Žiemos olimpinės žaidynės kupinos nepamirštamų ir adrenalino nestokojančių akimirkų, tačiau ne viskas patenka į eterį. Su kokiais iššūkiais susiduria žaidynėse dirbantys LRT žurnalistai? Kas lieka už kadro, o kas lieka nutylėta? Sporto žurnalistų istorijos – LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“.
2026 m. Milano ir Kortinos žiemos olimpinės žaidynės Lietuvai buvo išskirtinės – Italijoje varžėsi rekordinė septyniolikos olimpiečių rinktinė, olimpinių žaidynių scenoje debiutavo aštuoni lietuviai, o viską vainikavo aukščiausia per 24 metus užimta vieta.
Italijoje vykęs didžiausias žiemos sporto renginys pasaulyje pirmą kartą istorijoje buvo surengtas ne vienoje vietoje. Puoselėjant tvarumą ir siekiant išnaudoti bei pritaikyti jau esančias trasas šių metų olimpinės žaidynės buvo išsibarsčiusios po visą Šiaurės Italiją – nuo Milano iki Antholco bei nuo Kortinos iki Livinjo – ir aprėpė daugiau nei 22 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą.
Būtent Antholce ir Milane žaidynių metu dirbo LRT žurnalistai, kurių gretose buvo ir LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ vedėjai Rokas Suslavičius, Matas Bagamolovas ir Indrė Baltrušaitytė.
„Teko pabūti ir pačiame Milane, pamatyti saulę, patirti 14 laipsnių šilumą, bet teko vykti ir į kalnus, į Kortiną, kur varžėsi kalnų slidininkai, – apie savo patirtį dirbant olimpinėse žaidynėse kalbėjo I. Baltrušaitytė. – O Milane darbas atrodė taip: jei startuoja lietuviai, pavydžiui, Meda Variakojytė, tai visa diena yra paskirta būtent informacijai ir sklaidai apie Lietuvos sportininkę. Jei nėra lietuvių startų, galime mėgautis, stebėti ir rašyti apie kitas sporto šakas – apie ledo ritulį, dailųjį čiuožimą, greitąjį čiuožimą. Tad tos įvairovės ir dinamikos tikrai netrūko.“
Tuo tarpu M. Bagamolovas kartu su R. Suslavičiumi dirbo nuo Milano maždaug per 400 km nutolusiame biatlono slėnyje Antholce.
„Mes su kolega operatoriumi Nerijumi Gulbinu dirbome būtent biatlono tvirtovėje. Kartais atrodė, kad tai dvi skirtingos planetos – Milane 14 laipsnių šilumos, kolegos su marškinėliais, o mes Antholce stebėjome riebias snaiges, spaudė šaltukas, vakarais temperatūra nukrisdavo ir iki 12 laipsnių šalčio.
Bet pati diena labai įvairi ir smagi – ryte pusryčiai, tuomet keliaujame į biatlono stadioną, iki jo maždaug 14 km. Keliaujant reikia keliskart persėsti į kitus autobusus, bet kelionė neprailgsta, nes aplink nuostabūs kalnai ir vaizdai. O atvykę į stadioną pradedame darbuotis – susijungiame kameras, vyksta tiesioginiai pasijungimai į Lietuvą, bendraujame su sportininkais, sirgaliais, ieškome papildomų temų.
Čia, biatlone, viskas tvarkingai sudėliota – jei nori patekti į šaudymo zoną, turi pasiimti specialius marškinėlius, savanoriai tave ten praleidžia. Galima viską stebėti iš skirtingų perspektyvų, o pati didžiausia dovana vakare būna karštutėlė pica. Bet pats darbas, tos olimpinės žaidynės, atmosfera, užsienio kolegos, tikrai jaučiasi, kad tai nėra paprasta komandiruotė, paprastas čempionatas – čia yra kur kas daugiau“, – atviravo M. Bagamolovas.
Žurnalisto darbo romantika ir krepšinio kultūrą pranokstanti atmosfera
Iš pažiūros gali atrodyti, kad žurnalisto darbas komandiruotėje yra tarsi romantiškos svajonės išsipildymas – dirbdamas keliauji ir pamatai pasaulį, tačiau realybė dažnai būna kiek kitokia.
„Stengiamės tos romantikos pasisemti, kambaryje skamba „Fojė“, „Hiperbolė“, muzika paįvairina tą kasdienybę, – apie savo patirtį dirbant Antholce kalbėjo M. Bagamolovas. – Bet ta romantika yra susijusi su darbu, ji gimsta, kai lipdai reportažą TV žinioms ir turi atrinkti gražesnius vaizdus, romantika atsiduria ten, kuomet galvoji klausimus sportininkams, kaip prie jų prieiti, kaip išgirsti emocingus, gražius žodžius, jų mintis. Romantika yra ten, kuomet susispaudęs autobuse keliauji su dar 60 italų ir klausai, kaip jie be perstojo kalbasi, tada užstringi spūstyje ir 14 km važiuoji pusanatros valandos. Romantika olimpinėse žaidynėse yra nevalgyti visą dieną, pavalgyti pusryčius ir po to valgyti tik vakare. Tie romantiniai akcentai čia yra kitokie negu mūsų kasdieniame darbe.“
„Anksčiau, kol nedirbau [žurnaliste], atrodė, kaip smagu būti sporto žurnalistu, nes ne tik stebi rungtynes, bet ir keliauji po pasaulį. Bet ta romantika kyla iš to, kad tau pačiam patinka tavo darbas – tada tu gali dirbti 17 ar 20 valandų per parą ir tu jausiesi pavargęs, bet ta emocija, kurią išsineši iš savo darbo, iš pokalbių su sportininkais, iš varžybų atperka visą nuovargį. Būtent čia yra ta romantika, – pasakojo I. Baltrušaitytė. – Bet iš esmės darbas tikrai yra labai sudėtingas ir jeigu kažkas galvoja, kad išvykus į komandiruotę spėsi pamatyti ir turistus traukiančius objektus, tai labai realu, kad to padaryti nepavyks. Tiesiog fiziškai nespėji ir tam nėra galimybių – turi kuo anksčiau atsidurti arenose, užsiimti kuo geresnes vietas ir panašiai. Kelionė čia yra tik kelionė ir dažniausiai visas darbas vyksta uždarose patalpose.“
Pasaulio biatlono taurės etapus per LRT komentuojantis M. Bagamolovas olimpinių žaidynių metu pirmą kartą gyvai dirbo biatlono varžybose. Pasak sporto žurnalisto, didžiausią įspūdį paliko įstabi atmosfera stadione ir audringas sportininkų palaikymas.
„Kuomet dar visko nebuvau pamatęs gyvai, galvodavau, kad Rokas [Suslavičius], buvęs profesionalus biatloninkas, netgi išsigalvoja dalykus apie atmosferą [biatlono varžybose], – šyptelėjo M. Bagamolovas. – Bet atvykęs į Antholcą ir viską stebėjęs gyvai įsitikinau, kad tie žodžiai nėra iš piršto laužti, atmosfera čia yra neįtikėtina.
Jeigu mes stebimės tuo, kas vyksta Kauno „Žalgirio“ arenoje per Eurolygos rungtynes, tai man asmeniškai tai, kas vyksta Antholce olimpinių žaidynių metu, kaip atrodo tribūnos, kaip jos ošia, kokie sirgaliai yra nepailstantys, kaip jie palaiko sportininkus, viršija visus lūkesčius ir yra aukščiau visos Lietuvoje esančios krepšinio kultūros, apie kurią kalbame.
<...> Apskritai čia visi sirgaliai yra labai draugiški. Teko bendrauti su lietuviais, kurie teigė, kad biatlonas yra viena didelė šeima. Kitose sporto šakose gal mes nesame prie to pripratę – čia lyderiai gauna labai daug plojimų, bet kuomet estafetės varžybose paskutiniai čiuožė kanadiečiai, rumunai, jie gavo daugiausiai plojimų, jie buvo taip stipriai stumiami į priekį. Net ir moterų estafetėje, kuomet Natalija Kočergina perėmė paskutinę estafetę iš Lidijos Žurauskaitės, ji sulaukė milžiniškų aplodismentų. <...> Biatlonas mane užbūrė ir tose lentynose, kuriose yra sudėliota meilė sportui ir pagarba, [jis] pakilo į dar didesnes aukštumas.“
Kuriozinės situacijos ir tai, kas lieka už kadro
Žurnalistai darbe susiduria ir su neįtikėtinomis ar net juokingomis situacijomis, kurios iš pradžių gali kelti susierzinimą, tačiau vėliau – šypseną ar juoką.
„Mano istorija nutiko su vienu tituluočiausių biatlonininkų Ole Einaru Bjoerndalenu, – pasakojo laidos vedėjas R. Suslavičius, Antholce dirbęs pirmąją 2026 m. žiemos olimpinių žaidynių savaitę. – Šįkart abu biatlone dirbome kaip žurnalistai. Buvo tokia situacija – po varžybų buvau pasilikęs žurnalistų centre, tad reikėjo nueiti į lauką, kad galėčiau tyloje įgarsinti reportažo tekstą. Ir man bekalbant į mikrofoną Ole Einaras Bjoerndalenas sugalvojo nusileisti laiptais, ant kurių aš buvau, ir sutrukdyti man padaryti savo darbą. Aš netgi piktokai kažką pasakiau tuo metu jam ir trylikos olimpinių medalių savininkas pradėjo manęs atsiprašinėti už sutrukdymą (juokiasi).“
Su panašiais keblumais dėl reportažo teksto įgarsinimo susidūrė ir Milane dirbusi I. Baltrušaitytė.
„Istorija labai panaši į Roko – reportažo teksto įgarsinimą, kuriam reikia labai tylios vietos. Buvo pirma diena Milane, kalbinome žaidynėse savanoriaujančią lietuvę, o visas veiksmas vyko prie iškilios Milano katedros. Pačiame Milano centre reikėjo rasti vietą, kur būtų galima įsigarsinti tekstą, tad brovėmės į knygyną, ten įsiprašėme į sandėlį, kuriame mums specialiai pritildė muziką ir galėjome įskaityti tekstą“, – dalijosi sporto žurnalistė.
Tuo tarpu M. Bagamolovas visos komandiruotės metu dirbo turėdamas „neveikiančią“ akreditaciją.
„Mano akreditacija neveikė beveik visą savaitę, tad keliaujant po arenas ir savanoriams nuskenavus QR kodą iššokdavo raudonos linijos, kurios rodydavo, kad akreditacija negalioja, nors akreditacijų centre sakė, kad viskas veikia. Tad aš kaskart, kai savanoriai nuskenuodavo kodą ir negalėdavau patekti į reikiamą vietą, turėdavau skambinti į akreditacijų centrą ir vis iš naujo aiškinti situaciją, – pasakojo sporto žurnalistas. – Čia buvo gal toks juokingiausias dalykas.“
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ įraše
