Sportas

2019.03.21 10:00

Valdas Urbonas: apie darbo principus, stresą, gražiausius atsiminimus ir futbolo žiūrėjimą

Paulius Cubera, Specialiai LRT.lt iš Liuksemburgo2019.03.21 10:00

Lietuvos futbolo rinktinė pradeda naują ciklą. Penktadienį lietuviai Liuksemburge startuos 2020 metų Europos futbolo čempionato atrankos varžybose. Prie rinktinės vairo – naujas treneris, 51-erių metų Valdas Urbonas, pats sužaidęs 14 mačų rinktinėje, o vėliau geriausiais trenerio karjeros metais vieną po kito skynęs titulus su legendiniu Panevėžio „Ekranu“. Su naujuoju rinktinės vedliu kalbuosi apie futbolo niuansus, kurie dažniausiai lieka šalia aikštės – jaudulį prieš rungtynes, bendravimą su žaidėjais, gražiausius karjeros momentus ir trenerio laisvalaikį.

Labiausiai įstrigęs momentas žaidžiant Lietuvos rinktinėje V. Urbonui yra 1992 metų pirmos oficialios rungtynėse Šiaurės Airijoje, kuriose lietuviai sužaidė lygiosiomis 2:2.

„Man džiugu, kad turėjau galimybę prisiliesti prie tokių istorinių rungtynių. Kitas dalykas, buvo labai smagu žaisti su dauguma legendinio „Žalgirio“ žaidėjų. Svajonės neįgyvendinau, kai „Žalgiris“ žaidė aukščiausioje SSRS lygoje. Tuo metu turbūt kiekvieno svajonė buvo patekti į Vilniaus „Žalgirį“ ir sužaisti pirmenybėse. Man to nepavyko, bet išėjo toks kaip ir status quo. Sužaidžiau su Ivanausku, Narbekovu, Baranausku, Danisevičiumi, Janoniu, Martinkėnu, Mažeikiu, Buzmakovu, Robertu Fridriku. Visa grietinėlė“, – senus laikus prisiminė V. Urbonas.

Su treneriu kalbėjome ir apie užsienio futbolo komandas, jo bendravimo su žaidėjais principus bei trenerio darbo sunkumus ir psichologinius išbandymus.

– Su kokiomis mintimis jūs laukiate pirmo rinktinės mačo? Tai galvos skausmas ar malonus jaudulys?

– Visų pirma, nuotaika darbinė. Priešstartinis jaudulys, aišku, yra. Kuo arčiau bus rungtynės, tuo ta įtampa bus didesnė. Tai yra natūralus dalykas ir priprasti ar visiškai to nejausti nelabai įmanoma. Kas sako, kad įmanoma, galbūt meluoja. Visi žingsniai ir mintys nukreiptos į kovo 22 dieną.

– O tas startinis jaudulys jums yra malonus ar nemalonus?

– Malonus. Kaip gali būti nemalonus, jeigu tu reprezentuoji Lietuvos futbolą. Pakilus jausmas dalyvauti tokiame lygyje. Kitokių minčių net nėra.

– Atrodo, puikus startas prieš varžovą, kuris nėra iš stipriausių. Bet iš kitos pusės, po pastarųjų metų iš rinktinės nelabai kas ko besitiki. Ar jaučiate spaudimą laimėti?

– Čia yra iššūkis ir jų niekada nevengiau. Atėjau į „Ekraną“ su menku trenerio bagažu. Paskui „Trakuose“ jau ta kuprinė žinių po truputį didėjo, vėliau Jūrmaloje reikėjo būtinai laimėti čempionatą. Darbas „Žalgiryje“ buvo labai didelis iššūkis – atėjau sezono viduryje, buvo minus 11 taškų ir dideli lūkesčiai, o dar laukė rungtynės Marijampolėje jau už trijų dienų. Ne už mėnesio, ne už savaitės, o už trijų dienų. Tai buvo tikrai dideli iššūkiai.

Klubų su rinktine gal ir negalima lyginti, bet rinktinė dabar nėra tokia, kad būtų favoritė. Tai kitoks iššūkis, bet man tai įdomu. Aš tikrai neateinu pralaimėti dar prie stalo, aš ateinu įrodyti, kad galiu padaryti geriau.

– Rinktinės trenerio vieta buvo jūsų siekis, kažkoks iš anksto planuotas kelias ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės?

– Kaip ir kiekvienas karjeros siekiantis žmogus – noriu aukščiausio taško. Tai gal nebuvo tikslas, bet labiau svajonė. Visada žiūrėdamas rinktinės rungtynes pagalvoji, ką galėtum daryti, kaip darytum. Dabar, matyt, atėjo tam laikas. Svajoti gali, bet turi ir aplinkybės susiklostyti, kad atsidurtum tokioje vietoje. Tai ir didelė garbė, ir atsakomybė.

– Kaip jūs ruošiatės rungtynėms? Gal turite kažkokių ritualų, gal kažką vengiate daryti?

– Ritualų stengiuosi neturėti. Yra kažkokie dalykai: gal maršrutas panašus, bet nieko išskirtinio. Svarbiausia yra pasirengimas rungtynėms. Tai leidžia ramiau jaustis ir ritualų tada nereikia. Rezultatui pasiekti labiausiai reikalingas pasirengimas.

– Kaip atsipalaiduojate po rungtynių nuo darbo streso?

– Nieko ypatingo nedarau. Fiziškai atitrūkstu nuo treniruočių per laisvas dienas, tada ir žaidėjai pailsi vienas nuo kito. Bet ypač sunku yra atitrūkti psichologiškai. Tas rungtynių vaizdo kartojimas galvoje.

Ne tik žaidėjui po rungtynių pavyksta užmigti tik paryčiais, treneriui taip pat. Nėra taip, kad su laiku pripranti prie to ir gali pasakyti, kad miegi ramiai, nesvarbu – laimi ar pralaimi. Aišku, nesėkmės visada yra sunkesnės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad sulig pralaimėtų rungtynių pabaiga viskas baigiasi. Tą jausmą galima pavadinti kabutėse „pagiriomis“ – po pralaimėjimų jos visada sunkesnės.

– Iš šono dažnai atrodote labai rimtas, gal net kiek šaltokas žmogus. Kokiais principais vadovaujatės bendraudamas su žaidėjais? Kokiais būdais siekiate įgyti jų pasitikėjimą?

– Visų pirma, bendraudamas su žaidėju, matau žmogų. Bendrauju ne kaip su žaidėju, o kaip su žmogumi. Aš visada sakau tokią frazę – trenerį geresnį daro žaidėjai. Treneris gali būti , sakykime, vadovas, žiūrėti į žaidėją kaip į pavaldinį, bet mano kredo yra kitoks. Aš žiūriu kaip į žmogų.

Atrodo, kad iki šiol man tai puikiai pavyko. „Ekrane“ buvo tikrai geri santykiai, iš „Trakų“ klubo irgi išliko puikūs santykiai, taip pat ir su „Žalgiriu“. Vadinasi, bendravimo pusiausvyrą (kas už ką atsakingas, kieno kokios kompetencijos) pavyksta suderinti. Dėl to aš džiaugiuosi.

– Bet turbūt ne su visais žaidėjais pavyksta taip sutarti? Kartais tenka supykti, griežtesnį žodį pasakyti ar balsą pakelti?

– Be abejo, visko būna. Jeigu galima pasakyti – pakeltas tonas yra vienas iš būdų išgauti daugiau iš žaidėjo. Jeigu aš matau, kad jis gali man duoti daugiau, gal pakeltas tonas gali jį pažadinti. Tai noras padėti žaidėjui atsiskleisti.

Man svarbu, kai žaidėjai kažkur išeina, pasirašo sutartį su gera komanda, sėkmingai pratęsia karjerą. Ne tik titulai turi išliekamąją vertę. Gal jie svarbesni klubo istorijoje, bet žaidėjo karjeroje svarbu, ir kaip ji klostėsi, kiek jis uždirbo. Man smagu dėl žaidėjų, kurie palipo laipteliais į viršų ir nuėjo tolyn. Tai man irgi glosto savimeilę.

– Galbūt konkrečiai galite įvardyti žaidėjus, su kuriais maloniausia buvo dirbti? Kurie kažko pasiekė, dėl ko jums džiugu?

– „Ekrane“ buvo Deimantas Bička. Žmogus jau vyresnis buvo, gal 37-erių tapo geriausiu A lygos futbolininku. Buvo tas žmogus, kuris labai daug prisidėjo prie „Ekrano“ pasiekimų. „Trakuose“ buvo Deividas Česnauskis, su juo irgi buvo lengva dirbti. Nors „Trakuose“ jis jau buvo vyresnis, bet grįžo į rinktinę.

Tas pats Valdas Trakys, kuris atrodė niekam penelyg nereikalingas, ar Nerijus Valskis, kuris dabar puikiai tęsia karjerą. „Stumbre“ jis treniravosi, nelabai vietą rado, o po „Trakų“ jau sekėsi gerai.

– Minėjote kapitonus. Kiek jums, kaip treneriui, yra svarbus kapitono vaidmuo komandoje?

– Labai svarbus. Mano komandose kapitoną visada rinko žaidėjai. Niekada nebuvo taip, kad paskirčiau aš. Nes yra du būdai – treneris pasako, kuris bus, arba žaidėjai susirenka ir balsavimo būdu patys išsirenka. Aš esu rinkimų šalininkas, nes kapitono vaidmuo didelis yra ne tik aikštėje, bet ir rūbinėje. Niekada negalvojau dirbtinai primesti rūbinei savo nuomonę. Komandos stabilumas ir pusiausvyra labai priklauso nuo rūbinės.

– Kiek paprastai per sezoną treneris pažiūri futbolo rungtynių? Ar lieka laiko užsienio mačams be lietuvių, Čempionų lygai ir pan.?

– Na, tokios statistikos neturiu. Žiūriu ne vien A lygą, bet ir užsienio futbolą, Čempionų lygą, Europos ir pasaulio čempionatus. Reikia viską sekti, domėtis, matyti tendencijas. Tokios rungtynės suteikia daug informacijos. Pagal galimybes bandai tai adaptuoti, pritaikyti prie Lietuvos realybės.

– Ar dirbant profesionaliu treneriu lieka laiko pažiūrėti kokias rungtynes vien savo malonumui?

– Žinoma, būna. Mano futbolo žiūrėjimas nėra labai kruopštus, į kiekvieną veiksmą nežiūriu. Tai labiau įžvalgos, tam tikrų žaidimo aspektų radimas, idėjų iškėlimas. Paskui po tam tikro laiko matai, kad grįžti prie tų idėjų pritaikymo ar adaptavimo savo darbe. Labai kruopščiai dabar nagrinėjame Liuksemburgą, jau narstome kur kas detaliau.

– Kai žiūrite užsienio futbolą, ar turite komandų, kurioms žavitės, kurias labiau palaikote?

– Aš ir sau kitą kartą tokį klausimą užduodu: kokios aš komandos gerbėjas. Bet žinote, futbole su globalizacija situacija tokia, kad stebi Anglijos komandų pasirodymus ir matai žaidžiantį vieną ar du anglus. Italijoje irgi tas pats. Prieš dvidešimt metų simpatizavau Milano klubui, tai dauguma ten buvo italai, trys olandai.

Treneriai taip pat – anksčiau Anglijoje buvo anglai, italai dirbo Italijoje. Dabar matome, kad treneriai atsineša savo – ar Sarri, ar Mourinho, ar Guardiola. Pažiūrėkime, jis dirbo „Barcelona“ klube, paskui nuvažiavo į Bavariją, dabar Anglijoje – pagal jį viskas vyksta. Galbūt daugiau atsiranda trenerių sekimas. Man pasidaro įdomūs trenerių darbo metodai – Guardiola, Bielsa, Sarri, Kloppas, Simeone – visi jie turi savo identitetą. Įjunk man kokias rungtynes ir kaip nors paslėpk, kas čia žaidžia – aš pasakysiu trenerį.

– Pats esate ir žaidęs Lietuvos rinktinėje. Ar galėtumėte išskirti labiausiai įstrigusį momentą?

– Labai džiugu, kad pasiekiau rinktinės lygį ir kaip žaidėjas. Turbūt visam laikui įsiminė 1992 metų balandžio 28 dieną pirmos oficialios Lietuvos rinktinės rungtynės po Nepriklausomybės atgavimo. Žaidėme Belfaste pasaulio atrankoje su Šiaurės Airija. Sužaidėme 2:2, nors atsilikome 0:2. Man džiugu, kad turėjau galimybę prisiliesti prie tokių istorinių rungtynių.

Kitas dalykas, buvo labai smagu žaisti su dauguma legendinio „Žalgirio“ žaidėjų. Svajonės neįgyvendinau, kai „Žalgiris“ žaidė aukščiausioje SSRS lygoje. Tuo metu turbūt kiekvieno svajonė buvo patekti į Vilniaus „Žalgirį“ ir sužaisti pirmenybėse. Man to nepavyko, bet išėjo toks kaip ir status quo. Sužaidžiau su Ivanausku, Narbekovu, Baranausku, Danisevičiumi, Janoniu, Martinkėnu, Mažeikiu, Buzmakovu, Robertu Fridriku. Visa grietinėlė.

– Prieš kokį geriausią žaidėją yra tekę jums žaisti?

– Žaidėme su Danijos rinktine Kopenhagoje, kur pralaimėjome 0:4 (1993 m. rugpjūčio 28 d. – aut pats.), teko išeiti į aikštę po keitimo ir žaisti prieš brolius Laudrupus. Jie po ilgo laiko kartu dviese žaidė rinktinėje, ten, Danijoje, buvo didžiulis ažiotažas.

– Įsivaizduokime dabar tokią situaciją – rinktinė žaidžia pasaulio čempionato finale. Kas jums būtų smagiau: 90 minučių sukandus dantis gintis ir laimėti po baudinių serijos ar žaisti gražų futbolą, bet pralaimėti. Kitaip tariant, kuo labiau norėtumėte būti: 1974 metų J. Cruyffo Olandija ar 2004 metų Graikija?

– Čia skirtingos filosofijos – totalinį futbolą žaidžiantys olandai ar baudos aikštelėje besiginantys graikai. Olandams nepasisekė, o graikams pasisekė – tad nugalėtojai neteisiami.

Bet mano principas nėra gintis sukandus dantis. Žinoma, jeigu varžovas privers mane taip žaisti, tada teks. Bet aš niekad nepradėsiu rungtynių vien gindamasis nuo savų vartų. Aš visada noriu bandyti žaisti futbolą. Bet jeigu varžovas už tave kur kas geresnis, kaip gal buvo „Žalgiriui“ su „Sevilla“, supranti, kad argumentų neturi. Tada, nors ir gauni čia 0:5, įsimeni geras atakas, kur galėjome pasiekti įvartį, kur žmonės kažką pajautė. O ne tai, kad kažkur užsidarę buvom ir vis tiek gavom.

Tos rungtynės su „Sevilla“ man įsiminė tuo, kad nors ir pralaimėjome 0:5, bet nežiūrėjau į laikrodį galvodamas, kad tik greičiau tas košmaras baigtųsi. Žiūrėjau į laikrodį ir galvojau, kad galėtų tai dar tęstis. Kai supranti, kad per gyvenimą daug tokių varžovų neturėsi. Velniai nematė, vis tiek stengiesi kažką sukurti.