Daugumai tai gali atrodyti kaip vienišiausias darbas pasaulyje – būti trečiu komandos vartininku ir niekada nežaisti. Jie treniruojasi su pirma komanda, keliauja į visas rungtynes, tačiau žino, jog aikštėje pasirodys nebent traumų krizės atveju. Vieni šioje rolėje praleidžia didžiąją karjeros dalį, kiti tokį kelią pasirenką jų karjeroms artėjant prie pabaigos. Būtent pastarajai grupei priklauso buvęs Anglijos rinktinės vartininkas Robertas Greenas, BBC papasakojęs apie gyvenimą būnant trečiu „Premier“ lygos komandos vartininku.
Pinigai niekada nebuvo pagrindinis klausimas
„Tai tikrai nebuvo kažkas, apie ką svajojau anksčiau, pradėdamas vartininko karjerą, tačiau situacija metams bėgant keičiasi“ - pripažįsta Greenas.
Jis į Londoną atvyko praėjusių metų vasarą iš kitos „Premier“ lygos komandos „Huddersfield“ (kur, beje, taip pat buvo trečias vartininkas), jau būdamas 38 metų amžiaus.
Šiame sezone oficialiose rungtynėse jam pasirodyti dar neteko – pagrindinis vartų sargas Londono ekipoje yra brangiausias pasaulio vartininkas Kepa Arrizabalaga, o retais atvejais jo vietą užima patyręs argentinietis Willy Caballero.
„Tikrai nesu įtraukiamas tiek, kiek galbūt norėčiau, tačiau jau nuo pradžių buvau susipažinęs su situacija: jei visi sveiki – tokia mano rolė. Negaliu per daug skųstis, kai viskas susiklostė būtent taip“, - teigė vartininkas.
Vartų sargas pripažįsta, jog jo pasirinkimui prisijungti prie Londono komandos pinigai nedarė visiškai jokios įtakos.
„Prieš sezoną buvau paklaustas, ar norėčiau prisijungti prie „Chelsea“. Nei vienoje diskusijų ir derybų dalyje aš neakcentavau piniginio atlygio. Žinoma, tu nori, jog tau būtų mokama, tai yra tavo darbas, toks kaip, kaip ir žmonių, dirbančių biuruose. Pinigai padeda išmaitinti šeimą, tačiau mano sprendime šis faktorius viškai nefigūravo“, atviras buvo žaidėjas.
Aukščiausios Greeno karjeros stotelės anksčiau buvo tik Anglijos vidutiniokų komandos, tad futbolininkas pripažįstą norėjęs pamatyti, kaip viskas atrodo priklausant vieniems lygos favoritų.
„Šio sezono metu išmokau tikrai daug, - sakė vartininkas. - Tai yra pirmas kartas mano karjeroje, kai nereikia žvalgytis į surinktus taškus ir džiaugtis, kad neiškritome į žemesnę lygą. Matyti, kaip žaidėjai čia veikia tikrai yra įspūdinga“.
Treniruotės būnant 39-erių lieka rimtas iššūkis
Taktinis darbas, varžovų komandos vartininko rolė ir geros nuotaikos komandoje palaikymas – visa tai Roberto Greeno atsakomybės ekipa.
Skirtingai nuo daugumos kitų trečiųjų savo komandų vartininkų, šiam toks vaidmuo nėra labai įprastas – ilgą laiką savo ekipose jis buvo pagrindinis, o 2010-aisiais netgi pradėjo Pasaulio futbolo čempionatą startinėje Anglijos vienuolikės sudėtyje.
Nepaisant to, jog rungtynėse jis nedalyvauja, R. Greenas nuolat treniruotėse padeda Kepai ir Caballero. Tačiau pripažįsta – skirtumai tarp pirmojo ir trečiojo vartininko pozicijos tikrai yra.
„Prieš rungtynes yra daug taktinio pasiruošimo, tad aš įprastai turiu varžovų, o ne savo komandos vartininko rolę. Tai tikrai didelis skirtumas. Motyvacijos prieš savaitgalio rungtynes man tiesiog nėra.
Galų gale pats turi rasti įrankius, kaip pakelti motyvaciją nežaidžiant rungtynių“ - atviravo patyręs vartininkas, čia pat supratęs ir klubo požiūrį.
„Dalykas, kurio komanda tikrai nenori, tai užsikrauti sau rūpestį prižiūrėti būklę žaidėjo, kuris tikrai nežais rungtynėse ir svarstyti, kada jis gali pradėti reikšti pretenzijas. Jeigu gebi žaidėjus traukti paskui save – kartais man tai yra svarbiau, negu aikštėje būti fiziškai, - mintis dėstė veteranas.
Tačiau ir fiziškai nėra lengva, mat dirbi kiekvieną dieną, septynias dienas per savaitę. Man jau nebe 21-eri. Mano amžiuje tai vis tiek išlieka daug reikalaujanti rolė“.
Arbatos puodelis ir vieta tribūnose
Didžiausi skirtumai, neabejotinai, jaučiami rungtynių dienomis. Greenas yra įtrauktas į 25 žaidėjų, registruotų lygoje, sąrašą ir su komanda keliauja į kiekvienas rungtynes.
„Dalyvauju visuose susitikimuose, atlieku visas priešrungtynines procedūras, apšilimą ir padedu kaip tik galiu – surinkdamas kamuolius, saugodamas smūgius ar atlikdamas perdavimus, - savo pareigas nupasakojo vartininkas.
Tada, kai žaidėjai jau yra pasiruošę žengti į aikštę, aš persirengiu, ir išvykos rungtynėse su arbatos puodeliu patogiai įsitaisau tribūnoje“.
Tačiau sėdėjimas tribūnoje toli gražu nereiškia poilsio. Žaidėjas pripažįsta, jog tokia pozicija jam leidžia rungtynes pamatyti kitomis akimis.
„Gali pamatyti tokius dalykus, kurie įprastai nesimato būnat aikštėje ar šalia jos. Futbole esu jau daug metų ir apie jį žinau nemažai, todėl galiu pateikti savo nuomonę“, - teigė vartininkas.
Žiūrint teoriškai – esu normalus komandos narys, tačiau iš kitos pusės – ne. Tiesiog nebėra tokios motyvacijos, nebėra tokio didelio savaitgalio laukimo. Nebepavyksta taip pat atsiduoti fiziškai ar psichologiškai“.
Atsivesti sūnų į kultinius Anglijos stadionus – ypatingas jausmas
Vertindamas savo laiką „Chelsea“ klube futbolininkas pripažįsta, jog asmeniškai turėjo ir gerų, ir prastesnių momentų, tačiau yra kitų faktorių, padariusių šią patirtį „neįtikėtina“.
„Žiūrint į viską iš dabartinės perspektyvos, tai buvo puiki patirtis tiek man, tiek ir mano sūnui. Futbolas į jo gyvenimą atėjo jam būnant šešerių ar septynerių ir nuo tada jis dėl jo eina iš proto. Jis jaučiasi neįtikėtinai, žinodamas, kad jo tėtis priklauso „Chelsea“ komandai“ - džiaugėsi Greenas.
Po kurio laiko žiūrėdamas atgal tikrai atsiminsiu tas akimirkas, kai su savo sūnumi įžengėme į „Wembley“ ar „Stamford Bridge“ stadionus. Nemanau, kad laiką, praleistą čia, atsiminsiu su apmaudu – tai suteikė man variantų ateičiai ir padėjo kitiems“.
