Trečiadienio rytą Lietuva neteko legendinės krepšinio asmenybės – eidamas 95-uosius metus mirė Vladas Garastas. Asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas pasakojo apie milžinišką V. Garasto įtaką šalies krepšiniui.
„Išėjo išskirtinio, nepaprasto trenerio, organizatoriaus, pedagogo talento žmogus. Išskirtinės išminties žmogus ir žmogiškųjų vertybių pavyzdys, padėjęs pamatus ilgalaikiam Lietuvos krepšinio augimui. Mokytojas, prezidentas ir tiesiog nuostabus kolega. Jis lieka mumyse, lieka jo išskirtinės pergalės. Tai vienas pagrindinių Lietuvos krepšinio žmonių, esame labai dėkingi jam“, – sakė Lietuvos krepšinio vadovas.
Apie netektį asociaciją „Lietuvos krepšinis“ birželio 10 dieną informavo V. Garasto šeima, o sulaukęs jos leidimo, žinią LRT patvirtino asociacijos prezidentas M. Balčiūnas.
„[Prisiminsiu] kaip labai paprastą žmogų, kuris vadovavosi visą laiką aktualiomis žmogiškomis vertybėmis. Didis žmogus, labai paprastas savo bendravimu ir požiūriu, labai pragmatiškas. Tikrai daug išmokau iš jo. Jis gyvens mūsų sprendimuose, požiūryje ir mes tęsime jo pradėtus darbus“, – kalbėjo M. Balčiūnas.
1980 m. V. Garasto vadovaujamas „Žalgiris“ laimėjo SSRS čempionato sidabrą, 1983 m. šį pasiekimą pakartojo, o tuomet tris sezonus iš eilės – 1984, 1985 ir 1986 – tapo SSRS čempionais, finale įveikdamas Maskvos CSKA.
1986 m. „Žalgiris“ į savo titulų kolekciją pridėjo ir Williamo Joneso tarpkontinentinę taurę, neoficialiai vadintą pasaulio klubinio krepšinio čempionatu.
„Visi treneriai jį atsimins kaip pagrindinį Lietuvos pergalių kalvį, tačiau šalia to jis buvo labai puikus organizatorius. Jis sugebėjo suburti komandą aplink save ir buvo lyderis. Visi jautėmės labai gerai šalia tokio didelio žmogaus. Aš pats pradėjau su juo dirbti prieš 20 metų. Buvau labai jaunas ir tada supratau, ką reiškia didžios asmenybės ir didūs mokytojai. Kokie jie paprasti, išmintingi ir kiek galima iš jų išmokti.
Bendravome iki paskutinių dienų. Prieš porą mėnesių buvo operacija, lankėme ligoninėje, viskas vyko labai organiškai. Nėra paprasta priimti šią žinią, bet toks gyvenimas. Svarbiausia, kad jo iškovotos pergalės liks amžinai. Tai krepšinio vizitinė kortelė“, – teigė asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas.
Vėliau V. Garastas treniravo SSRS rinktinę, su kuria laimėjo sidabrą 1989 m. Europos ir 1990 m. pasaulio čempionatuose. Atkūrus nepriklausomybę V. Garastas stojo prie Lietuvos rinktinės vairo, su kuria dar sykį įsirašė į Lietuvos ir pasaulio sporto istoriją.
„[Išmokau] bendravimo paprastumo ir vienodo požiūrio į kiekvieną žmogų. Aišku, išminties neišmoksi, bet visą laiką tai buvo siekiamybė. Treneris buvo labai plataus požiūrio žmogus, eruditas. Tas be galo žavėjo mus visus.
Tai žmogus, kuriuo prasideda ir baigiasi Lietuvos krepšinio epocha. Žmogus, paruošęs Lietuvos krepšinį tokiai ateičiai ir sudėjęs vertybinę pusę. Tikiu, kad tas pasitarnaus dar ne vienai pergalei ateityje“, – V. Garasto indėlį aptarė M. Balčiūnas.
1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė, kurią treniravo V. Garastas, iškovojo olimpinių žaidynių bronzą.
1995 m. Lietuvos rinktinė labai apmaudžiai pralaimėjo Europos čempionato finale Jugoslavijai – legendinis finalas ir galimos teisėjų klaidos aptarinėjamos iki šiol. 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse Lietuva dar sykį iškovojo bronzą.
„Krepšinio namuose“ pagrindinė paroda yra skirta trenerio karjerai, gyvenimui ir tų akcentų bus vis daugiau. Dabar reikia ramiai susigyventi su šia mintimi. Tikrai esame labai dėkingi jam“, – sakė M. Balčiūnas.
