Po pergalės „Tour de France“ lenktynėse Ramūnas Navardauskas paprašė migdomųjų. Svajonę įgyvendinęs 26 metų kvėdarniškis tapo pirmuoju mūsų šalies dviratininku, kuriam pavyko laimėti etapą svarbiausiose pasaulio dviračių varžybose.
Po pergalės „Tour de France“ lenktynėse Ramūnas Navardauskas paprašė migdomųjų. Svajonę įgyvendinęs 26 metų kvėdarniškis tapo pirmuoju mūsų šalies dviratininku, kuriam pavyko laimėti etapą svarbiausiose pasaulio dviračių varžybose.
Jis jau pasiekė tai, apie ką svajoja visi stipriausi pasaulio dviratininkai.
„Šampanas liejosi laisvai“, – vakar „Lietuvos rytui“ juokdamasis pasakojo Ramūnas, po trijų savaičių pragaru vadinamų lenktynių finišo Paryžiuje kartu su komandos draugais atšventęs istorinę sėkmę.
R. Navardauskas penktadienio vakarą įrašė Lietuvos vardą į „Tour de France“ (TdF) istoriją, o šiandien atvyks į tėvynę pasidžiaugti savo pergale.
Kai „Garmin“ (JAV) ekipai atstovaujantis dviratininkas laimėjo etapą, Lietuva tapo 32-ąja šalimi, kurios vardas yra prestižiškiausių dviračių varžybų nugalėtojų metraštyje.
„Ši pergalė labai svarbi ne tik man, bet ir mūsų komandai. TdF artėjo prie pabaigos, o mes dar nebuvome laimėję nė vieno etapo“, – sakė Lietuvos dviratininkas.
R. Navardauskas iš viso net šešiskart pateko tarp 20 stipriausių dviratininkų.
„Man tai tikrai buvo pačios geriausios per karjerą varžybos“, – pripažino lietuvis, penktadienį išgyvenęs didžiausią šlovės akimirką.
Sekmadienį Paryžiuje Ramūnas darsyk įrodė, ko vertas. Per paskutinį TdF lenktynių etapą Prancūzijos sostinės Eliziejaus Laukuose 190 cm ūgio, 77 kg svorio lietuvis finišo liniją kirto trečias.
2014-ųjų TdF čempionu bendrojoje įskaitoje tapo italas Vincenzo Nibali („Astana“), o per 21 etapą lenktynėse triumfavo tik 8 valstybių dviratininkai. 7 kartus laimėjo Vokietijos, 5 – Italijos, po 2 – Prancūzijos, Lenkijos ir Norvegijos, o po vieną kartą – Australijos, Olandijos ir Lietuvos dviratininkai.
– Ramūnai, ar TdF – sėkmingiausios jūsų lenktynės per karjerą?
– Man tikrai tai buvo pačios geriausios varžybos. Esu laimėjęs vieną etapą „Giro“ (2013-aisiais R. Navardauskas laimėjo 11-ąjį Italijoje rengiamų daugiadienių lenktynių etapą. – Red.), bet iškovoti pergalę nors viename TdF etape yra tikriausiai visų dviratininkų svajonė.
Ačiū Dievui, kad man taip pasisekė. Visos aplinkybės susiklostė palankiai, tad dabar jau galiu pasigirti, kad esu laimėjęs TdF. Žinoma, man labai toli iki Raimondo Rumšo laimėjimų (2002-aisiais R. Rumšas užėmė trečiąją vietą TdF bendrojoje įskaitoje. – Red.), bet aš labai džiaugiuosi tuo, ką pavyko padaryti.
– Tapote pirmuoju istorijoje Lietuvos dviratininku, triumfavusiu TdF etape. Ar sulaukėte išskirtinių sveikinimų iš Lietuvos?
– Aišku, kad visi namiškiai ir draugai džiaugiasi kartu. Bet Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje ar Italijoje buvo daugiau triukšmo negu Lietuvoje. Apmaudu, kad mūsų šalyje dviračių sportas iki šiol nėra toks populiarus kaip visur kitur Europoje.
– Pagal senas TdF tradicijas po finišo gavote plakatą, kuriame įamžintas jūsų pergalingas etapas. Kas dar jums primins svarbiausią karjeros pergalę?
– Pasirašiau ant to plakato, bet jį paliksiu komandai. Tikiuosi, kad tuomet, kai amerikiečiai mane prisimins, minės tik geruoju (juokiasi.) TdF – tokios varžybos, kuriose nereikia išskirtinių dovanų. Atsiminsiu šias lenktynes visą gyvenimą, o jeigu kas nepatikės, kad čia laimėjau, bus žmonių, kurie tai patvirtins. (Juokiasi.) Suvenyrų tikrai gavau nemažai ir negaliu skųstis, kad prancūzai šykštūs. Bet man sėkmės įrodymų daugiau nereikia.
– Ar ramiai užmigote po pergalingo etapo, nes šeštadienio rytą laukė naujas etapas?
– Širdis drebėjo ilgai (šypteli). Pergalė yra pergalė, todėl puikiai žinojau, kas manęs laukia tokį vakarą. Nuėjau pas komandos gydytoją ir iškart paprašiau vaistų, kad galėčiau užmigti. Jis davė migdomųjų tablečių, bet emocijos ilgai liejosi per kraštus. Ši pergalė buvo labai svarbi ne tik man, bet ir mūsų komandai. TdF artėjo prie pabaigos, o mes dar nebuvome laimėję nė vieno etapo. Visi norėjome iš Paryžiaus po finišo išvažiuoti iškelta galva. Norėjosi įrodyti, kad tris savaites čia komanda praleido ne veltui.
– Ar „Garmin“ vadovai iš anksto numatė, kad prieš 19-ojo etapo finišą būtent jūs atakuosite iš pagrindinės grupės?
– Viskas buvo aptarta per rytinį komandos pasitarimą. Aš negaliu varžytis su tikrais sprinteriais, bet galiu geriausiai atakuoti važiuodamas į kalniuką ir po to pamėginti nuvažiuoti į priekį. Turėjau tai daryti ne vienas, o kartu su Tomu (Tomas Jelte Slagteris – „Garmin“ dviratininkas iš Olandijos – Red.). Bet jis dar etapo pradžioje atsidūrė bėglių grupėje ir 200 km važiavo priekyje.
Aš pasileidau vienas, bet prieš tai visa komanda dirbo man ir gerai saugojo nuo vėjo. Kai aš pagaliau spurtavau, jau myniau, kiek turiu jėgų, o jie (pagrindinėje grupėje likę kiti „Garmin“ dviratininkai. – Red.) gesino visas varžovų kontratakas.
Pasivijau Tomą, kuris mane dar puikiai patempė į priekį. Ant kalno būtina kiek įmanoma padidinti greitį, kad galėtum atsiplėšti ir važiuoti. Kiekvienas komandos draugas iki pat paskutinės akimirkos buvo šalia ir stengėsi idealiai atlikti savo užduotį. Visi 100 procentų padarė tai, kas buvo suplanuota, ir šiai pergalei atidavė visas jėgas. Po finišo jaučiausi ne pats vienas nugalėjęs, o kaip visa nugalėtojų komanda. Džiaugiausi, kad nenuvyliau komandos.
– „Eurosport“ komentatoriai teigė, kad šiuo metu pasaulyje yra tik trys dviratininkai, kurie sugebėtų taip spurtuoti, atitrūkti nuo grupės ir galiausiai laimėti. Jūsų atakos sužavėtas legendinis amerikietis Gregas LeMondas, kuris pats tris kartus triumfavo TdF, net suspėjo išmokti be klaidų tarti jūsų vardą.
– Tokie komplimentai, aišku, malonūs. Bet kai viskas atvėsta ir pasišneki su kitais dviratininkais, supranti, kaip sėkmingai mano naudai susiklostė visos aplinkybės. Po kalniuko, kuriame atakavau, kitoms komandoms buvo sunkoka greitai persiorganizuoti ir veiksmingai atsakyti. Tik „Quick-Step“ suprato, kad reikia vytis. Bet jie irgi uždelsė, nes nenorėjo į priekį traukti kitų komandų sprinterių. Pagrindinėje grupėje buvo daug žaidimų ir taktinės kovos, kuri man taip pat susiklostė naudingai. Jokia komanda greitai nesureagavo, todėl pavyko pabėgti.
Mes su visa komanda rengėme šią ataką, o po to viską padarėme, kad kitiems būtų sunku vytis. Jackas Baueris iškart gesindavo kitų atakas ir neleisdavo varžovams šokti paskui mane. Buvo šlapia, tokiu oru visi stengiasi labai atsargiai sukti į posūkius. Kai važiuoji vienas, gali ramiau sukti. Tai irgi padėjo.
– 15-ajame etape J. Baueris taip pat buvo pabėgęs ir ilgai pirmavo, tačiau likus iki finišo vos 25 metrams jį pasivijo pagrindinė grupė. Nebuvo nerimo, kad ir jums gali nutikti kaip komandos draugui iš Naujosios Zelandijos?
– Baimė, aišku, buvo, bet už tokią ataką niekas juk neprimuš. Puikiai žinojau, kad turėsiu tik 20–25 sekundžių persvarą, bet tikrai nesirūpinau, kas vyksta man už nugaros.
Kai sprinteriai ir jų komandų ginklanešiai pradeda medžioklę, tiesiog beprotiška stebėti, kokiu greičiu jie važiuoja. Tokiomis akimirkomis labai sunku atsilaikyti ir išlikti priekyje. Todėl aš myniau iš paskutinių jėgų, kiek tik galiu, tikėdamasis, kad jie manęs nepasivys.
Likusius kilometrus vertinau kaip asmenines pavienio starto lenktynes. Stengiausi pasinaudoti menkiausia smulkmena: posūkiais, nuo vėjo saugančia sirgalių minia, nes tai galėjo man padėti sutaupyti nors dalelę sekundės. Net jei varžovai ir būtų pasiviję, komandos draugams drąsiai žiūrėčiau į akis. Padariau viską, ką galėjau.
– TdF pradėjote ir baigėte, užėmęs 1-ajame ir 21-ajame etapuose 3-iąją vietą po masinio sprinto. Ar tai reiškia, kad keičiate specializaciją ir tapsite sprinteriu?
– Mes, dviratininkai iš Rytų Europos, esame universalesni. Neturime tokios konkrečios specializacijos kaip gryni sprinteriai. Atvirajame sprinte prilygti jiems tikrai negaliu. Bet kai komanda pasako, kad turi mėginti, nėra kur trauktis.
„Garmin“ turi net tris sporto direktorius, kurių kiekvienas yra savo srities specialistas. Vienas jų TdF trasose pats ilgai veždavo į finišą Eriką Zabelį (Vokietijos dviratininką, kuris per karjerą laimėjo 12 etapų ir 6 kartus tapo geriausiu TdF sprinteriu. – Red.).
Likus savaitei iki paskutinio etapo Paryžiuje, jis man viską išsamiai paaiškino, kaip reikės važiuoti. Kuria puse važiuoti, kaip įveikti kiekvieną konkretų posūkį ir už kurio varžovo slėptis.
– Kaip jūsų rezultatus įvertino „Garmin“ vadovai?
– Visi labai patenkinti. Per komandos vakarienę komandos vadovas (Jonathanas Vaughtersas – Red.) rėžė kalbą. „Skaniausi patiekalai būna tada, kai esi alkanas“, – sakė jis. Taip ir dėl pergalių. Komandai nesisekė, iškrito lyderis, buvo labai sunkių dienų, bet mes nenuleidome rankų. Bandėme, bandėme ir galiausiai beveik paskutinę dieną, kai galėjome dar ką nors padaryti, mums pagaliau pavyko laimėti. Ši pergalė – atpildas visai komandai.
– Šįmet dėl traumų iškrito ne tik A. Talansky, bet ir 2013-ųjų čempionas Christopheris Froome’as, kitas favoritas Alberto Contadoras. Kaip jums pavyko išvengti griūties?
– Pats netikiu, bet negriuvau. Nei per bjauriausią etapą, kai reikėjo važiuoti akmenimis grįsta trasa, nei kitur per žioplumą. Pernai griuvau, debiuto metais – taip pat, todėl šįmet tikrai buvo sėkmingiausios lenktynės. Kai tik iškrito A. Talansky, labai saugojausi. Jei būdavo ne mano etapas ar tekdavo važiuoti į kalnus, taupydavau jėgas kitai dienai. Paskutinę lenktynių savaitę būtent tai pasijuto.
– 2011-aisiais buvote su „Garmin“ pasirašęs dvejų metų sutartį. Ar sėkmingas pasirodymas TdF atsilieps karjerai?
– Dar prieš lenktynių pradžią su komandos vadovu J. Vaughtersu sutarėme dėl būsimos sutarties. Buvome suderinę visas detales, kad galvos nekvaršintų pašaliniai dalykai. Galų gale per TdF lenktynes su „Garmin“ pasirašiau naują sutartį dar dvejiems metams.
– Šiuo metu vyksta pagrindinis dviratininkų turgus. Ar kitos komandos neviliojo?
– Buvo siūlymų, bet kai siūlo tavo komanda, kurioje viską žinai, nėra prasmės ilgiau laukti. J. Vaughtersas manęs labiau norėjo, buvo gudresnis ir pirmesnis. Pasiūlė anksčiau, todėl padėjau parašą.
– Dabar po pergalės TdF etape nesigailite, kad šiek tiek paskubėjote?
– Gyvenime laimė yra ne tik pinigai. Man gerai, kaip yra. Džiaugiuosi, kad likau toje pačioje komandoje ir nieko nereikės keisti. Galėsiu dar dvejus metus būti ramus dėl savo ateities. Mūsų komanda labai draugiška, todėl trasose visi labai padedame vienas kitam. Tai man ne mažiau svarbu už pinigus.
Lietuvio premijos TdF
8400 eurų – už kiekvieną (21) įveiktą etapą.
8000 eurų – už 1-ąją vietą 19-ajame etape.
2000 eurų – už 3-iąją vietą 1-ajame etape.
2000 eurų – už 3-iąją vietą 21-ajame etape.
830 eurų – už 5-ąją vietą 12-ajame etape.
730 eurų – už 7-ąją vietą 15-ajame etape.
470 eurų – už 12-ąją vietą 3-iajame etape.
Iš viso – 22 430 eurų.
R. Navardausko karjera: skaičiai ir faktai
Gimė 1988 m. sausio 30 d. Kvėdarnoje (Šilalės r.).
Komanda: „Garmin“ (JAV).
Profesionalas: nuo 2011 metų.
Ryškiausios pergalės: „Tour de France“ etapas (2014), „Giro d’Italia“ etapas (2013), „Circuit de la Sarthe“ penkių dienų lenktynės ir vienas etapas (2014), „Tour de Romandie“ etapas (2013), dvi dienas vilkėjo rožinius „Giro d’Italia“ lyderio marškinėlius (2012), kartu su „Garmin“ laimėjo pavienio starto komandines lenktynes „Tour de France“ (2011) ir „Giro d’Italia“ (2012).
Titulai: Lietuvos grupinių lenktynių čempionas (2007, 2011), Lietuvos asmeninių pavienio starto lenktynių čempionas (2012, 2014).
R. Rumšas buvo šlovinamas ir gėdijamas
Raimondas Rumšas 2002 m. „Tour de France“ lenktynėse užėmė trečiąją vietą bendrojoje įskaitoje, tačiau jo sėkmė buvo aptemdyta dopingo bylos. Prancūzijos policija buvo sulaikiusi lietuvio žmoną su draudžiamais preparatais, nors pats dviratininkas tąsyk nebuvo nubaustas. R. Rumšas įkliuvo 2003 m. po „Giro d’Italia“ lenktynių, kuriose finišavo šeštas. Jam buvo skirta metų diskvalifikacija.
2002 m. „Tour de France“ lenktynes laimėjo vėliau iki gyvos galvos diskvalifikuotas Lance’as Armstrongas, antras liko ispanas Joseba Beloki, tačiau nubaudus amerikietį jam nebuvo suteiktas čempiono titulas, o R. Rumšas nepakilo į antrąją vietą.
