„Žinant tą visą jų kelią, tai tikrai malonu matyti, kad visos svajonės, siekiai išsipildė ir dar su tokiais pagerbimais. Kas gali būti maloniau?“ – bendraudamas su LRT sakė Sauliaus Ambrulevičiaus tėtis Vilmantas.
Kai S. Ambrulevičius su Allison Reed žengė į 2026 m. Milano ir Kortinos žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją ir nešė Lietuvos trispalvę, tribūnose buvo ir vienas svarbiausių žmonių Sauliaus gyvenime – jo tėtis. Žmogus, kuris visą kelią matė nuo pradžių – nuo pirmųjų treniruočių tik vardan sveikatos iki olimpinės svajonės išsipildymo.
Taip, Sauliaus kelias į dailųjį čiuožimą prasidėjo visai ne nuo ambicijų ar medalių.
„Į čiuožimą jis atėjo ne čiuožti, o grynai sveikatos sumetimais, nes nuolat buvo slogos, anginos ir pasirinkome tokią sporto šaką, kuri kažkiek grūdintų. Faktiškai nuo ketverių metų pradėjo“, – sakė V. Ambrulevičius, kurio sūnui dabar 33-eji.
Anot Vilmanto, alternatyvų nebuvo daug, o žiemos sportas buvo sąmoningas pasirinkimas.
„Svarstymas buvo vis tiek žiemos sporto šaka, kad grūdintųsi. O iš žiemos sporto šakų – ledo ritulys ir čiuožimas, daugiau nieko nebuvo“, – atkreipė dėmesį S. Ambrulevičiaus tėtis.
Ši istorija prasidėjo dar 1996 m., o dabar, 2026-ųjų vasario 9 dieną, S. Ambrulevičius ir A. Reed pirmą kartą karjeroje startuos olimpinėse žaidynėse, kur Lietuvos čiuožėjų pora atliks ritminį šokį.
Tai bus ne tik olimpinis debiutas, bet ir ilgo, beveik dešimtmetį trukusio bendro jų kelio kulminacija, kurią sportininkai pasiekė po praleistų 2022 m. Pekino žiemos olimpinių žaidynių, pilietybės iššūkių, atrankos dramų ir asmeninių išbandymų.
Šią kelionę nuo pat pradžių iš arti matė ir išgyveno Sauliaus tėtis Vilmantas – žmogus, kuris sūnų vežiojo į pirmąsias treniruotes, matė abejones, svarstymus mesti sportą, o dabar stebi, kaip jo vaikas su Lietuvos trispalve rankose žengia į didžiausią sporto sceną.
Prieš olimpinį Allison ir Sauliaus startą V. Ambrulevičius su LRT pasidalijo savo prisiminimais ir mintimis apie sūnaus kelią iki olimpinių žaidynių. Tėtis pasakojo ir apie stebėtis priverčiančius poros problemų sprendimo būdus, ir apie S. Ambrulevičiaus pasirinkimą mesti karjerą, kuris virto į užsispyrimą.
– Kaip mokykloje buvo su lankomumu?
– Mokyklos jo keitėsi, o visų mokytojų požiūris į sportininkus buvo sunkus. Nelankymas – vieni pikti, kiti geranoriškai žiūri, o paskui, kai nuėjome į Janonio mokyklą, prie pat čiuožyklos, tada jau buvo teigiamai žiūrėta į nelankymus, nes vis tiek – varžybos, treniruotės nuolat buvo. Viskas tada buvo gerai, o kai įstojo į aukštąją [mokyklą], tai ten pats tvarkėsi.
– Ar buvo jums kokių nors problemų dėl ledo rūmų, apskritai dėl ledo Kaune?
– Ledas buvo tuo metu vienas, kurį dabar uždarė, nežinau, ką jie ten ruošiasi daryti. Problemos tokios, trenerį susirandi, o po to jau klausai jo – kada, kur, kaip. Beveik viskas ant tėvų pečių buvo, kas aplink Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Latviją, Estiją, tai visur veždavome mes.
– 2027-aisiais bus dešimt metų, kai Saulius šoka su Allison. Kaip jums visa ši jų istorija?
– Šita istorija, kaip Sauliaus, tai grynai jo paties pasirinkimas, nes jis kai vienas čiuožė, tai tikrai daug teko jam patirti – mainų programoje Čekijoje gyveno ir treniravosi pusmetį, o kai grįžo iš ten, faktiškai buvo vos ne taip rimtai nusiteikęs, metęs karjerą, viską, nes pamatė, kokiomis sąlygomis ten čiuožė, labai artimai bendravo su Tomašu Verneriu. Pas mus čia visiškai nieko nėra, kad aukščiau galima būtų pasiekti.
Lubas kažkokias pasieki ir viskas, ir jis jau buvo metęs, o po to, kai jau sudalyvavo ledo šou, kai televizija jį pakvietė, jam pasiūlė poroje čiuožti, tai čia grynai jo asmeninis [noras], aš jau nedariau jokios įtakos, kadangi mokslai buvo baigti, aišku, diplomą man dar reikėjo pasiimti, nes jo nebuvo Lietuvoje, bet aš jam tik pritariau, kad šiais laikais reikia ieškoti naujovių ir išvažiavo.
– Su A. Reed tėvais susitiksite pirmąkart. Koks jausmas bus susitikti gyvai?
– Telefonu tik sveikinomės. Manau, kad viskas normalu, Allison labai šilta, nematau kažko, kad būtų keistai su tėvais ar su kuo.
– A. Reed per šį laiką tapo vos ne kaip šeimos narė?
– Grįžta, vis tiek kartu čiuožia, bendravimą jų mačiau nuo pat pradžių, kai kas tikrai labai įstrigo akyse. Ji tikrai sava, grįžta, nėra jokių pašalinių trukdžių visiškai.
– Kai treniruojasi Lietuvoje, tai jie gyvena pas jus?
– Kai grįžta į Lietuvą, tai visąlaik pas mane gyvena namuose, pas mus kartu jie abu. Po pirmo grįžimo sakė, kad gal čia nepatogu, o aš sakiau, kad jei netinka, prašom, į viešbučius, bet sąlygos yra. Dabar net jokių klausimų nekyla.
– Iš kur ta poros magija, iš kur ryšys? Kaip jums atrodo?
– Čia reikėtų jau jų klausti, aš tikrai irgi pats stebiuosi jų problemų sprendimais, viskuo. Pavyzdžiui, toks dalykas, kad atvažiuoja iki namų ir sėdi automobilyje valandą, pusantros, pareina paskui, klausiu, kame reikalas, ką jūs ten sprendžiate? Sako, kad toks jų nusistatymas – atsirado problema, kalbasi tol, kol išsprendžia, o tada toliau juda į priekį. O aš daugiau negaliu daryti įtakos, viskas, suaugę žmonės.
– Paminėjote pirminę priežastį, kodėl Saulius pradėjo lankyti dailųjį čiuožimą. Ar buvo minčių, kad eis taip toli?
– Nebuvo jokių minčių, nes sakau, kaip jis grįždavo iš kitų varžybų, kai vienas čiuožė, tai ir jo nuotaikos prastos, nes tas lygis kitų labai skiriasi, o kai dar pamatė, kaip kiti treniruojasi, sąlygas. Buvo ir iš kitų mokinių replikų, kad kas čia per čiuožimas, moteriškas sportas, bet būdavo susitarimai – sezoną pradeda, viskas gerai, po vasaros nori – čiuožia. Sezono viduryje: „Oi, aš eisiu futbolą, dar kažką...“ Gerai, baik šį sezoną ir tada galėsi rinktis. Baigiasi vasaros sezonas, vėl pasiilgsta [čiuožimo], vėl eina. Tada vėl ta pati sąlyga.
– Iš jūsų perspektyvos, kokių pamokų Saulius pasisėmė iš visos šitos gyvenimo kelionės?
– Sunku kažką pasakyti. Kadangi sportas yra toks dalykas, jis paaugo daug kur, pradėjo vėl į tas varžybas keliauti vienas, su treneriais, su kitais. Savarankiškumo lygis tikrai nuo labai seniai buvo didelis. Jis viską puikiai rinkosi, tvarkėsi su visais tais dalykais, taip kad nei problemų, nei kažko neturėjome. Pats labai imlus tam dalykui buvo ir yra.
– Kaip pats sutikote tą žinią, kai 2024 m. A. Reed gavo Lietuvos pilietybę?
– Ta žinia, taip, lengvas atodūsis, nes gyvename su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Tuos pirmus kelis kartus, kai atmetė, tai tas požiūris aplinkinių, visa kita. Kiekvieną žmogų veikia tai, bet kai jau gavo, tada tikras atodūsis buvo, nes tas sudalyvavimas olimpinėse, tai yra siekimas, svajonė buvo, kuri galų gale galės išsipildyti. Nors po to, kaip matėme, ne taip lengvai ji išsipildė, bet čia jau grynai Saulius užsispyrimas, siekimas ir visa kita, nes be to tai tikrai mes čia nieko negalėtume pakeisti.
– Ką jums reiškia stebėti S. Ambrulevičių olimpinėse žaidynėse?
– Tas stebėjimas, tai kaip pasakyti, kol vienas čiuožė, tai galiu pasakyti, kad nerviškai veikdavo. Daug kur vežiodavome patys tėvai į varžybas, tai jį labai nerviškai veikdavo tikrai – pergyvendavo, nervindavosi. Dabar, kai poroje pradėjo čiuožti, nežinau, kas paveikė – amžius, visą kitą – bet kur tik arčiausia, tai faktiškai visąlaik važiuojame, žiūrime.
– Kaip tėvui, perbėgo šiurpuliukai, kai S. Ambrulevičius turėjo galimybę nešti Lietuvos vėliavą?
– Tie dalykai vis tiek veikia, niekur nepabėgsi. Visi mes esame žmonės. Veikia, labai veikia. Kai pamatai savo žmogų ir tuo labiau dar tokie įpareigojami dalykai, tai veikia.
– Kiek malonu matyti, kad jūsų šeimai patikėta tokia garbė?
– Labai malonu, nes žinant tą visą jų kelią, tai tikrai malonu matyti, kad visos svajonės, siekiai išsipildė ir dar su tokiais pagerbimais. Kas gali būti maloniau?
– Ar bandėte įsivaizduoti, kas būtų, jeigu A. Reed ir S. Ambrulevičius būtų anksčiau patekę į olimpines žaidynes?
– Čia mąstyk nemąstęs, sportas yra toks dalykas, kaip ir gyvenimas. Vėlgi, traumos, viskas. Jis iš pradžių čiuožė su kita partnere, ribas pasiekė, patarė treneriai viską pakeisti ir matome rezultatą. O kaip anksčiau ar vėliau – sunku pasakyti.
– Ar turite patarimų sūnui šiame gyvenimo etape?
– Taip daryti, kaip iki šiol darė. Tikrai viską daro tvarkingai, su savo smegenimis, savo mintimis. Tikrai jis labai žingeidus, daug domisi ne tik sporte, bet ir gyvenime, tad tik taip toliau ir viskas bus gerai.
– Kaip galėtumėte apibendrinti visą Sauliaus karjerą, kelią iki olimpinių žaidynių?
– Kaip ir visąlaik – jaunystė vienokia, kvailystė, dar kas... O toliau pradėjo pats bręsti, kitas požiūris atsirado ir į sportą, ir į gyvenimą. Jis kartu su savo užsispyrimu tikrai savo pasiekė ir siekia toliau. Labai viskas gerai.
