„Palaikau visus lietuvius ir linkiu visokeriopos sėkmės“, – sakė Saulius Jurgelėnas, ilgus metus buvęs Vaidoto Žalos šturmanu. Lietuviškoji Dakaro ralio legenda LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ atvirai pasakojo, kodėl dalyvauti Dakare reiškia ne tik išpildyti svajonę, bet ir „išbraukti kelis mėnesius iš gyvenimo“, o kartais – labiau saugoti automobilį nei save.
„Natūralu, negaliu nepalaikyti ilgamečio ekipažo nario Vaidoto Žalos ir viso jo dabartinio ekipažo. Bet visi lietuviai, kurie yra ten nuvažiavę – vieni su vienokiomis viltimis, užduotimis ir tikslais, kiti – su kitokiais.
Bet kokiu atveju visi siekia kiekvienos dienos finišo linijos ir turbūt to galutinio, didžiojo podiumo, kai yra pasiekiama paskutinė finišo linija ir gaunamas medalis“, – mintimis apie 2026 m. Dakaro ralyje dalyvaujančius lietuvius dalijosi S. Jurgelėnas.
Milžiniškos ištvermės reikalaujančiose lenktynėse startavo 13 lietuviškų ekipažų, o iš viso smėlio, akmenų bei kitų paviršių mišinį patyrė net 15 lietuvių.
Automobilių klasėje dalyvavo Benediktas Vanagas su šturmanu Aisvydu Paliukėnu. Deja, „T1+“ klasėje varžęsis lietuvių ekipažas ketvirtadienį paskelbė, kad dėl automobilio gedimų baigė savo pasirodymą 2026 m. Dakaro ralyje.
Taip pat automobilių klasėje dalyvauja Rokas Baciuška (šturmanas – Oriolas Vidalis), Gintas Petrus (šturmanas – Nursultanas Abykayevas) ir Mindaugas Sidabras (šturmanas – Ernestas Česokas). Salehas Al Saifas su lietuviu šturmanu Albertu Veliamovičiumi baigė pasirodymą Dakaro ralyje.
„Stock“ klasėje varžosi R. Baciuška, G. Petrus – „T1.2“ klasėje, M. Sidabro ekipažas dalyvauja „SSV“ klasėje, o S. Al Saifas, kuriam navigavo A. Veliamovičius, startavo „T4“ klasėje.
Motociklų klasėje lenktyniauja Nerimantas Jucius, Dovydas Karka, Saulius Klevinskas ir Gediminas Šatkus (Edvardas Sokolovskis Dakaro ralio nebetęsia).
Sunkvežimių klasėje antrą kartą varžosi Vaidotas Žala (šturmanas – Paulo Fiuza, mechanikas – Maxas van Grolas).
Dakaro klasikinių automobilių („Classic“) kategorijoje dalyvauja praėjusiame ralyje trečią vietą parvežęs Karolis Raišys (šturmanas – Christophe`as Marquesas) ir Shammie Baridwanas (šturmanas – Ignas Daunoravičius).
S. Jurgelėnas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ kalbėjo apie augantį lietuvių skaičių Dakaro ralyje, tikrąją šių lenktynių kainą – laiko, emocijų ir sveikatos prasme, skirtumus tarp automobilių klasių bei tai, kodėl siekiant aukščiausių rezultatų lietuviai vis dažniau renkasi patyrusius užsienio šturmanus.
– Šiemet Dakaro ralyje kaip niekada daug lietuvių. Kodėl daugėja norinčių? Nes dalyvauti nėra lengva ir nėra pigu.
– Anksčiau šimtai ar tūkstančiai žmonių tokią svajonę nešiojosi Lietuvoje, kažkada žiūrėdami per televiziją, kaip visa tai vyksta. Bet su kiekvienais metais atsiranda ne tik svajojančių, ne tik norinčių, bet ir žengiančių realius žingsnius. Kartais pajuokauju – pasibaigus Dakarui, praėjus šiek tiek laiko, visi pradeda planuoti ir pavasarį girdisi kalbos. Jų būna gana nemažai, vidurvasarį kažkiek pamažėja ir turbūt paskutiniai atkrenta spalio mėnesį, tuomet pamatome, kiek iš tikrųjų yra. Džiugu, kad kiekvienas metais po vieną, kitą vis prisideda. Ką tai reiškia? Yra labai daug norinčių, svajojančių, bet trukdo įvairūs dalykai, dažniausiai finansai.
Yra žmonių, kurie turi finansus, bet turbūt tas noras nėra per daug stiprus arba didelis, arba tiesiog gaila laiko. Supraskime – neužtenka pasiimti šalmo, kombinezono, nuvažiuoti, sudalyvauti ir sugrįžti. Tai yra ir pasiruošimas, ir begalė kitų dalykų. Dakare netgi nuvažiuoti ir kažką paveikti, tai praktiškai tu išbrauki mėnesį iš savo gyvenimo. Ten daugiau nei dvi savaitės ir pasiruošimui, jeigu sudėtumėme, net jei ir važiuoji kaip žiniasklaidos atstovas, tai yra pilnas mėnuo. O jeigu važiuoji pasiekti rimto rezultato – natūralu, kad per metus išeis du, trys, o gal ir daugiau mėnesių.
– Kam yra lengviau dalyvauti Dakaro ralyje – tam, kuris atvažiuoja jau ne pirmą kartą, ar tam, kuris atvažiuoja pirmą kartą?
– Klausimas, ką tai reiškia, kuriam lengviau? Pirmieji Dakarai visiems, arba bent jau 90 proc. dalyvių, labai smarkiai įsimena ir atneša begalę emocijų. Pirminis jaudulys, nes nežinai, kur tu atvažiavai – lyg ir į svajonę ar kažką įgyvendinti. Tada pirmieji sunkumai, kokių nesitikėjai, kaip aš sakau, sėdėdamas ant sofos. Pamatai, kokia iš tikrųjų yra brutali realybė. Nesvarbu, jeigu anksčiau kitose varžybose dalyvavai, visgi čia susivoki, kad yra kitaip – daugiau, sunkiau. Matome netgi lenktynininkų veidus antros savaitės pabaigoje, kai visi jau spjauna į viską, netgi ir į rezultatą, svarbu pasiekti finišą.
Tie emocijų uraganai, kurie ateina nuo lengvo jaudulio, sunkumų įveikimų ir paskui euforijos, pasiekus finišą, be abejo, yra dideli. Ką tai reiškia vėliau atvažiuojantiems? Klausimas, kame lengviau? Tu žinai, kur atvažiavai, bet turi ir tam tikrą psichologinį spaudimą – ar tai pats išsikeli, nes nori geresnio rezultato, ar visgi jauti aplinkos lūkesčius, ar tai būtų rėmėjai, partneriai, ar šeima, draugai. Atvažiuoji su tam tikru bagažu, su kur kas didesne įtampa ir tau neužtenka perlipti kur kas mažesnį startinį jaudulį. Iš vienos pusės lengviau, nes tu viską žinai, iš kitos pusės gal netgi ir psichologiškai sunkiau. Pirmieji Dakarai yra lengvesni galbūt iš emocinės pusės, fiziškai turbūt sunkesni.
– Šiemet tam tikrose grupėse lietuviams tikrai gerai sekasi. Ar labai skiriasi tas važiavimas, kaip, pavyzdžiui, Benediktas Vanagas dalyvavo su tokiu automobiliu, kuris specialiai skirtas Dakarui [„Ultimate“ klasė] ir štai Roko Baciuškos „Stock“ klasės automobilis?
– Be jokios abejonės skirtumas yra didelis ir R. Baciuška dabar dalyvauja „Stock“ klasėje, kuri atrodė, kad beveik numirs. Ji buvo skaitlinga ir gausi kadaise, bet jau nepilnas dešimtmetis, kai dalyvių būna kartais tiek, kiek prizinių vietų finišavus, taip buvo net ne vienus metus. Tau užtenka dalyvauti, pasiekti finišą ir tu greičiausiai turėsi trečios vietos pasiekimą. Ir dabar ta atjaunėjusi grupė, su nauju gamintoju „Defender“, labai džiugu, kad R. Baciuška buvo pakviestas į gamintojų komandą. Lyg ir atsigaus, bet – skirtumas yra tas, populiariai sakant, ten, kur važiuoja B. Vanagas, „T1+“ kategorija, tai techniniai reglamentai, neinant į smulkmenas, sako: „Gali konstruoti automobilį, kokį tik širdis geidžia, tačiau jis negali būti ilgesnis, didesnis, galingesnis...“ Yra apribota.
Bet čia yra fantazijos rėmai. Nubrėžia smėlio dėžę ir sako: „Vaikai, žaiskite čia.“ Tuo tarpu toje kategorijoje „Stock“, kur važiuoja R. Baciuška, iš principo konceptas toks: turi paimti automobilį, tą, kurį gali įsigyti salone, yra būtinoji sąlyga, kad gamintojas turi prekiauti tokios specifikacijos automobiliais, tada tau sako, kad galima patobulinti ir perdaryti neviršijant čia ir čia. Tada tu jau atsispiri nuo konkretaus automobilio ir gali kažkiek patobulinti. Dėl to „Stock“ automobiliai yra kur kas jautresni tokiam brutaliam elgesiui su jais ir tu turi saugoti. Jeigu, kaip R. Baciuškos komandos draugas Stephane`as Peterhanselis, misteris Dakaras, yra pasakęs: „Su „T1+“ automobiliu kartais važiuoji tiek, kiek leidžia tavo stuburas arba tavo kaulai.“ Ta prasme, kad automobilis atlaiko kur kas didesnius krūvius.
Tuo tarpu „Stock“ klasėje kartais tu turi rūpintis labiau automobiliu nei savimi, nes jis yra kur kas trapesnis ir bet kokie gedimai, ypač „Stock“ automobilių, yra sunkiau šalinami, jiems yra tikrai sunkiau pabaigti trasą arba netgi dieną. Iš vienos pusės „Stock“ klasėje anksčiau dažniausiai važiuodavo žmonės, kurie yra labiau patyrę ir jie tokie šiek tiek turi būti kaip katinukas, lyg ir greitai, bet lyg ir švelniai. Turi mokėti išlaviruoti, turi būti universalus lenktynininkas. Ir džiaugiuosi, kad R. Baciuška sąlyginai kaip jaunas lenktynininkas šioje klasėje demonstruoja kuo puikiausius rezultatus ir kol kas rodo pavydėtiną stabilumą, tausoja techniką ir save.
– Jūs buvote šturmanas, o šiemet daug lietuvių važiuoja su užsieniečiais šturmanais. Lietuvoje nėra gerų šturmanų?
– Sportinėje kategorijoje dažniausiai taip ir būdavo, kad jeigu lenktynininkai nori siekti rimto sportinio rezultato, jie paprastai nori ir patyrusio šturmano, ir taip pradėjo klostytis, dėliotis, ne tik Lietuvoje. Beveik visi šturmanai Lietuvoje, kurie dalyvavo, didesnių ar mažesnių traumų tame yra patyrę, nes, kaip aš juokauju, šturmanui yra tris kartus didesnė tikimybė patirti traumą nei vairuotojui. Bet, jeigu nori siekti rezultato, šalia nori turėti žmogų, kuris būtų patyręs nemažiau nei tu, o gal net ir daugiau.
Per laiką taip ir susikonstravo, kad lietuviai lenktynininkai pradėjo ieškoti labiau patyrusių šturmanų ir buvo pasidaręs šioks toks vakuumas – norinčių būdavo daug, bet jų tiesiog nepaimdavo, nes lyg ir neturi patirties. Pirmas klausimas – kiek pravažiavai Dakaro? Nė vieno. Tai tada ne [juokiasi]. Sportinėje kategorijoje norėtųsi, kad atsirastų daugiau lietuvių, kurie pasišvęstų tai šturmano karjerai ir tikrai norint ten dalyvauti ir būti pakviestam, reikia įdėti nemažai darbo.
Tekstą paruošė Alanas Jonas Kot
