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nematoma „Žalgirio“ triumfo pusė: chemija, žaidėjų algos ir Š. Kalmanovičiaus žaidimai

Kai Šarūno Jasikevičiaus akyse sužibo ašaros jo vyrams skverbiantis per paskutines sekundes Eurolygos ketvirtfinalio serijoje, „Žalgirio“ arenoje jis verkė ne vienas. Gerklę gniaužė ne vienam sirgaliui – Eurolygos finalo ketverto reikėjo laukti labai ilgai. Tiek ilgai, kad net sunku prisiminti, kas vyko prieš 19 metų, kai „Žalgiris“ pirmą ir iki šiol vienintelį kartą žaidė finalinėse Eurolygos kovose ir Miunchene iškėlė aukštyn čempionų taurę.  
LRT stop kadras
LRT stop kadras

Šarūnas Jasikevičius tuomet atstovavo Vilniaus „Lietuvos rytui“ ir išbėgo švęsti į sostinės gatves, nes priešpriešos tarp dviejų klubų dar tiesiog nebuvo – 1999 metų balandžio 22-osios vakarą Gedimino prospektas šventė ne mažiau triukšmingai nei Laisvės alėja.

Belgrade šį penktadienį prasideda didžioji Eurolygos krepšinio šventė, bet tą ketvirtadienį, kai „Žalgiris“ finale užgesino Bolonijos „Kinder“ žvaigždes, NATO raketos šiame mieste sugriovė Slobodano Miloševičiaus rezidenciją.

1999 metų balandį Balkanų karo ugnis liepsnojo visa esybe – po JAV prezidento Billo Clintono ir NATO vadų nurodymo smogti, karinių lėktuvų bombos griovė Belgradą, o Jugoslavijos kariai laisvės siekiančiame Kosove užspeitė šimtus tūkstančių karo pabėgėlių.

Neramūs laikai buvo ir Lietuvos politikos arenoje – „Žalgirio“ skrydžio į Miuncheną dieną šalies prezidentas Valdas Adamkus paskelbė apie nepasitikėjimą premjeru Gediminu Vagnoriumi, bet šis išsilaikė su konservatorių ir Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio palaikymu 77 balsais prieš 46.

Minimali alga Lietuvoje tebuvo 430 litų, net pramogų šou rykliai buvo apsnūdę – Marijonas Mikutavičius dirbo žurnalistu „Lietuvos ryte“ ir rašė apie depresiją Lietuvos muzikos rinkoje, kuriai atsiliepė ekonominė krizė Rusijoje.

Buvo ir džiugesnių įvykių – Santariškių klinikose pirmą kartą prijungtas dirbtinės širdies aparatas, o garsusis lenkų dailininko Jano Matejko paveikslas „Žalgirio mūšis“ iš Varšuvos atvežtas į Vilnių.

Sporte prieš Eurolygos finalo ketvertą „Žalgiris“ laimėjo dabar nebeegzistuojančios Šiaurės Europos krepšinio lygos (NEBL) parodomosios taurės turnyrą, finale įveikęs Rygos „Broceni“, ir gavo 45 tūkst. dolerių čekį, o tuo pat metu komandos vadovai bandė susitarti (nesėkmingai) dėl sugrįžimo su Rusijoje žaidusiu Gintaru Einikiu.

Dabartinis „Žalgirio“ prezidentas Paulius Motiejūnas kaip tik baigė Kauno krepšinio mokyklą ir atstovavo „Gorenje-Šančių“ ekipai žemesnėje lygoje.

Rimas Kurtinaitis žaidė krepšinį ir tuo pat metu vadovavo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentui, kitoje Atlanto pusėje Žydrūnas Ilgauskas paskelbė, kad padės Lietuvos rinktinei 2000 m. olimpinėse žaidynėse (taip neatsitiko), o Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo treneriu tapo Kęstutis Latoža.

1999 m. balandį skambėjo ir įvykiai, kurie niekieno nestebintų šiais laikais – prieš 19 metų balandį Lietuvos futbolo rinktinė 1:2 pralaimėjo estams, JAV paskelbė sankcijas trims Rusijos įmonėms dėl prieštankinių raketų pardavimo Sirijai, o SEL lyderis Egidijus Dragūnas įsivėlė į jau tuomet ne pirmą konfliktą su policija, kai buvo pričiuptas prie automobilio vairo su 1,4 promilės.

Kauno „Žalgiris“ rengėsi Eurolygos finalinėms kovoms Bavarijoje.

Komandos atstovas Arvydas Tamašauskas ne elektroniniu paštu, bet faksograma išsiuntė į Miuncheno viešbutį pageidaujamą meniu – jame buvo vištienos ir makaronų patiekalai. „Žalgiriui“ atvykus į Vokietiją, autobusą lydėjęs policijos ekipažas sunerimo išvydęs paskui komandą sekantį juodą „Mercedes“ limuziną. Pavojus buvo netikras – juo važiavo komandos savininkas Šabtajus Kalmanovičius.

BNS nuotr.

Keli Š.Kalmanovičiaus veidai

Iki dienos, kai „Mercedes“ Maskvoje važiavusį verslininką mirtinai suvarpė rusų mafijos samdomų žudikų kulkos, buvo likę daugiau nei dešimt metų.

1998–1999 m. per stebuklingąjį „Žalgirio“ sezoną Š.Kalmanovičius vis grįždavo į gimtąjį Kauną.

Po prekybos deimantais Siera Leonėje, pirmųjų pastatytų lošimų namų Pietų Afrikoje, krokodilų fermų, viešbučių ir stadionų statybų jis buvo atsidūręs kalėjime, kur Izraelis jį buvo įkalinęs penkeriems metams dėl šnipinėjimo SSRS naudai. Grįžęs į Rusiją jis ėmėsi farmacijos verslo, o Lietuvoje stojo padėti Kauno „Žalgiriui“ ir pakelti banguojančią lyg paties impozantiški plaukai, reputaciją.

„Nepaisant prieštaringų gyvenimo faktų, jis buvo išskirtinė asmenybė – ne ekscentriška, o gal labiau nesuprastas personažas, – sakė su „Žalgiriu“ tais metais keliavęs krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis. – Kiek teko bendrauti – tai buvo vienas aštriausių protų, kokius esu sutikęs. Š.Kalmanovičius numatydavo kelis ėjimus į priekį. Kaip sakoma: kai tu eini, jis jau iš ten grįžęs.

Jis tikėjo Jonu Kazlausku, nepaisant spaudimo, kai „Žalgiris“ kelerius metus nepateko į Eurolygą, o kai kurie žiniasklaidos patriarchai spaudė ir siūlė keisti „Žalgirio“ trenerį. Šabtajus tikėjo ir tas tikėjimas atsipirko. Jis nemėgo staigių judesių. Komanda keitėsi minimaliai – lietuvius stengėsi išlaikyti, o prie jų prijungti legionierius.“

Š.Kalmanovičiaus įvaizdis Lietuvoje iki šiol lieka įvairiapusis. Jo švelnios manieros ir globėjiška ranka tarsi glostė ir saugojo Kauno komandą, prie kurios jis būdavo labai arti – net per rungtynes versdavo J.Kazlausko nurodymus legionieriams, nes vokiškai mokėjęs treneris tuo metu dar tobulino anglų kalbos žinias.

„Žalgiris“ turėjo ir garbaus atminimo poliglotą skautą Arūną Pakulą, kuris susikalbėdavo bent penkiomis kalbomis, bet Š.Kalmanovičius labiau norėjo būti pirmoje eilėje.

„Šabtajus mokėjo šnekėti ir pasirodyti viešumoje – jo sugebėjimai komunikuoti ir pateikti savo įvaizdį buvo išskirtiniai, – pabrėžė Mindaugas Plūkas, vienintelis nuo tų laikų „Žalgirį“ remiantis verslininkas. – Kartais tai kenkdavo – pasakydavo treneriams, kad pirks, pavyzdžiui, Peterį Naumoskį (Stambulo „Efes“ žaidusį makedoną), bet paskui kam nors kitam reikėdavo pasakyti: „ne.“

Kai „Žalgiris“ triumfavo Eurolygoje ir planavo surinkti dar didesnį biudžetą, gavęs valstybės net 5 mln. litų vertės paramos pažadą, paaiškėjo, kad kalbos ne visada sutampa su darbais – iš tų pinigų sulaukė tik šeštadalio.

Klubo valdyba, taip pat ir tuomet NBA žaidęs klubo prezidentas Arvydas Sabonis, nusprendė savo lėšomis gelbėti pabrangusią komandą, bet iš pradžių įnešti savo dalį (2 mln. litų) žadėjęs Š.Kalmanovičius pasitraukė – jis ir toliau dalijo interviu, bet pinigų neskyrė ir pamažu ieškojo atsitraukimo kelio.

2000 metų sausį vieno lito moneta perriedėjo per stalą „Žalgirio“ biure – už tiek Š.Kalmanovičius perleido savo akcijas kito stalo gale sėdėjusiems kitiems verslininkams, kurie daugiau prisidėjo prie Kauno klubo sėkmės ir auksinio sezono metu.

Keturių milijonų litų komanda

1998–1999 metų sezoną, dar su Š.Kalmanovičiumi, „Žalgiris“ pradėjo suplanavęs keturių milijonų litų biudžetą.

Jis buvo surenkamas kitaip nei šiais laikais, kai svarią dalį pajamų atneša Kauno savivaldybė, klubo valdomos „Žalgirio“ arenos pajamos už parduotus bilietus ir dar Eurolygos skiriamos premijos už pergales.

„Jei lygintume klubo rinkodarą, tai 1999 metais buvo vaikų darželis, o dabar – aukštoji mokykla, – palygino M.Plūkas. – Prieš 19 metų viskas tik kūrėsi, klubo valdymas laikėsi ant tokių entuziastų kaip Ginas Rutkauskas pečių, A.Sabonio moralinės ir finansinės paramos, kai jis dar pats žaidė kitoje vandenyno pusėje. O didžiausias sumas skirdavo valstybinės įmonės.“

Prieš du dešimtmečius pagrindinė Kauno klubo rėmėja buvo Lietuvos vyriausybė, tiksliau, jos valdomos įmonės, taip pat ir komercinės bendrovės.

Vienas buvęs klubo vadovų yra pasakojęs, kaip pavyko staigios derybos su fosforo trąšų įmonei „Lifosa“ tuomet vadovavusiu Danu Tvarijonavičiumi.

„Kodėl turiu duoti? – paklausė D.Tvarijonavičius, kai jo buvo paprašyta skirti 400 tūkst. litų paramą „Žalgiriui“. – Iš patriotizmo? Tada gerai.“

Mėgstančių greitai veikti, o ne daug kalbėti verslininkų tuo metu buvo ne vienas.

M.Plūko vadovaujamas „Azovlitas“, SBA koncernas, „Utenos trikotažas“, „Alita“, „Stumbras“ prisidėjo prie to, kad „Žalgiris“ sukauptų sumą, kuri vis tiek buvo aštuonis kartus mažesnė nei dabartinis komandos biudžetas.

Kauno klubas jau buvo pririšęs palyginti kukliais kontraktais pagrindinius savo lietuvius žaidėjus – Eurelijus ir Mindaugas Žukauskai, Dainius Adomaitis, Darius Maskoliūnas, Tomas Masiulis, Kęstutis Šeštokas uždirbdavo tarp 30–60 tūkst. dolerių per metus. Brangiausias iš lietuvių buvo Saulius Štombergas, bet ir jis tada klubui kainavo kokius aštuonis kartus mažiau nei brangiausi dabartiniai žaidėjai.

Treneris J.Kazlauskas taip pat gaudavo dešimt kartų mažesnį atlygį nei dabar Kauno klube pelnytai uždirba Š.Jasikevičius.

AFP/Scanpix nuotr.

Tik užsieniečių žaidėjų vilionėms buvo skirta didesnė suma, bet ir tai buvo puikiai investuoti pinigai, nes iš JAV atvyko trys nuostabūs legionieriai.

NBA žaidėjams – po 250–300 tūkst. dolerių

Europos krepšinio rinkoje talentams jau buvo mokama po pusę milijono dolerių, o tokioms žvaigždėms, kaip Artūras Karnišovas, – ir daugiau.

Tačiau Tyusas Edney, Anthony Bowie ir Jiri Zidekas į Kauną iš NBA nusileido gana patraukliomis klubui sąlygomis – tuo metu NBA buvo sukaustęs lokautas, tad jie sutiko žaisti Kaune, gaudami po 250–300 tūkst. dolerių per sezoną.

T.Edney, kuris Kaune dėl savo pašėlusio žaidimo stiliaus tapo toks populiarus, kad kartais nuo gerbėjų dėmesio buvo vedamas pro atsarginį Kauno sporto halės išėjimą, Kaune galėjo ir nebūti, jei 1998 metų vasarą pratęsti sutartį būtų sutikęs kitas įžaidėjas Ennisas Whatley. Šio patirtis ir meistriškumas padėjo „Žalgiriui“ laimėti Europos taurę ir bilietą į Eurolygą 1998 metais, po kurių vasarą Kauno klubas pasiryžo siūlyti neįprastai didelį 100 tūkst. dolerių metinį atlygį, bet 35 metų įžaidėjas norėjo daugiau (nesulaukęs jį sudominusių pasiūlymų, E.Whatley netrukus baigė karjerą).

Prieš tai „Orlando Magic“ starto penkete kartu su Shaquille'u O'Nealu žaidusio A.Bowie pirmosios dienos Kauno komandoje nebuvo paprastos – ikisezoniniame turnyre Prancūzijoje jis viename mače prametė visus 7 metimus, o „Žalgirio“ vadovų galvose sukirbėjo abejonė dėl pirkinio. Bet tą patį vakarą praeidamas pro vakarieniaujančius trenerius A.Bowie mirktelėjo ir tarė: „Viskas bus gerai, metimai sukris.“

Taip ir įvyko. A.Bowie tapo rezultatyviausiu „Žalgirio“ žaidėju Eurolygos čempionate, taip pat ir abejose finalo ketverto rungtynėse su Pirėjo „Olympiakos“ ir Bolonijos „Kinder“.

Patyręs amerikietis tapo vedliu, nepaisant to, kad kartais mėgo padžiazuoti po Kauno pramogų vietas, o sykį po pergalingų Eurolygos rungtynių, rytiniame komandos autobuse, nuskambėjęs pareiškimas iki šiol verčia ginčytis liudininkus, ar tai buvo tiesa, ar pokštas.

„Po rungtynių išgėriau 18 alaus – tiek, kiek vakar įmečiau taškų“, – leptelėjo pro autobuso priekyje sėdėjusį J.Kazlauską pralindęs A.Bowie.

Lėktuvuose – kortos ir knygos

A.Bowie per išvykas mėgdavo klausytis roko muzikos, kaip ir T.Edney į lėktuvą imdavo nešiojamų kompaktų grotuvą.

S.Štombergas dažniausiai klausėsi metalo. J.Zidekas skaitė knygas, J.Kazlauskui, D.Adomaičiui ir M.Žukauskui patikdavo spręsti kryžiažodžius. Krepšininkai pliekdavo kortomis „Kingą“, „durnių“ „vežimą“, tuo tarpu J.Kazlauskas su komandos vadovais rinkosi preferansą per ilgesnius skrydžius, į kuriuos komanda, kaip ir šiais laikais, skrido užsakomaisiais reisais.

Tik lėktuvai buvo kitokie. „Kartais tekdavo skristi Lietuvos krašto apsaugos kariniu lėktuvu, be langų. Per vieną kelionių į Stambulą lėktuvas taip drebėjo, kad Kęstutis Šeštokas, kuris sunkiau pakeldavo skrydžius, tapo baltas lyg popieriaus lapas – net buvau sunerimęs, ar išgyvens, – šyptelėjo L.Kunigėlis. – O laisvalaikis už aikštės ribų nuo tų laikų pasikeitė tiek, kiek pasikeitė technologijos. Anksčiau kompiuteriniai žaidimai buvo paprastesni – tada koks „Tetris“, dabar – „PlayStation“. Tokių, kurie klausytųsi muzikos ir skaitytų knygas, buvo ir tais laikais, tokių yra ir dabar.“

Visa „Žalgirio“ komanda buvo linksma, bet darbšti ir kovinga – legendinis Latvijos krepšininkas Valdis Valteris, tuomet treniravęs Rygos „Broceni“, net pareiškė, kad 1999 metų „Žalgiris“ įveiktų aukso karštligės laikų komandą su A.Saboniu, R.Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi, Sergejumi Jovaiša, Raimundu Čiviliu priešakyje.

Ar 1999 metų „Žalgiriui“ galėtų prilygti šį penktadienį Belgrade į Eurolygos finalo ketvertą įžengsianti komanda? Nuspėti būtų sunku, bet pabandykime palyginti pagal žaidėjus.

Įžaidėjai

„Tuometinio „Žalgirio“ stiprybė buvo skirtingo žaidimo stiliaus krepšininkai. Pavyzdžiui, įžaidėjai Tyusas Edney ir Darius Maskoliūnas buvo tarsi priešingybės. Kai reikėjo siautulio, kad varžovai nesuprastų, kas vyksta aikštėje, J.Kazlauskas statydavo Tyusą. Kai reikėjo ramybės ir stabilumo – Darių Maskoliūną, – kalbėjo L.Kunigėlis. – Dabar Kevinas Pangosas dar gana jaunas, bet Šaras gali Beno Udrihu remtis lyg inkaru, jei laivas nešasi ne į tą pusę.

L. Kunigėlis, BNS nuotr.

Tyusas buvo atletiškesnis, landesnis nei K.Pangosas. Bet T.Edney nebuvo toks geras metikas. Neprastas, bet, sakykime, tikrai ne Arvydas Macijauskas. Nors T.Edney buvo pataikęs kelis svarbius tritaškius, jis nebuvo mirtinas ginklas. Turėjo kitų kozirių rankovėje.“

„Tuo metu D.Maskoliūnas garantavo gynybą – dabar tai geriau sekasi V.Micičiui“, – pridūrė M.Plūkas.

Atakuojantys gynėjai

„A.Bowie kai kurie buvo nurašę, bet jam Lietuvoje patiko – patirtimi ir drąsiais metimais jis suteikė labai daug – panašiai, kaip dabar Artūras Milaknis, – atkreipė dėmesį M.Plūkas. – Apskritai visa tų laikų komanda labai gerai pataikė tritaškius. Tiesa, ir dabar kone bet kuris baustų varžovus, likęs laisvas.“

„Man iš šiandienio „Žalgirio“ ypač įdomus Axelis Toupane'as – jis nenušlifuotas deimantas, dar pats nežino, koks geras gali būti. A.Bowie nebuvo toks atletiškas, įdomu, kiek siekia A.Toupane'o potencialas, – svarstė L.Kunigėlis. – A.Milaknis labiau išreikštas snaiperis. „Žalgiryje“ toje pozicijoje žaisdavęs Dainius Adomaitis turėdavo kitų užduočių – ne tik atakose, bet labai svarbių pareigų gynyboje.“

Lengvieji puolėjai

J.Kazlauskas jau tuomet S.Štombergą vadino vienu geriausiu lengvųjų puolėjų Europoje.

„Saulius Štombergas jau sezoną iki Eurolygos buvo atseikėjęs 35 taškus Milano klubui. Skautai žinojo Saulių, jis jau buvo didžiųjų Europos klubų radaruose. Edgaras Ulanovas labiau primena Tomą Masiulį ar Mindaugą Žukauską – nėra itin blyksintis, jis ramesnis, dirba savo darbą, o kai reikia, ramiai įmeta pergalingą metimą. E.Ulanovo sezonas irgi superinis. S.Štombergas paskui žaidė stipriuose klubuose, E.Ulanovo ateitis irgi bus gera, jei liks „Žalgiryje“, – sakė L.Kunigėlis.

Sunkieji puolėjai

„Dabar „Žalgirio“ sunkieji puolėjai – Paulius Jankūnas ir Aaronas White'as yra universalesni, labai greiti, mobilūs, aukšti. Tų laikų – T.Masiulis ir K.Šeštokas nebuvo itin aukšti ar šoklūs“, – pliusą šioje pozicijoje dabartinei komandai uždėjo L.Kunigėlis.

„A.White'o galimybės didesnės nei K.Šeštoko“, – pritarė ir M.Plūkas.

BNS nuotr.

Vidurio puolėjai

„Eurelijus man kiek primena Brandoną Daviesą, o štai J.Zidekas teikdavo daugiau naudos už Antaną Kavaliauską, nors čeką reikėjo mokėti panaudoti“, – pažymėjo M.Plūkas.

„J.Zidekas – galingas, agresyvus, turi daug raumenų, Eurelijus – lengvesnis. Krabas, kaip jį vadindavo, nes ilgos rankos garantavo daug „stogų“ varžovams, – sakė L.Kunigėlis. – Antanas Kavaliauskas atlieka savo darbą, treneris gerai išnaudoja tam tikrose situacijose. Be to, „Žalgiris“ padarė žingsnį, kuris pasiteisino šimtu procentų – nelaukęs sezono pabaigos pasirašė sutartį su B.Daviesu ir taip numetė jam beždžionę nuo nugaros – jam viskas tapo aiškiau.“

Treneriai

„Jie ir panašūs, ir skirtingi, – vertino M. Plūkas. – J. Kazlauskas tarsi geras matematikas, viską labai gerai paskaičiuodavo. Šarūnas Jasikevičius labiau remiasi savo krepšininko patirtimi ir intuicija, bet jis irgi tiksliai analizuoja ir vis pateikia varžovams taktinių staigmenų.“

„Kaip žmonės jie labai skirtingi dėl charakterio savybių, bet ir panašūs, nes abu krepšinio fanatikai, – J. Kazlauską ir Š. Jasikevičių lygino L. Kunigėlis. – Abu gali gyventi krepšiniu, žiūrėti rungtynes 24 valandas per parą, nes jiems tai nėra darbas, o tarsi malonus užsiėmimas. Dar vienas bendras bruožas – dėmesys krepšinio smulkmenoms. Juk detalės viską ir lemia, kai esi panašaus pajėgumo ar kiek silpnesnis už varžovą.“

Dvasia

„Kitas bendras bruožas – gera chemija komandos viduje. Ji yra būtina dideliems laimėjimams", – pabrėžė L. Kunigėlis.

Ar dabartinė karta turi tiek polėkio, kaip anų laikų, kai po triumfo Miunchene nusiskuto galvas plikai? „Manau, kad dabartinė karta dar daugiau galėtų iškrėsti. Tai tik kūrybos ir idėjų klausimas. Tada buvo kūrybingų, taip ir dabar – pradedant žaidėjais, baigiant treneriais.“

„Ir tame, ir šių laikų „Žalgiryje“ labai užsivedę ir pergalių alkani yra treneriai bei žaidėjai. Branduolio amžius buvo panašus. Dažnai keliaudamas su komanda matau ir tą pačią ypatingą atmosferą, – sakė M. Plūkas. – Jei dabar Belgrade susitvarkys su įtampa, kaip prieš 19 metų Miunchene ar prieš porą savaičių ketvirtfinalio serijos pirmajame mače Pirėjuje, kodėl gi ne – galime žaisti ir nugalėti bet ką, ypač viename mače.

Tai, kas vyko tada Miunchene, atrodo kaip sapnas. Kartais net galvoju, ar tai buvo tiesa. Bet praėjo 19 metų ir panašumų pastebiu daug. Jei dar ir baigtųsi viskas taip pat.“

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...