captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Gvildys: ši konkurencija A lygoje nėra netikėta

Dabartinis Alytaus „Dainavos“ futbolininkų treneris Darius Gvildys artimai susijęs su A lygos aukso siekiančia Marijampolės „Sūduvos“ komanda. Futbolininko karjeros metu jis pats žaidė „Sūduvoje“ (2005–2006 m.), vėliau ją treniravo (2012–2014 m.). Namų sienų pranašumas ir sirgalių parama, vieno taško persvara – šie faktoriai, anot D. Gvildžio, leidžia laikyti „Sūduvą“ auksinio mačo prieš Vilniaus „Žalgirį“ favorite.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Sekmadienio rungtynėse taip pat daug lems psichologija – kuri komanda geriau susidoros su įtampa. Ne paskutinį vaidmenį atliks ir aikštės danga – ant tokios klampios vejos didėja rizika padaryti lemtingą klaidą“, – portalui alyga.lt sakė D. Gvildys.

– Sezono pradžioje daugiausiai buvo kalbama apie konkurencinę kovą tarp „Žalgirio“ ir „Trakų“, o „Sūduva“ tarsi palikta nuošalyje. Bet situacija pasikeitė iš esmės. Ar „Sūduvos“ spurtas nenustebino?

– Nemanau, kad tai reikėtų vadinti netikėtumu. Teko dirbti su „Sūduvos“ prezidentu Vidmantu Murausku – jis kasmet intensyviai ieško galimybių klubui ir jo struktūrai augti bei tobulėti. Dedama nemažai pastangų, todėl patekimas į ketvirtą Europos lygos etapą ar reali galimybė tapti A lygos čempionais yra ne atsitiktinumas, o kryptingo darbo vaisius.

Marijampoliečių šiemet neslėgė jokia atsakomybė, todėl jie ramiai ir kantriai dirbo. Treneris Vladimiras Čeburinas yra sakęs, kad žaidėjai vis papurkštauja, pamurma dėl sunkių ir monotoniškų treniruočių. Bet kuomet pamatai, kad darbas atsiperka, duoda teigiamus rezultatus – supranti viso to naudą ir baigi purkštauti. „Sūduva“ dabar džiugina solidžiu žaidimu ir yra subrendusi aukštiems rezultatams.

– „Sūduvos“ stiprybė ir pagrindinis ginklas yra standartinės situacijos. Lyg ir paprastas žaidimo elementas, bet kodėl nuo jo varžovai niekaip neapsigina?

– Kai varžovai efektyviai naudoja komandinę gynybą, „perdengia“ zonas, o tu neturi individualiai labai stiprių ir įmušti galinčių žaidėjų – svarbiu žaidimo elementu tampa standartinės padėtys. Bet tai nėra toks paprastas dalykas, nes reikalauja didelio įdirbio. Mes ir „Dainavos“ komandoje daug dirbame ties šia sritimi. Jei teisingai išsidėstai ir viską atlieki kaip buvai numatęs – pagauni varžovą nepasiruošusį, tuomet krenta įvarti ir visai komandai tampa gerokai lengviau. „Sūduva“ šiam žaidimo elementui skiria daugiausiai dėmesio iš visų komandų ir kai kuriems žaidėjams tų situacijų repetavimas nusibodęs iki skausmo.

– Kai pats treniravote „Sūduvą“, 2013-iaisiais vos nesugadinote „Žalgiriui“ čempioniškos šventės, paskutinėse rungtynėse įveikdami juos 3:1. Prisimenate tas rungtynes?

– Tada Marijampolės klubas ėjo kita kryptimi, į komandą buvo integruojami dubleriai. Tose rungtynėse mūsų gretose žaidė daug jaunimo – Povilas Kiselevskis, Karolis Chvedukas, Audrius Brokas, Tomas Snapkauskas, Darius Isoda. Jie negalėtų lygiuotis į dabartinę „Sūduvos“ komandą, bet tuomet degė didžiuliu noru ir aistra futbolui. Stipriai pagadinome „Žalgiriui“ nervus. Gaila, ta pergalė mums negarantavo bronzos medalių, nes tuo metu Panevėžio „Ekranas“ po įvarčio paskutinę minutę laimėjo Tauragėje. Neabejoju, kad tada buvome verti medalių.

D. Gvildys, Zenono Šilinsko nuotr.

Bet tikiu, kad šiemet marijampoliečiai pasiims dar daugiau. „Sūduva“ turi viską, kad apgintų pirmąją vietą. Žaidime juntama ramybė, gynėjai žaidžia brandžiai, saugų veiksmai apgalvoti, išvengiama vaikiškų klaidų. Komandos sudėtis gerai subalansuota.

– Tiek 2013-ųjų, tiek šių metų čempionate „Žalgiris“ išbarstė solidų pranašumą. Vadinasi, pamoka nebuvo išmokta?

– Iš 2013-ųjų sezono Vilniaus komandoje likę vos keli žaidėjai... Sudėtinga kalbėti apie suprastėjusių rezultatų priežastis, kai nedalyvauji to klubo gyvenime. Lieka tik spėlioti. Galbūt „Žalgiriui“ anksčiau reikėjo įlieti šviežio kraujo į komandą – tai padėtų pagyvinti žaidimą.

Galima kalbėti ir apie psichologines problemas. Kuomet laimi viską iš eilės, ateina momentas, kai persisotini pergalėmis ir pačiu futbolu, atsiranda savotiška apatija. Tuomet žaidėjai pradeda galvoti: „Aj, vis tiek kažkaip laimėsime“. Jie pataupo jėgas, neišsikrauna, o varžovai iš karto baudžia. Tada tampa sunku sugrįžti į ritmą. Be abejo, dideliu nusivylimu žalgiriečiams tapo pralaimėjimas Čempionų lygos atrankoje „Ludogorec“ komandai, nes buvo nemažos galimybės žengti tolyn. Kai laimi pirmas rungtynes 2:1, o išvykoje pirmauji 1:0 ir galiausiai iškrenti – komandai tai turi būti didelis psichologinis smūgis. Po to prasidėjo taškų barstymas. Klubo vadovams turbūt jau tada reikėjo imtis permainų, kažką atnaujinti ekipos sudėtyje, tai būtų padėję pažadinti komandą.

– Galbūt trenerį reikėjo keisti anksčiau?

– Negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio apie buvusį žalgiriečių trenerį Valdą Dambrauską. Tai novatoriškas, daug idėjų turintis ir sparčiai tobulėjantis treneris. Kodėl šiemet jam nepasisekė, turbūt žino tik Vilniaus klubo vadovai.

– Kaip manote, kuo viskas baigsis sekmadienį?

– Pirmiausiai labai smagu dėl tokios intrigos. Tai į naudą visam Lietuvos futbolui. Tikiuosi gražių rungtynių, o kaip buvęs „Sūduvos“ žaidėjas ir treneris, Marijampolei palinkėsiu pergalės ir suteikti džiaugsmo vietos sirgaliams, kurie gerai išmano futbolą ir per tiek metų yra nusipelnę tokios šventės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...