Nuo 2021 m. „Monaco“ krepšinio komandos marškinėlius vilkintis kaunietis Donatas Motiejūnas visada išreiškia savo palaikymą gimtojo miesto „Žalgiriui“. Visgi pagarbą tenka atiduoti ir amžiniems priešams: „Rytas“ pastaruosius trejus metus dominuoja LKL`e ir tikrai žinau, kad „Žalgiriui“ tai nepatinka – tiek organizacijai, tiek žaidėjams. Vis tiek yra garbė, orumas.“
Šiuo metu 34-erių vidurio puolėjo grafikas – intensyvus. D. Motiejūno atstovaujama „Monaco“ ekipa varžosi dėl Prancūzijos lygos trofėjaus, tad krepšininkas su komanda ruošiasi lyginti serijos iki trijų pergalių rezultatą. Šiuo metu priekyje 1-0 yra „Paris Basketball“.
Visgi D-Mo prieš trečiąsias Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo serijos rungtynes atrado laiko pokalbiui su LRT apie svarbiausias vietinio čempionato kovas.
„Rytas“ tikrai pastaruosius kelerius metus rodo man labai gražų akiai krepšinį, ypač LKL, finaluose. Su kokiu užsidegimu žaidžia, su kokia kova. Tikrai grąžino intrigą Lietuvoje, kurios jau seniai buvo pasigesta“, – dėmesį atkreipė D. Motiejūnas.
Ir tikrai – nuo 2010–2011 m. sezono vilniečiai finale nepajėgė įveikti „Žalgirio“ devyniskart, bet 2021–2022 m. jie iškovojo titulą prieš Panevėžio „7bet-Lietkabelį“, o pernai pirmąsyk per trylika metų finale parklupdė kauniečius.
Amžinų priešų kova pastaraisiais metais ir vėl prikaustė sirgalių dėmesį – juk atgijus intrigai pagyvėja ir aistruolių palaikymas.
D. Motiejūno pokalbyje su LRT – išsamios krepšininko mintys apie intriguojantį „LKLasišką“ finalą. Kodėl „Ryto“ žaidimas turėtų iš lėto silpti, o „Žalgirio“ – iš lėto kilti? D-Mo minėjo ir Giedriaus Žibėno indėlį į komandą, finalo serijoje matomus abiejų vyr. trenerių pakeitimus strategijose.
Krepšininkas atskleidė, kad jei turi galimybę, visada stengiasi žiūrėti LKL kovas, o paklaustas, ar „Žalgirio“ nesėkmės atveju būtų verta svarstyti Andrea Trinchieri paslaugų atsisakymą, į spekuliacijas nesileido.
– Kokios buvo jūsų mintys prieš finalą ir kokios – dabar?
– Mintys dvejopos. Ne paslaptis, užaugęs aš Kaune, tikrai visąlaik palaikiau „Žalgirį“, o mano asmeninis treneris Virginijus [Mikalauskas], dirbęs tuometiniame Vilniaus „Lietuvos ryte“, už „Rytą“ serga. Tie lūkesčiai sulaukus finalinės stadijos visada iš abiejų pusių iškeliami labai aukšti ir tas trashtalkas [liet. pašiepiantys komentarai, žodinės provokacijos] yra labai stiprus ir gana intensyvus.
Vėlgi, žiūrint į pusfinalio serijas, „Žalgiris“ gana lengvu rezultatu nugalėjo Jonavos „CBet“ (3-0), turėjo savaitę poilsio, o „Rytas“ žaidė penkerias rungtynes, turėjo nedaug laisvo laiko. Bet ir yra tas dalykas – „Rytas“ išlaikė ritmą. Aišku, nėra tiek pasiilsėjęs [kiek „Žalgiris“] ir manau, kad tas nuovargis dabar pasirodys, nes serija yra 1-1. Kūnas vis tiek yra toks, kad reikia bent 72 valandų, kad visiškai atsigautų, ir žaidžiant kas antrą dieną tas nuovargis pradeda jaustis, o ypač kai tai darai atkrintamosiose.
Iš „Žalgirio“ pusės, kaip tik galvoju, kad jie bus pasiilsėję, bet tai yra pavojingas dalykas – varžovas principinis, niekada nepasiduodantis, kovojantis iki paskutiniųjų. Nežaidi savaitę, o žvelgdamas iš trenerio pusės suprantu, kad negali žaidėjo spausti iki maksimumo visą savaitę, nėra lengva tai daryti tokioje sezono stadijoje, kadangi yra pats galas, Eurolygos sezonas pasibaigęs, ilgas vietinis čempionatas, kaip ir pas mus.
Prieini stadiją, kai gauni savaitę pasiilsėti. Aišku, duodi poilsio, bet svarbu, kad komanda išlaikytų ritmą. O tokiu metu yra labai sudėtinga tai padaryti. Matėme pirmose rungtynėse – „Žalgiris“ neatrodė kaip „Žalgiris“, tas dominuojantis, agresyvus. Atrodė pametęs ritmą ir nerandantis savo žaidimo. Antros rungtynės vėl buvo nelengvos „Žalgiriui“, sunkios sausakimšoje „Ryto“ arenoje, stiprus palaikymas.
„Rytas“ paskutiniais metais, manau, išgarsėjo kaip emocinė komanda, kuri labai priklausoma nuo sirgalių palaikymo, labai moka užsivesti, sirgaliai jiems lyg šeštas žaidėjas. Ir dominavo didžiąją dalį rungtynių, bet „Žalgiris“ sugebėjo susiimti ir parodyti, dėl ko jie fiksavo tą 35 pergalių seriją LKL ir parodė, kad tikrai turi stiprų stuburą, charakterį, ko reikalauja finalo rungtynės.
Aš džiaugiuosi, kad serijos rezultatas lygus. Iš kitos pusės, jeigu būtų 0-2, situacija būtų labai sudėtinga ir tada labai daug atsakomybės ant žaidėjų kristų. Dabar „Žalgiris“ susigrąžino namų pranašumą. Žvelgiant iš mano pusės atrodo, kad „Ryto“ žaidimas dabar turėtų iš lėto silpti, o „Žalgirio“ – iš lėto kilti. „Žalgiris“ praradęs ritmą, bet pailsėjęs. „Rytas“ labai stiprias dvejas rungtynes uždavė ir žinodamas, kokią sunkią seriją turėjo prieš tai [su „Lietkabeliu“ – LRT past.], abejoju, ar išlaikys savo intensyvumą.
– Tokiose serijose taktika slenkasi į šoną, o svarbiausia yra koncentracija, energija. Ar šioje „Ryto“ ir „Žalgirio“ akistatoje taktiniai sprendimai dar gali ką nors lemti?
– Viskas po truputį. Trenerių prisitaikymas. Žiūrint ir prieš tai LKL finalo serijas, „Rytas“ pastaruosius trejus metus dukart tapo čempionais, čia yra žiauriai didelis pasiekimas. G. Žibėnas sugebėjo tinkamai sudėlioti komandą, ją motyvuoti, strategiškai gerai sudėlioti. Šioje situacijoje, manyčiau, jeigu bus penktosios rungtynės, tuomet ten strategijos nėra daug. Gali ruošti, bet laimės tie, kurie labiau norės.
Taip pat ir finalo ketvertas – yra tam tikros strategijos, bet papildomas atkovotas kamuolys, 50/50 kamuoliai, vadinamieji „niekieno“, čia ir pasirodo noras – kaip labai nori laimėti šią seriją. Manau, tiek A. Trinchieri, tiek G. Žibėnas daro tikrai gana matomus pakeitimus strategijose, ginantis, ypač tai matyti G. Žibėno taktikoje
Žiūri, kas geriau veikia, išmuša varžovą iš pastovaus žaidimo. Iš mano pusės – penktose rungtynėse tikrai strategija eis į antrą planą. Aš, kaip „Žalgirio“ sirgalius, nenorėčiau penktų rungtynių (šypteli), bet visko gali būti.
– Kiek jums smagu, kad ta priešprieša vėl grįžo į Lietuvos krepšinio kiemą?
– Tarp draugų smagu pasišaudyti visokiomis replikomis. Nemeluosiu – anksčiau buvo, kad eina kalba, o aš sakydavau: „Žiūrėkite, virš dešimt metų laimime LKL`e, jau galėtų pervadinti [turnyrą] ne LKL, o „Žalgirio“ taure, kam čia vargintis.“
Štai dabar jau kimba man į atlapus, po kiekvieno pralaimėjimo gaunu tiradas arba kaip tik specialiai nieko nerašo, kad paerzintų. Pas mus visąlaik vyksta toks sveiko proto patraukimas per dantį, pasišaipymas. Mano nuomone, tai tik dar pagražina kovas, su dar didesniu impulsu jas žiūri – seki ir palaikai savo komandą. Man tikrai smagu, nors, aišku, smagiau buvo, kai be konkurencijos laimėdavo.
Bet dabar pats įsijungi ir žiūri tas rungtynes, nors prieš tai visi kalbėdavo, kad nėra prieš ką žaisti. Manau, kad ir LKL, kaip organizacijai, žiūrovų skaičius, įdomumas stipriai sukilęs. Ta konkurencija yra labai gražu, smagu ir ji reikalinga. Aišku, būtų gerai, kad be smurto, nesu to šalininkas ir galvoju, kad krepšinis mus jungia, nesvarbu, iš kokio miesto esi. Visi žaidžiame tą patį krepšinį ir tai turi mus, kaip žmones, jungti.
Nesvarbu, kas ką Lietuvoje veikia, dažniausiai savaitgalio vakarus visi praleidžia žiūrėdami Lietuvos krepšinio lygą. Būna, jei Prancūzijos lygoje rungtyniaujame penktadienį ar šeštadienį, tai visada stengiuosi sekmadienį pasižiūrėti ir LKL.
– Kas lauktų abiejų organizacijų „Ryto“ ir „Žalgirio“ triumfo atveju? Jei kalbėtume apie „Žalgirio“ nesėkmę, ar būtų verta svarstyti atsisakyti A. Trinchieri paslaugų?
– Nesu tas žmogus, kuris mėgsta tokiais dalykais spekuliuoti, tai ne mano darbas. Aš vis dar esu žaidėjas, mano darbas yra žaisti, o kalbėti apie trenerių atleidimus – čia nei mano darbas, nei užduotis, net nenoriu apie tai spekuliuoti. Man apskritai tai yra kalba apie nieką – žmogus dirba, turi kontraktą. Taip, žiūrint iš miesto, organizacijos pusės, tai yra tragedija.
Žiūrint į šį sezoną, „Žalgiris“ didelę dalį laiko Eurolygoje tikrai buvo konkurencingas ir metė iššūkį ne vienai aukščiausiojo lygio komandai, žaidė tikrai gerai. Tiesiog buvo bangų. Gal nesugebėjo sugaudyti treneris to žaidimo ar atvykus Lonnie Walkeriui buvo kiek pamestas žaidimas. Kažkas nutiko, kad ta griūtis vienu momentu įvyko.
O Eurolygoje taip yra – jeigu nesugaudai situacijos, tokioje komandoje kaip „Žalgiris“ balansą atkurti yra labai sunku, tą ir matėme. Bet tai nėra kalba vien apie trenerį – jis turi savo darbą, žaidėjai turi savo, jie turi išlikti profesionalūs, atiduoti save 100 proc., nepriklausomai nuo to, laimi ar ne, gera situacija ar negera.
Taip jau yra, visi pereina per duobeles, pakilimus, o mums, kaip žaidėjams, reikia padaryti taip, kad tos duobelės būtų kuo mažesnės, ir stengtis, kad žaidimas visada kiltų į viršų, kas yra, logiškai šnekant, praktiškai neįmanoma. Dar nėra nė vienos komandos, kuri visą sezoną tik kilo ir žaidė tik gerai. Būna prastesnių rungtynių, čia yra sportas, dėl to mes jį ir mylime.
