Europos dziudo elite įsitvirtinusi Miglė Dudėnaitė: be mano genties nebūtų mano karjeros

Dziudo imtynininkę Miglę Juliją Dudėnaitę nuo Paryžiaus olimpinių žaidynių teskyrė vos viena laimėta kova, tačiau ji ir toliau tvirtai eina olimpinės svajonės link. Neseniai pasibaigusiame Europos čempionate užėmė aukščiausią vietą iš visų lietuvių – 7-ąją. Tokio pasiekimo Lietuvos dziudo imtynininkai nebuvo pasiekę pusę dešimtmečio. 

Likus pustrečio mėnesio iki Europos dziudo čempionato, M. J. Dudėnaitė negalėjo net pasvajoti apie aukštą pasiekimą vienose iš svarbiausių sezono varžybų. Vasario pradžioje sportininkę pradėjo persekioti ligos: pūlinga angina bei sinusitas sukėlė komplikacijų ir prasidėjo plaučių uždegimas.

Vis dėlto dziudo imtynininkė kantriai dirbo ir pamažu artėjo karjeros pasiekimo link. Tiesa, po užimtos 7-osios vietos M. J. Dudėnaitė užklupo sumišę jausmai – džiaugsmą dėl rezultato keitė kartėlis dėl praleistos galimybės kovoti dėl medalio.

Geriausia Lietuvos dziudo imtynininkė tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ pasakoja ir apie tai, kaip Europos čempionate Sakartvele buvo nušvilpti šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos – sportininkai, kuriems leista dalyvauti su savo valstybių atributika. Pati Lietuvos dziudo atstovė taip pat laikosi tvirtos vertybinės pozicijos ir griežtai smerkia leidimą šalių agresorių sportininkams startuoti čempionate.

Praėjusiais metais jai teko kovoti su rusėmis ir baltarusėmis, besislepiančiomis po neutralia vėliava, tačiau lietuvė niekada joms nespaudė rankos ir stengėsi laimėti jausdama papildomą motyvaciją.

M. J. Dudėnaitė kalbėdama nesulaiko ašarų, kai prabyla, kad jos sportinis kelias yra finansuojamas asmeninėmis ir artimųjų lėšomis. Jos mamai tenka dirbti per tris darbus, o ir pati M. J. Dudėnaitė doktorantūros stipendiją aukoja sportinei karjerai, dirba trenere ir dėstytoja. Sunkiai tvardydama emocijas, sportininkė sako: „Be mano genties nebūtų mano karjeros, esu žiauriai dėkinga savo aplinkai.“

– Kaip rašė socialiniame tinkle jūsų mama ir trenerė Jolita Dudėnienė, 7-oji vieta Europoje pasako daugiau nei medalis. Kas slypi po šiuo pasiekimu?

– Aptarėme su draugu, kad savaitę po Europos čempionato jaučiausi išsitaškiusi, bet turbūt čia normalu, nes, kiek yra tekę kalbėti, tarkime, su bene geriausiu per visą Lietuvos istoriją dziudo sportininku Mariumi Paškevičiumi, tai dažnai sportininkai jaučia vadinamąsias pagirias. Jos nėra tik fizinės, nes raumenų skausmas, mėlynės praeina per kelias dienas, o emocinis sąmyšis, kurį palieka varžybos, truputį ilgiau užtrunka – kol susiguli, išsivaikšto po organizmą.

Iš tikrųjų jaučiu ir teigiamas emocijas, ir šiek tiek kartėlio. Vertinant savo rezultatą, atrodo, jeigu prieš kokius ketverius metus kas būtų pasakęs, jog būsiu tarp Europos stipriausiųjų aštuntuke–septintuke, gal nebūčiau taip drąsiai patikėjusi. Dabar, kai tas tikslas pasiektas, net liūdna, kad tik tiek apsiribojau. Liūdniausią emociją širdelėje nešu dėl paskutinės kovos – jeigu ją būčiau laimėjusi, būčiau kovojusi dėl bronzos medalio.

Labai kvailą klaidą padariau, o priešininkę puikiai pažįstu, ji yra ir mano puiki draugė, stovyklose daug kovojame ir viena kitą puikiai pažįstame, žinau, kad galiu su ja susitvarkyti ir dažniausiai susitvarkau, o dabar varžybose nepavyko... Iš profesinės ir savikritinės pusės labai daug sau priekaištų turiu, tačiau tai yra rezultatas, kurio Lietuvoje neturėjome jau pusę dešimtmečio, o prieš tai ir dar seniau.

Suskaičiuoti žmones, per Lietuvos dziudo istoriją patekusius į stipriausiųjų septintuką Europos čempionate tarp suaugusiųjų, užtektų dviejų rankų pirštų. Turbūt yra dėl ko ir didžiuotis. Vis dėlto man tai yra tik sezono vidurys ir dar laukia ilgas sezonas, tai norisi kuo greičiau išsianalizuoti klaidas ir judėti tolyn.

Europos čempionato finale kovojo britė, su kuria kovojau ketvirtfinalyje ir kurią esu ir varžybose numetusi, žinau, kad galiu ją įveikti, tai širdyje – jausmų „miksas“ (mišinys – aut. past.). Faktas, kad iki šios 7-os vietos, dar ne medalio, nors atrodo, kad jis ranka buvo pasiekiamas, reikėjo daug dirbti. Daugiausia, kai niekas nematė ir tik mama buvo šalia.

– Kaip manote, kodėl sportininkai net po karjeros pasiekimų nemoka džiaugtis? Ar visada jums verda toks jausmų mišinys?

– Įtariu, kad nešiojuosi žiauriai per didelį savikritiškumo geną. Bandau prisiminti tokias varžybas, kur būčiau sau pasakiusi: „Šaunuolė, viską padarei idealiai.“ Neatsimenu tokių varžybų. Net Lietuvos čempionate, kai kartais atrodo, kad galėdavai viena ranka laimėti, vis tiek rasdavau prie ko prikibti ir sau papriekaištauti, nes visada atrodo, kad net ir laimėtose kovose gali rasti, ką galėjai padaryti geriau, gražiau, užtikrinčiau. Neatsimenu tokių varžybų, kur būčiau pasakiusi, kad viskas buvo idealu.

– Europos čempionato svorio kategorijoje iki 78 kilogramų turėjote 7-ą reitingą, tai atsispindėjo ir galutinėje rikiuotėje. Aštuntfinalyje užtikrintai nugalėta kroatė, ketvirtfinalyje ir paguodos kovoje, deja, įveikti varžovių nepavyko. Kokius tikslus kėlėte sau prieš čempionatą ir kaip jie keitėsi ar nesikeitė varžybų metu?

– Stengiuosi jokių tikslų sau nekelti jokiose varžybose. Man atrodo, kad mano trenerė taip pat, kol nematome vadinamųjų burtų – protokolo lentelės, kai jau žinai, kas yra tavo pirmasis priešininkas. Kol nematai to, atrodo, kad negali prognozuoti nieko, nes būna, kad ir pirmu numeriu varžybose reitinguotas sportininkas pralaimi pirmą kovą, nes pasitaikė neparankus varžovas.

Europos čempionate jaučiau gal daugiau spaudimo, nes atvažiuoju su aukštu reitingu, būsiu reitinguota, nes geriausiai reitinguoti sportininkai kartais gauna palankesnius burtus, jeigu taip galima sakyti. Pavyzdžiui, šiuo atveju visos aštuonios reitinguotos merginos buvome vienu ratu priekyje, t. y. gavome pirmą kovą laisvą ir iškart keliavome į aštuntfinalį. Tai yra gerai, bet ką sutiksi tame aštuntfinalyje, jau priklausys, kaip kompiuteris sugalvos išmesti burtus.

Tikrai mačiau šiame Europos čempionate sportininkių, kurių tikrai nenorėjau gauti pirmai kovai... Man didžiausią stresą kelianti varžybų dalis yra tie kompiuterio burtai. Mama visada prašo nežiūrėti tų burtų, nes ji negali matyti, kaip nervinuosi kompiuterį pasidėjusi ir nekantraudama, kada visa tai baigsis. Kai jau pamatau burtus: ar jie geri, ar ne, tada man pusę varžybų streso dingsta. Man svarbiausia žinoti.

Tikrai nesuprantu tų, kurie iki pat varžybų ryto nežiūri, kokia priešininko pavardė, nors burtai traukiami likus trims dienoms iki varžybų. Aš žiūriu tiesioginę burtų transliaciją ir tik tada galiu ramiai laukti varžybų. Jeigu nežinočiau, tai turbūt tris naktis iki varžybų nemiegočiau.

Nekėlėme kažkokių tikslų, kol nežinojome, kas bus mūsų priešininkės pirmose kovose. Žinojau tik tai, kad pagal reitingą turėčiau būti viename pogrupyje su brite, kuri yra man palanki, tai nuteikė teigiamai, bet žinojau, kad svarbu yra aštuntfinalis. Pamačius burtus, irgi kilo dvejopi jausmai, nes laukėme, kas laimės kovą pirmame rate. Ten turėjo kovoti mano labai gera draugė suomė, su kuria dažniausiai darau apšilimo pratimus. Nuliūdau, nes supratau, kad neturėsiu su kuo daryti apšilimo.

Dar kroatė, kuriai esu triskart pralaimėjusi ir tik vieną kartą laimėjusi. Tai net nežinojau, ko labiau norėjau, ir laukiau su nerimu, kuri laimės. Psichologiškai taip net sunkiau, nes tik varžybų dieną, atėjusi į salę ir sulaukusi priešininkių kovos, sužinai, su kuo tau reikės kovoti. Vadinasi, turi daryti dvigubą darbą ir ruoštis abiem atvejams. Svarbu žinoti, kaip su viena bei kita kovoti ir paskutinėmis varžybų dienomis tą techniką ir taktiką dėlioti, nusiteikiant, kad gali būti ir tas, ir tas. Tai psichologiškai buvo labai sunku.

– Nesinori užgožti jūsų 7-os vietos laimėjimo, bet negaliu nepaklausti ir apie tai, kas itin liūdino visą sporto bendruomenę Tbilisyje vykusiame Europos čempionate: medalių įskaitoje 3-ioje vietoje matėme šalį agresorę – Rusijos sportininkai varžybose dalyvavo su savo vėliava ir net skambėjo šalies himnas. Kokios reakcijos dziudo bendruomenėje į šį akibrokštą?

– Mūsų sporto šakoje jau nuo praėjusių metų gruodžio, jei gerai pamenu, yra įleisti tiek rusai, tiek baltarusiai nebe su neutralia vėliava, o su savo vėliavomis. Skirtingai vertina bendruomenė, nes yra šalių, kurios draugiškos ir įsileidžia tuos sportininkus. Tikrai yra turnyrų, kur neatvažiuoja nei rusai, nei baltarusiai, nes jie negauna vizų, ir čia yra geriausia, kas šiuo metu gali nutikti.

Pavyzdžiui, dabar ateina etapas, kai visas reitingų varžybų turas vyks Azijoje ir turime turnyrus Tadžikistane, Kazachstane, Mongolijoje, Kinijoje. Visos tos šalys šimtu procentų įsileis tų šalių sportininkus. Kai vyksta turnyrai Europoje, tų šalių sportininkų matome mažiau. Kai vyksta treniruočių stovyklos, labai retai juos matome.

Europos čempionatas vyko Tbilisyje, Sakartvele, ir tai šalis, kuri taip pat turi labai skaudžią istoriją ir santykį su Rusija... Iš tikrųjų buvo smagu būti arenoje. Dalyvavo pati stipriausia Sakartvelo komanda, pirmieji numeriai, olimpiniai čempionai, prizininkai pasaulio čempionatuose. Arena buvo pilna. Žiūrovai palaikė kiekvieną savo sportininką. Dar labai smagu, kad pirmą kartą mačiau, jog palaikė ne tik savus, bet ir tuos, kurie kovojo su rusais ir baltarusiais. Buvo įdomu žiūrėti, kaip palaikomos nieko bendro su Sakartvelu neturinčios šalys ir kovotojai tik dėl to, kad kovoja su rusu.

Turėjome ir savotišką protestą. Vaikinų, rodos, iki 81 kilogramo svorio kategorijoje laimėjo rusas. Per apdovanojimų ceremoniją pradėjo groti Rusijos himną, tai dalis žmonių išėjo, tarp jų ir mūsų komanda, kad neklausytų to himno stovėdami. Kiti žmonės demonstratyviai liko sėdėti, bet visa arena, visas Tbilisis, suėjęs į tą areną, tokį baubimą padarė, kad beveik nesigirdėjo himno. Taip pat rėkė: „Rusai – okupantai“, „Rusija – teroristinė valstybė“ ir panašiai. Tai buvo įspūdingas reginys. Pagalvojau, kad tai teisinga ir labai aiškus signalas, jog nenorime čia jų matyti.

– Jūsų svorio kategorijoje irgi buvo šalies agresorės atstovė. Kiek apsvarstėte scenarijų, jeigu burtai jus būtų suvedę ant vieno tatamio?

– Turėjau savo svorio kategorijoje ir rusę, ir baltarusę. Rusės man buvo neįmanoma gauti, nes žinojau, kad būsime pagal reitingą atskirtos, o baltarusę turėjau šansų gauti. Manęs tai negąsdino, nes per pastaruosius metus dažnai gaudavau dar tuo metu neutralias priešininkes. Praeitais metais paskutiniame turnyre prieš Europos čempionatą kovojau su neutralia ruse, Europos čempionate – su neutralia baltaruse.

Po Europos čempionato važiavome į kitą „Grand Slam“ turnyrą, tai ten kovojau su neutralia ruse. Tai žiauriai sunkios kovos, visos su pratęsimais, ilgos ir varginančios. Tokiose kovose, būna, jau galvoji, kad nebegali, neatsistosi, bet tose kovose man kilo toks patriotiškumas, kur sau sakiau, kad negaliu neatsistoti, negaliu pralaimėti, tik ne šitai... Visas kovas laimėjau, ir toks džiugesys, kad tos sportininkės turėjo nusilenkti Lietuvai.

Turiu griežtą įsitikinimą – niekada nespaudžiu tų šalių sportininkėms rankų, nes pas mus yra protokolas – pabaigus kovą, nusilenkti priešininkui ir paspausti ranką. Nusilenkti yra privaloma ir tą padarau, bet nespaudžiu rankos nei rusėms, nei baltarusėms. Tai man tapo įprasta. Tą patį daro ir ukrainiečiai. Aišku, neturime praktikos, kad apskritai nedalyvautume varžybose, jeigu dalyvauja rusai ir baltarusiai, bet žiūrime, ką daro ukrainiečiai, nes galbūt būtų keista, jeigu ukrainietis dalyvauja, o lietuvis – ne.

Aišku, čia kiekvieno asmeninis sprendimas. Tikrai galbūt yra lietuvių, kurie paspaudžia ranką... Su mano svorio kategorijos baltarusėmis kadaise bendravome draugiškai, nes esame panašaus amžiaus, augome kartu, visur važinėjome, pažįstame puikiai viena kitą, bet tai yra mano politinis nedidelis protestas, ką galiu padaryti. Tikrai nespausiu rankos po kovos nei rusei, nei baltarusei, nesvarbu, ar laimėjau, ar pralaimėjau.

– Tarptautinė dziudo federacija nuo pat karo pradžios buvo pozicionuojama kaip palaikanti šalis agresores ir jų sportininkus. Kiek tvirta dziudo sportininkų ir trenerių pozicija ir ar ji nepradeda svyruoti, nes vis daugiau tarptautinių sporto šakų federacijų leidžia startuoti šalių agresorių atstovams su savo vėliavomis?

– Jeigu neklystu, mūsų federacija viena iš pirmųjų leido savo nacionalines vėliavas tiek rusams, tiek baltarusiams. Iš pradžių ukrainiečiai labai protestavo, jie nebevažiavo į varžybas. Tą patį, kiek žinau, darė latviai... Jie buvo atvykę į Tokiją, į „Grand Slam“ varžybas, ir paskutinę savaitę sužinojo, kad bus įleisti rusai ir baltarusiai, tai latviai išsibraukė iš varžybų ir liko Tokijuje tiesiog šiaip sau.

Šiaip vieningumas ryškus. Gal ir žinome, kad nespausdami rankų nepadarysime įtakos tarptautinės federacijos sprendimams, bet šiuo klausimu yra sportininkų vienybė. Nemanau, kad kažkas keisis, nes ir aplinkinės šalys, ir beveik visa Europa solidarizuojamės su ukrainiečiais. Nuo pat karo pradžios ukrainiečiai visur buvo kviečiami, beveik visur Europoje jiems atviros durys... Turime tokią šalių istoriją, ir bent sportininkai yra vieningi. Suprantame, kad nenuversime to, kas vyksta Tarptautinėje dziudo federacijoje, bet bent mūsų protestai rodo, kad nesutinkame su tuo.

Žinome, kad dauguma Rusijos sportininkų yra iš kariuomenės dalinių. Tarkime, mano svorio kategorijoje rusė, važinėjanti į turnyrus su neutralia vėliava kaip neutrali atletė, tarnauja kariuomenėje. Tų sportininkų socialiniai tinklai pilni nuotraukų su apdovanojimais, su tuo pačiu Putinu. Apie kokį neutralumą galime kalbėti? Ukrainos federacija tai viešina socialiniuose tinkluose, nebijo apie tai kalbėti ir viešinti tokių faktų. Kitų šalių sportininkams tai lyg švietimas, kad nėra čia neutralu. Suprantame, kad tas neutralumas neturi prasmės.

– Grįžkime prie jūsų Europos čempionato pasiekimo. Atrodo, esate iš tų sportininkų, kurie nuosekliai, kantriai, sukandę dantis, eina vis aukštesnių pasiekimų link. Pernai Europos čempionate užimta 9-a vieta, šiemet 7-oji... Kaip jūsų mama ir trenerė sako, kai padėtas tvirtas pamatas, kas dar laukia ateityje? Papasakokite, kiek sudėtinga laukti tos atpildo valandos.

– Dažnai girdžiu klausimą, iš kur turiu jėgų, kantrybės. Jaunesni sportininkai yra ne kartą manęs klausę, kaip po nenusisekusių varžybų pirmadienį lyg niekur nieko vėl einu į treniruotę. Paskutiniu metu stengiuosi daugiau dėmesio skirti pačiam procesui ir juo mėgautis. Ateina suvokimas, kad mano karjera nebus amžina.

Gal tai padėjo suvokti, kad esu turėjusi labai sunkią traumą (man buvo plyšę kryžminiai kelio raiščiai), tada buvau iškritusi beveik metus ir turėjau viską stebėti nuo atsarginių žaidėjų suolelio, atlikti kvailus reabilitacinius pratimukus ir nedaryti jokio metimo. Tai buvo paskutiniai mano metai jaunimo grupėje.

Jau buvo pradėję sektis Europos jaunimo taurės etapuose, visur dėl medalių kovodavau, ir atrodė, kad bus labai gerai. Tada nutiko ta trauma, ir tai man padėjo suprasti, kiek mėgstu patį procesą, kiek mėgstu treniruotis, kiek man tai patinka ir kaip negerai jaučiuosi, jeigu tą dieną nepasportuoju, jeigu neišsikraunu, kaip tai gerai mano psichologinei gerovei.

Pradedu suprasti, kad nebūsiu amžinai tokio lygio, nebūsiu amžinai profesionali sportininkė, dėl to turiu mėgautis tuo. Tai, kas ateina dabar: Europos čempionato 7-oji vieta ar „Grand Slam“ varžybų medalis, pasaulio taurės medalis – yra tik vyšnaitė ant torto ir pasitikslinimas, kad einame teisinga linkme. Visiškai nesvarbu, ar pralaimėsi pirmą kovą, ar kovosi finale, pirmadienį laukia tokia pati treniruotė, lygiai taip pat grįši namo, ten bus tas pats draugas, tas pats šuo tavęs lauks ir niekas nepasikeis.

Turėčiau dėkoti susiklosčiusioms aplinkybėms ir gyvenimui, kad turiu tokią palaikančią aplinką. Po Paryžiaus olimpinės atrankos rašiau, kad atėjo suvokimas, jog svarbu turėti aplinką, kuri vienodai tave mylės, ar būsi čempionas, ar būsi „lūzeris“ varžybose, vis tiek gausi tą patį palaikymą, niekas tavęs nekritikuos ir turėsi saugią aplinką, kur sugrįžti. Mūsų dziudo pasaulis nėra labai draugiškas, nesame didelė tvirta komanda, todėl turėti savo komandą namie: savo trenerius, savo sportininkus, su kuriais sportuoji kasdien, man labai svarbu. Jeigu neturėčiau to, tai neturėčiau ir tos kantrybės.

– Papasakokite apie karjeros etapą, kai vos viena laimėta kova skyrė nuo Paryžiaus olimpinių žaidynių ir supratote, kad olimpinio debiuto teks laukti dar ketverius metus?

– Atrodo, pravažiavau visą amerikietiškų kalnelių emocijų atrakcioną. Olimpinė atranka dėl pandemijos buvo šiek tiek trumpesnė nei įprastai. Nuo Tokijo turėjome trejus metus ir paskutinius dvejus metus iki Paryžiaus buvo skaičiuojami visi taškai. Dabar, kai taktiškai žiūriu, ką galima buvo daryti kitaip, nes kai olimpinėje atrankoje skaičiuojami taškai, turi taktiškai susidėlioti, į kokias varžybas važiuosi, kur labiau apsimoka, kur gal kažkiek lengviau, nors taip dabar per olimpinę atranką nebebūna.

Man pritrūko tų pirmųjų atrankos metų taškų, nes vėliau, kai jau liko keli turnyrai, kurie galėtų duoti kažkiek taškelių, jie jau nebekeitė prasmės, nes žinojau, kad prisirinkau tiek, kiek galiu, nes ima tik šešis geriausius rezultatus. Paskutinių metų rezultatų turėjau, bet negalėjau įsirašyti ankstesnių metų pasiekimų. Mes su mama, mano trenere, tokiu bandymo keliu važiavome į turnyrus ir žiūrėjome, kas išeis.

Tik atrankos viduryje supratome, kad visai realu patekti į olimpines žaidynes. Vėliau, kai artėjo atrankos pabaiga, pradėjau skaičiuoti. Tam, kad gaučiau kontinentinę kvotą, tai yra sėkmės reikalas, nes priklausai ne tik nuo savo pasirodymo, bet ir nuo kitų, su kuriomis kovoji dėl bilietų į olimpines žaidynes.

Po kiekvienų varžybų ne tik reflektuoji pasirodymą, bet turi žiūrėti, kaip kiti kovojo ir taktiškai skaičiuoti. Kai matėme, kad esame gal per penkias vietas nuo tos kvotos ir užsidarė atranka, prasidėjo įvairios modifikacijos: kažkas su dopingu diskvalifikuotas, kažkas susitraumavo, atsisakė kelialapio.

Tokia įtampa, nesinorėjo niekam blogo linkėti, bet pagalvodavai juokais, kad galėtų kas nors koją nusilaužti. Sau sakiau, kad nesitikėčiau ir kad padariau viską. Kai bilietai buvo perskirstyti ir pasižiūrėjau į galutinį sąrašą, kiek man taškų pritrūko, supratau, kad tai vienos „Grand Slam“ turnyro laimėtos kovos taškai. Viena laimėta kova...

Tada kritau į tokią duobę – pradėjau galvoti apie visas pralaimėtas kovas, nes buvo tokių turnyrų, kur nuvažiuoji, pralaimi pirmą kovą ir viskas, iškrenti iš varžybų. Buvo tokių turnyrų, kur, tarkime, beveik laimėdama pralaimėjau kovą, ar skaudžiausia, kai, beveik laimėdama prieš nelabai įspūdingą varžovę, padariau klaidą, neleistiną veiksmą ir buvau diskvalifikuota.

Prisiminus šią kovą, galvojau: jeigu nebūčiau tokios nesąmonės padariusi, dabar turėčiau olimpinį kelialapį. Reikėjo tai išgyventi, bet kiek gali sėdėti depresuota – savaitę, dvi, mėnesį, kol atostogauji. Vėliau žiūrėjau olimpines žaidynes, tai mintys sugrįžo. Kai baigėsi olimpinės žaidynės, supratau, kad rytoj atsikelsiu ir eisiu į treniruotę, nes ta olimpinė čempionė turbūt irgi eis į treniruotę – gyvenimas tęsiasi.

Po mėnesio vėl prasidės olimpinė atranka. Jaučiu nerimą, kad nepasikartotų Paryžiaus scenarijus, bet galvoju, kad didesnė dalis manęs nori neužsiciklinti, nori mėgautis procesu, nes, kaip pajuokauju, gal rytoj mane autobusas nutrenks, o galbūt traumą patirsiu. Visko būna, gyvenimas yra labai mėgstantis siurprizus. Tai stengiuosi nesifokusuoti.

Mano tikslas yra Los Andželo olimpinės žaidynės, padarysiu viską, kas priklauso nuo manęs, bet taip pat suvokiu, kad yra labai daug aplinkybių, kurių nekontroliuoju. Neišbursiu sau palankesnių burtų varžybose, nuo traumų apsisaugosiu, kiek mano galioje bus. Jau šiandien darau viską maksimaliai, ką galiu, o kaip išeis, pamatysime.

– Prieš mėnesį socialiniuose tinkluose ryžotės paprašyti pagalbos kelyje aukščiausių tikslų link. Beveik visas varžybas, kiekvieną treniruočių stovyklą finansuojate jūs pati, šeima ir kiti palaikantys žmonės. Greitai prasidės atranka į Los Andželo olimpines žaidynes, todėl sukūrėte platformą, kurioje žmonės gali prisidėti finansiškai prie jūsų kelio. Kas paskatino žengti šį žingsnį ir kiek tai buvo sunku?

– Apie šitą idėją buvau pagalvojusi, gal pasidalijusi ir su savo draugu, trenere dar per Paryžiaus atranką, bet kažkaip nedrįsau. Rėmėjų paieškos, visuomenės pagalbos prašymas reikalauja pasipuikuoti, nes turi paaiškinti, kodėl esi to verta. Mano vidinis savikritikas vėl sakė nenorintis girtis, kad esu geriausia Lietuvoje šiandien. Tada nusprendžiau, kad galiu pasiekimus pateikti skaičiais, reitingo vieta, rezultatais ir vengti žodžių, kad esu geriausia.

Tai buvo psichologiškai sunku, be to, suprantu, kad taip neturėtų veikti sistema, dėl to yra labai sunku. Kalbėjau su savo artimiausia aplinka, atsiklausiau trenerės, ar galėčiau tokį dalyką padaryti. Ji atsakė, kad, aišku, galiu, bet man buvo žiauriai gėda. Tikrai yra gėdos jausmas, nes turi perlipti per save ir pasakoti, kad čia gerai varau, bet neturiu pagalbos...

Visa mano karjera yra tik dėl to, kad turiu tokią šeimą ir kad pati turiu galvą sukti, iš kur gauti finansų, turiu mamą ir tėtį, draugą, sesę ir visą savo gentį, kuri mobilizuojasi tam, bet kartais ir to neužtenka. Pagalvojau, o kas būtų, jeigu jų neturėčiau, nes tikrai yra žmonių, kurie neturi šeimų, kurios turi galimybių. Kartais mano mamos klausia, kaip sugebame važinėti po visus turnyrus, nes tai turėtų daug kainuoti. Ji atsako, kad dirba per tris darbus.

Aš ir pati mokausi doktorantūroje, gaunu doktorantūros stipendiją, dirbu trenere visu etatu ir gaunu normalų atlyginimą, dirbu universitete dėstytoja. Aš irgi stengiuosi visur, kaip ir mano mama, mano tėtis tam, kad... (pauzė – aut. past.) Sakiau neverksiu, šitą galėsite iškirpti. Dar nebuvo tinklalaidės, kur nebūčiau apsibliovusi... (verkia – aut. past.).

Esu žiauriai dėkinga savo aplinkai, esu žiauriai dėkinga savo tėvams. Jeigu ne ta aplinka, nebūtų manęs šitame kelyje, nebūtų mano karjeros, nebūtų ir to reitingo, nebūtų ir 7-os Europos čempionato vietos. Mes, sportininkai, įdedame darbo, kai niekas nemato, ypač treniruočių stovyklose, bet viso šito nepadarytume visų pirma be finansų.

– Kiek šiame sudėtingame kelyje gelbės su 7-a vieta Europos čempionate iškovota valstybės stipendija, kurią gausite pirmą kartą savo karjeroje?

– Apie šią stipendiją galvojau turbūt paskutinius dvejus metus. Visada galvojau, kad valstybės stipendijos kriterijų įvykdysiu pasaulio čempionate, nes jame užtenka užimti 16-ą vietą. Būdavau apskaičiavusi, kad laimėti vieną ar dvi kovas pasaulio čempionate, esant geriems burtams, visai įmanoma. Visada važiuodavau į pasaulio čempionatą laikydama špygas, kad būtų palankūs varžovai, nes tikrai gali gauti geresnius burtus.

Gal tam tikras Centrinės Amerikos šalis, nors dabar jau nelengva su visais kovoti. Globalus pasaulis viską leidžia. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos atletai tiesiog treniruojasi Valensijoje, tuo pačiu krūviu, režimu ir su tais pačiais partneriais kaip europiečiai. Lygis dabar jau yra labai suvienodėjęs, bet bent prieš kelerius metus gauti žmogų iš Afrikos atrodė labai palanku, buvo galima tikėtis lengvesnės kovos. Tai visada galvojau, kad pasieksiu rezultatą pasaulio čempionate, bet vis nepavykdavo.

Apie Europos čempionatą net negalvodavau, nes patekti į septintuką ir gauti stipendiją yra žiauriai sunku. Europos čempionatas yra labai stiprus turnyras, lyginant su kitų žemynų čempionatais, net nėra ką lyginti. Važiuodama į šias varžybas, žinojau, kad būsiu reitinguota, varžybas pradėsiu nuo aštuntfinalio, kad man reikia parankesnių burtų ir laimėti vieną kovą. Tada bus galimybė valstybės stipendiją iškovoti.

Tyliai sau apie tai pagalvojau, bet tada sau pasakiau, kad ne ten mintys koncentruojasi. Bet, rodos, dieną prieš varžybas mama, mano trenerė, iš niekur nieko paklausė, kokio rezultato reikia, kad būtų galima iškovoti valstybės stipendiją. Tada pagalvojau: nekelk man streso, nekelk. Atsakiau, kad aštuntuko, o ji pasakė, kad tai visai realu. Pritariau, bet pasakiau, kad nesikoncentruotume į tai ir grįžtume prie taktikos.

Paskui, kai jau nukeliavau iki ketvirtfinalio ir supratau, kad septintukas užtikrintas, truputį atsipūčiau ir pagalvojau, kad gerai, jau stipendija yra, galiu šią naštą numesti ir toliau jau kovoti be lūkesčių.

Aišku, valstybės stipendija palengvins gyvenimą. Iškart jau galvoju, kiek varžybų pavyks išvykti už stipendiją (šypsosi – aut. past.).