Sportas

2019.03.04 15:55

Rapšio trenerė Paipelienė – apie užaugusius savo vaikinus ir retą baltą spalvą kalendoriuje

Inga Necelienė, LRT.lt2019.03.04 15:55

Pirmosios sezono varžybos – ir iškart du olimpiniai normatyvai. Taip susiklostė skambiu pasaulio čempiono titulu gruodžio viduryje 2018-uosius palydėjusio Dano Rapšio Lietuvos žiemos plaukimo čempionato 400 m (B normatyvas) ir 200 m (A normatyvas) laisvuoju stiliumi varžybos. Jo trenerė Ina Paipelienė prasitaria, kad šis sezonas nuo pat pradžių buvo kitoks. „Gal mano vaikinai užaugo, kad taip pasikeitė jų požiūris į darbą“, – svarsto trenerė, savo vaikinais vadinanti šią plaukikų trijulę – panevėžiečius Daną Rapšį ir Andrių Šidlauską bei kaunietį Deividą Margevičių.

„Visą laiką gyventi be namų, miegoti ne savo lovoje ir gerti ne savo kavą, – paklausta, ką reiškia ugdyti plaukikus mieste, kuriame nėra normalaus baseino, atsako panevėžietė I. Paipelienė. – Visą laiką su lagaminais, nes Panevėžyje nėra kur plaukti. Dirbti tokiomis sąlygomis, kokiomis mes dirbame – didelis žmogaus išnaudojimas. Jokios gyvenimo kokybės, jokio smagumo.“

Pastarosiomis dienomis jos ugdomi plaukikai D. Rapšys, A. Šidlauskas ir D. Margevičius prieš Lietuvos žiemos plaukimo čempionatą treniravosi čia pat Alytuje. Jei ne į Dzūkijos sostinę, plaukikai kartu su trenere iš Panevėžio ratus kreipia į kitą neartimą tašką – Klaipėdą, kurios naujasis 50 m baseinas antri metai įtrauktas į šių keliautojų treniruočių kalendorių.

Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos baseiną, kuriame pradžiamokslį išėjo visi šio miesto plaukikai, vaikinai seniai išaugo, tad būdami Lietuvoje jie nuolat migruoja ir ieško, kur galėtų treniruotis, kas juos priimtų.

„Jei matai, kad sėdėdamas namie kokybiškai nepadirbsi, nieko gero nebus, vėl galvoji, kur išvažiuoti. Mums tris kartus per metus į aukštikalnes reikia vykti, bet jeigu tik į kalnus reikėtų važiuoti ir į vieną kitą užsienio stovyklą, ne bėda būtų, bet baseino Panevėžyje ir namų labai reikėtų“, – sako trenerė.

Užsienio kolegos, sužinoję, kokiomis sąlygomis tenka dirbti, sutrinka ir mano, gal čia pokštas, o japonų treneriai, ypač susitikę po sėkmingų lietuvių startų, iki šiol netiki ir sako, kad taip negali būti.

Kitoks nuo pat pradžių

Turi plaukikai kalendorių, kurio visos dienos ne baltos, kaip kalendoriuose įprasta, o metams į priekį atitinkamos spalvos žymekliais nuspalvotas. Skirtingos spalvos reiškia, kur ir kada jie treniruojasi. Balta spalva šiame kalendoriuje kaip tik viena rečiausių, nes ji reiškia namus.

„Per du mėnesius Panevėžyje buvome apie dvi savaites. Bet dabar tik sezono pradžia, kai sezonas įsibėgėja, baltos spalvos mūsų kalendoriuje beveik iš viso nebūna“, – patikslina pašnekovė.

Šiam sezonui I. Paipelienės treniruojami plaukikai ėmė ruoštis nuo sausio pradžios, prieš tai per Kalėdas netgi pasidžiaugę trumpomis atostogomis. Visų jų laukia labai ilgas sezonas, kurio pabaigtuvės – tik rugpjūčio gale. Dabar atliekamas sunkus bazinis darbas – vaikinai daug plaukia, daug dirba salėje.

Ar šio sezono pradžia kuo nors kitokia nei ankstesnės? „Šis sezonas šiek tiek kitoks nuo pat pradžių. Pradėjome kitaip dirbti – daug kokybiškiau. Gal mano vaikinai užaugo, kad taip pasikeitė jų požiūris į darbą“, – svarsto trenerė.

Pokyčių I. Paipelienė pastebėjo jau pirmoje šių metų stovykloje Tenerifėje, kur prie įprastos jos vaikinų trijulės dar prisidėjo Tadas Duškinas. Iš Tenerifės ji grįžo patenkinta atliktu darbu. Gal net, sako trenerė, tai buvo pirmoji tokia labai gera stovykla.

„Gali daryti valdiškai, o gali daryti sau, arba, kitaip sakant, gali padaryti labai kokybiškai, o gali padaryti bet kaip. Skirtumas labai didelis. Vaikinai dirbo tikslingai ir kokybiškai – šiuo požiūriu jie tikrai užaugo“, – sako geriausia 2018 m. Lietuvos trenere pripažinta moteris.

Lyderis

Neabejotiną savo plaukikų trijulės lyderį – ne tik baseine, bet ir už jo ribų – D. Rapšį trenerė pažįsta nuo šešerių metų. „Jeigu ne Dano tėvai, nežinia, kaip būtų buvę. Jie skatino, vedžiojo, buvo etapas, kai vertė lankyti, ir labai daug padėjo, nes kai pasieki tam tikrą lygį, atsiranda, kas tavimi rūpinasi, bet kol pasieki, turi nemažai savo įdėti“, – taip dviem sakiniais Europos ir pasaulio plaukimo čempiono D. Rapšio kelią šių titulų link apibūdina I. Paipelienė, kurios akyse šis plaukikas užaugo. Visomis prasmėmis.

Pasak trenerės, užsienio plaukimo specialistai, treneriai į Daną dėmesį atkreipė jau senokai, dar tada, kai nei medalių, nei čempiono vardų jis nebuvo iškovojęs. Į jį žiūrėjo kaip į lyderį pirmiausia dėl geros plaukimo technikos.

„Bet buvo momentų, kai jam labai nesisekė. Buvo keletas metų, kai daug dirbome, ruošėmės sezonui, bet ateina varžybos – ir Dano ten nėra, nes sveikata sušlubavo, trauma ar dar kas. Šis etapas buvo labai sudėtingas jo gyvenime. Džiaugiuosi, kad jis tuos momentus perėjo ir išgyveno, nes visaip galėjo būti“, – prasitaria pašnekovė.

Valia, užsispyrimas, šalia to gebėjimas koncentruotis į darbą, viską atlikti tikslingai, sąmoningai – šias stipriąsias D. Rapšio savybes išskiria I. Paipelienė.

„O taip, labai, – atsako paklausta, ar Danas yra pats linksmiausias iš jos vaikinų. – Jis labai greitai moka persiorientuoti iš vienos būsenos į kitą, net varžybų metu ar per pasaulio, Europos čempionatus kitos komandos stebisi žiūrėdamos į mus, susispietusius į nedidelį plotą, kaip mūsų plaukikai sugeba išlaikyti pusiausvyrą: čia linksmi juokeliai, čia jau maksimaliai susikaupę eina į startą.“

Ir papasakoja apie kinus, kurie šalia mūsiškių buvo per pastarąjį pasaulio čempionatą: „Jie apskritai buvo pašiurpę – žiūrėjo ir negalėjo suprasti, kaip tokie dalykai vyksta.“

Ar netenka sudrausminti įsismarkavusių pokštauti plaukikų? Ne, sako, nes jeigu sugebi iki pat starto būti kuo labiau apsipalaidavęs, moki susikaupti reikiamą minutę – taip kur kas geriau, negu visąlaik susirūpinusiam sėdėti ir galvoti, o kaip ten bus.

„Kai Danas ėmė laimėti pirmuosius medalius, ir jo juokeliai tapo šiek tiek kitokie. Bet pokštų per savaitę po keletą būna“, – sako trenerė ir nuneigia ne kartą paties D. Rapšio išsakytus žodžius, esą jis trenerės prisibijo.

Išbandymas FINA čempionų lyga

Pagrindinis šių metų plaukikų laukiantis startas – pasaulio čempionatas, kuris liepos 12–28 d. vyks Pietų Korėjoje. Iki pasaulio pirmenybių I. Paipelienei ir D. Rapšiui teks vienas naujas išbandymas – šiemet pirmąkart rengiama Tarptautinės vandens sporto federacijos (FINA) čempionų lyga. Tai pirmosios tokios komercinės varžybos, kurias po ginčų su komercinių turnyrų rengėjais nusprendė pabandyti suorganizuoti pati FINA. Kaip žinoma, į jas iš Lietuvos plaukikų pakviestas vienintelis D. Rapšys.

„Aukštas lygis, dalyvių nedaug, mums bus nemažas iššūkis ir eksperimentas. Ir skraidymo bus nemažai, nes visi trys etapai vyks skirtinguose žemynuose, jokios aklimatizacijos – praktiškai iš lėktuvo tiesiai į baseiną“, – pasakoja trenerė.

Per šiek tiek daugiau nei mėnesį D. Rapšio lauks trys šių naujų varžybų etapai: pirmasis balandžio 27–28 d. Kinijoje, Guangdžou, antrasis etapas gegužės 11–12 d. persikels į Europą, į Vengrijos sostinę, o trečiąjį po dvidešimties dienų priims JAV, Indianapolis.

Dar viena I. Paipelienės treniruojamų plaukikų laukianti šių metų naujovė – pasaulio taurės etapai, kuriuos nutarė išbandyti po pasaulio čempionato. O gruodžio mėnesį ratas tarsi apsisuks ir Europos trumpojo vandens čempionate (25 m baseine) D. Rapšys bus tas, į kurį 200 m ir 400 m laisvuoju stiliumi plaukimo varžovai žiūrės kaip į favoritą, 2017 m. 200 m laisvuoju stiliumi čempioną.

Beje, per šių metų startus viso pasaulio plaukikus papildomai motyvuos, o gal slėgs žinojimas, kad prasidėjo kova ir dėl olimpinių kelialapių. Olimpinis B normatyvas, kurį D. Rapšys plaukdamas 400 m laisvuoju stiliumi įvykdė kovo 1-ąją Alytuje, kažin ar atvers Tokijo olimpinio baseino duris, nes pastarųjų dviejų olimpiadų rezultatai rodo, kad vos vienas kitas B normatyvą įvykdęs plaukikas pakviečiamas į žaidynes. Kita vertus, A normatyvui įvykdyti – dar daugiau nei metai laiko.

„Tikiuosi, kad Danas su Andriumi į Tokiją tikrai išvažiuos, Deividui iki A normatyvo toloka, bet laiko dar yra. Jeigu ir toliau Deividui pavyks taip dirbti kaip dabar, visko gali nutikti. Šie metai irgi gal pirmieji, kai jis šitaip atsakingai į viską žiūri. Deividui yra dar viena galimybė išvykti į žaidynes su kombinuotos estafetės komanda, bet tam reikia būti dvyliktiems pasaulyje“, – apie olimpines galimybes prabyla plaukikų trenerė.

Apie vandenį ir spektaklius

2018 m. Europos čempionate rugpjūtį Lietuvos vyrų 4x100 m kombinuotos estafetės komandos (D. Rapšys, A. Šidlauskas, D. Margevičius ir Simonas Bilis) 1,6 sek. pagerintas nacionalinis rekordas ir iškovota ketvirta vieta atrodė lyg kosmosas. Ar taip pat pasirodė ir I. Paipelienei?

„Taip, ten tikrai buvo aukštas lygis, visi vaikinai labai gerai plaukė. Bet Europos čempionatas tai viena, o va būti dvyliktiems pasaulyje – jau truputį kas kita. Ir pasiruošimą prieš šių metų pasaulio pirmenybes turėjome keisti, nes mums vėl atsakė kalnus. Yra niuansų, bet tikimės, kad kažkaip išsisuksim“, – prie treniruočių rebusų grįžta trenerė.

Bet jai nuolat tenka ir dėl kitokių rebusų galvą pasukti. Pati ilgai sportavusi, plaukiojusi apie trenerės darbą net negalvojo. Po mokyklos norėjo rinktis mediciną, bet pabijojo stojamųjų egzaminų, todėl visai atsitiktinai, savo trenerės paskatinta, įstojo į tuometį Kūno kultūros institutą ir įgijo dvi specialybes – gydomąją mediciną ir kineziterapiją. Taigi žodis „medicina“ jos diplome yra, o įgytos žinios dabar padeda būti tuo matematiku, kuris analizuoja, dėlioja ir skaičiuoja, kad jos sportininkai geriausią formą pasiektų būtent tada, kai to labiausiai reikia.

„Tik va ta antroji specialybė kineziterapija visiškai užmiršta, nes nenaudojama. Bet dabar labai džiaugiuosi, kad būtent čia dirbu, tik norėčiau kitokių sąlygų“, – sako čempionus ugdanti I. Paipelienė.

Baseinas, lengvesnis ar aštresnis chloro kvapas, vanduo ir plaukikai – kuo šis derinys jai, buvusiai plaukikei, tebeatrodo žavus?

„Tie, kurie iš savo, kaip specialistų, pusės žiūri į plaukikus, į šią sportą šaką, visi galėtų pasakyti, kad taisyklingas, galingas plaukimas yra labai gražu. Aš į tokį reginį galiu žiūrėti kaip į spektaklį, man tai lyg menas. Ypač kai žinai, kiek reikia įdėti, norint iki tokio lygio ištobulinti ir atlikti visus judesius“, – paaiškina.

Dar vienas jai spektaklį galintis atstoti reginys – jūros, vandenynai, į kuriuos neatsibosta žiūrėti.

„Per atostogas ar turėdama kelias laisvas dienas aš niekur kitur nenoriu važiuoti, tik į mūsų pajūrį – Nidą, Palangą. O nuvažiavusi galiu nuo kranto ilgai į vandenį žiūrėti. Jau juokiasi iš manęs vaikinai, kai susitinkame po išpuolusios laisvesnės dienos. Vėl, sako, važiavot į vandenį pažiūrėti, lyg baseine jo nebūtų“, – patraukiama per dantį nepyksta trenerė.

Ir kantriai nuo baseino prie baseino važinėdama, miegodama ne savo lovoje ir gerdama ne savo kavą ruošiasi plaukimo spektakliams, kuriuose vieną pagrindinių vaidmenų atlieka ir jos vaikinai.