Interviu žanras yra žavus tuo, kad jis žurnalistą gali nustebinti bet kur, bet kaip ir bet kada. Likimui metus šypseną sukeliantį kozirį, taip nutiko trečiadienio popietę, kai LRT pradėjo kelionę į Londoną, kur ketvirtadienį Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė startuos pasaulio čempionato atrankos turnyre.
Koks tai koziris ir kokią istoriją LRT jis leido išgirsti? Viskas labai glaudžiai susiję su krepšiniu, meile jam ir nacionaline Lietuvos vyrų rinktine. Visgi dabar – apie viską nuo pradžių.
Krintantis sniegas vis labiau ir labiau dengė Vilnių, o pasiruošimas komandiruotei į Londoną artėjo prie pabaigos. Galiausiai nuo tekstų rašymo pavargusį protą atgaivino žiemą primenantis šaltukas lauke, bet juo pasidžiaugti pavyko neilgai – per programėlę iškviestas pavežėjas atvyko akimirksniu ir taip oficialiai prasidėjo LRT kelionė į Londoną.
Nuo Šeškinės iki Vilniaus oro uosto, iš kurio turėjo išvykti Lietuvos krepšinio rinktinė, maždaug 20 minučių kelio, todėl laiko pokalbiui – užtektinai. Pavežėjas Jevgenijus mandagiai pasisveikino ir po kelių akimirkų paklausė, kur bus skrendama. Išgirdęs, kad vykstama į Londoną, kur lauks darbas Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynėse, vairuotojas tik nusišypsojo ir ištarė: „Kažkada ir aš buvau dideliu krepšinio sirgaliumi.“
Ar gali būti toks sutapimas, kad, vykstant pas Lietuvos krepšinio rinktinę, atsitiktinis pavežėjas pats pradeda gražiai kalbėti būtent apie ją? Supratęs, kad gali ir kad likimas siunčia ženklą, LRT žurnalistas nieko nelaukė ir iškart pasiūlė Jevgenijui atlikti interviu. Laiko juk yra – oro uostas dar toli. Supypsėjo diktofonas ir netikėtas pokalbis prasidėjo.
„Nors gimiau Vilniuje, ilgą laiką buvau Kauno „Žalgirio“ gerbėju. Taip pat buvau didžiuliu Lietuvos krepšinio rinktinės sirgaliumi. Beveik visada vykdavau į rungtynes ir palaikydavau šias komandas.
Pačios pirmos patirties su Lietuvos rinktine net neatsimenu (juokiasi). Kai pradėjau sirgti už rinktinę, man buvo gal kokie 18 metų. Viskas prasidėjo nuo Kaune gyvenusio draugo, kuris mylėjo „Žalgirį“. Jis man pasiūlė sirgti už šią komandą ir taip aš įsitraukiau, pradėjau žiūrėti visas rungtynes. Tada apskritai žaidė Eurelijus Žukauskas, Mindaugas Žukauskas, Darius Maskoliūnas, Ramūnas Šiškauskas ir kiti. Tai buvo auksinė karta“, – prisiminimais apie meilės krepšiniui pradžią ėmė dalintis 45-erių Jevgenijus.
Kad šie žodžiai ne iš piršto laužti, jis įrodė visiškai unikalia istorija, menančia 21 amžiaus pradžią. Jeigu tiksliau – 2000 m. Sidnėjaus olimpines žaidynes. Į jas Jevgenijus išvyko beveik tuščiomis kišenėmis, tačiau pilna širdimi meilės.
„Įsimintiniausias dalykas buvo kelionė į Sidnėjų. Buvo tiesiog nerealu, o ir pati istorija – itin įdomi. Aš neturėjau daug pinigų. Visgi sukrapščiau paskutinius pinigus būtent skrydžiui į Sidnėjų ir išvykau. Vėliau ten neturėjau net už ką normaliai pavalgyti, miegojau po medžiu (juokiasi), bet puikiai pamenu, kaip eidavome į rungtynes, sirgdavome už rinktinę.
Buvo kažkas neįtikėtino. Ten buvo atvykę daug lietuvių. Įvairios emocijos buvo susijusios ne tik su krepšiniu, bet ir su visa aplinka. Eini ir sutinki kitų sirgalių, koks nors rinktinės krepšininkas su tavimi pasisveikina... Buvo tokia išskirtinė aura. Tiesiog reikėjo ten pabūti, dalyvauti, viską pamatyti gyvai, nes nupasakoti tai žodžiais sunku. Tie medaliai, tos pergalės ir pralaimėjimai suteikė labai daug emocijų, kėlė euforiją“, – važiuodamas Geležinio Vilko gatve pasakojo vairuotojas.
Jo teigimu, itin vieningi tada buvo ne tik krepšinio rinktinės nariai, bet ir vieni kitų nepažįstantys lietuviai. Būtent kiti krepšinio sirgaliai tiesė Jevgenijui pagalbos ranką, vienas jų netgi lėktuvo bilietą atgal į Lietuvą nupirko.
„Lietuviai tada buvo tiesiog jėga. Kiti žmonės, sirgaliai matė, kad negali sau nusipirkti maisto, alaus, todėl paprastai paskolindavo pinigų arba patys nupirkdavo. Galiausiai man reikėjo parskristi iš Sidnėjaus, o pinigų juk neturėjau. Vienas sirgalius vardu Tomas, pavardės neprisimenu, man nupirko bilietą ir kartu parskridome į Lietuvą. Buvau nustebęs. Tai parodė, kokia stiprybė yra sirgalių. Buvo nuostabu“, – pasakojo pavežėjas.
„Man anksčiau krepšinis buvo daugiau negu mano gyvenimas. Galiu pasakyti taip. Man nesvarbu buvo pinigai – svarbiausia nuvažiuoti į rungtynes, jas pažiūrėti ir palaikyti krepšinio komandą. Tai buvo svarbiausia“, – ištarė jis sporto žurnalistui širdies gelmes pakutenusius žodžius.
Kalbėdamas jis daugiausia vartojo būtąjį laiką ir ne sykį pabrėžė, kad didžiuliu krepšinio sirgaliumi buvo, o dabar toks nebėra.
Natūraliai kyla klausimas – kas nutiko, kad viskas taip stipriai pasikeitė?
„Labai geras klausimas. Aš eidavau į visas rungtynes, bet vieną dieną nustojau tai daryti. Po kiek laiko sutikau vieną žmogų, kuris taip pat visur dalyvaudavo. Jis manęs paklausė, kur aš dingau, o aš atsakiau, kad tiesiog užaugau.
Man tai pasidarė nebeįdomu. Atsirado minčių apie šeimą, apie kitus dalykus. Aš tiesiog užaugau. Dabar jau yra praėjęs tam tikras laikas ir aš vėl truputį sugrįžtu [prie krepšinio]. Nesu visiškai pakabinęs to kamuolio kažkur (juokiasi)“, – su šypsena dėstė Jevgenijus.
Dabar jis labiausiai domisi NBA lyga ir joje žaidžiančiais lietuviais. Jevgenijų itin džiugina puikus Čikagos „Bulls“ atstovo Mato Buzelio žaidimas, leidžiantis tikėtis gerų jauno krepšininko rezultatų ateityje. Krepšinio sirgalius viliasi, kad M. Buzelis kada nors užsivilks Lietuvos rinktinės marškinėlius ir ves nacionalinę komandą į priekį.
Pašnekovas prisipažino, kad šią vasarą jis stengėsi sekti ir Rimo Kurtinaičio treniruojamos rinktinės pasirodymą Europos čempionate. Pasak jo, legendinis šalies krepšininkas yra puikus strategas, o jo komanda vasarą pasiekė maksimumą.
„R. Kurtinaitis yra įspūdingas žmogus. Savo laiku jis buvo geru snaiperiu ir apskritai krepšininku. Mano nuomone, dabar jis yra vienas iš geriausių trenerių [Lietuvoje]. Taip, pirmoje vietoje visgi matyčiau Šarūną Jasikevičių.
Matyti, kad žmogus [R. Kurtinaitis] yra protingas. Dauguma gali galvoti, kad jeigu buvęs sportininkas, tai be galvos ir panašiai. Jis gerai treniruoja, šiame Europos čempionate apskritai žaidimas buvo netgi neįtikėtinas. Labai daug stiprių komandų iškrito, o mūsų rinktinės, kuri buvo labai jauna, užimta 5 vieta buvo maksimumas, ką buvo galima pasiekti. Jeigu dar Roko Jokubaičio traumos nebūtų buvę, tai...“ – komentavo pašnekovas.
Įdomus pokalbis žaibiškai tirpdė minutes ir Vilniaus oro uostas vis labiau artėjo. Suprantant, kad netrukus reikės išlipti ir vėl pajusti žiemišką šaltuką, Jevgenijui buvo užduoti paskutiniai du klausimai: koks būtų jo palinkėjimas Lietuvos krepšiniui ir ar šios sporto šakos ateitis mūsų šalyje bus šviesi. Abu atsakymai privertė į oro uostą žengti pasidabinus šypsena.
„Palinkėčiau daugiau pergalių. Taip pat ir to, kad vis atsirastų naujų jaunų žaidėjų. Norėtųsi, kad Lietuvoje užaugtų tokių žvaigždžių kaip Luka Dončičius, anksčiau žaidęs Dirkas Nowitzkis ir panašiai. Norėtųsi, kad apie Lietuvos krepšininkus kalbėtų visas pasaulis. Tikiu, kad galbūt M. Buzelis bus būtent tas, apie kurį visi šnekės. Tai kelia patriotizmą, todėl linkiu tiek rinktinei, tiek Kauno „Žalgiriui“ pergalių ir daugiau naujų jaunų žmonių.
Visada, visada [Lietuvos krepšinio laukia šviesi ateitis]. Kaip bebūtų, mūsų šalis yra krepšinio šalis. Taip ją visi vadina. Manau, kad yra dedamos visos pastangos. Tikiu, kad praeis kažkiek laiko ir atsiras vėl naujų žvaigždučių. Tikrai viskas bus labai gerai“, – netikėtą interviu užbaigė 45-erių Jevgenijus iš Vilniaus.
Apibendrinant šią išskirtinę patirtį galima daryti tokią išvadą – nesvarbu, kiek dalykų žurnalistiniame darbe beplanuotum, kiekviename žingsnyje likimas gali pažerti siurprizų.
Jų trečiadienį buvo ir daugiau. Vilniaus oro uostas buvo uždarytas, todėl Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, taip pat ir LRT žurnalistas buvo priversti vykti į Kauną, iš ten galiausiai sėkmingai pakilo skristi į Londoną.
Taip pat skaitykite
R. Kurtinaičio kariaunos akistata su Didžiąja Britanija ketvirtadienį startuos 21.30 val. Ją tiesiogiai transliuos LRT.
