Rimantas Kaukėnas net septynerius metus praleido Italijoje, o penkerius iš jų žaidė Simone`o Pianigiani treniruotoje Sienos „Montepaschi“ ekipoje. Šis treneris ketvirtadienio vakarą darys viską, jog Lietuvos rinktinė neprasibrautų į Europos čempionato pusfinalį.
Rimantas Kaukėnas net septynerius metus praleido Italijoje, o penkerius iš jų žaidė Simone`o Pianigiani treniruotoje Sienos „Montepaschi“ ekipoje. Šis treneris ketvirtadienio vakarą darys viską, jog Lietuvos rinktinė neprasibrautų į Europos čempionato pusfinalį.
36 metų 192 cm ūgio gynėjas puikiai pažįsta tiek šį strategą, tiek Pietro Aradori, tiek Luigi Datome`ą, su kuriais kartu gynė Sienos klubo garbę.
„Draugai iš Italijos dar patraukia per dantį, klausdami, už ką sirgsiu – lietuvius ar italus (juokiasi – Red.)“, – šyptelėjo R. Kaukėnas.
Tinklalapis BasketNews.lt su vilniečiu kalbėjosi apie Lietuvos rinktinės dvikovą ketvirtfinalyje, pasiruošimą naujam sezonui bei paramos fondo veiklą.
– Labai gerą. Patys matote, jog komandos žaidimas tik gerėja. Taip ir turėjo būti, nes visi dvylika rinktinės žaidėjų gali tikrai gerai sužaisti. Galbūt truputį sunkiau įsivažiuoti buvo Donatui Motiejūnui ir kitiems jaunesniems žaidėjams.
– Pianigiani visuomet stengiasi išnaudoti stipriąsias kiekvieno žaidėjo puses ir kreipia dėmesį į visas detales. Taip jis suteikia savo auklėtiniams pasitikėjimo. Tai treneris, kuris prieš rungtynes gerai motyvuoja savo krepšininkus.
– Lietuvos rinktinės aukštaūgiai nėra tokie lėti. Jie – gana mobilūs, ypač aikštelėje turint Joną Valančiūną ir Motiejūną. Todėl nemanyčiau, kad mums bus nepatogu stabdyti varžovų gynėjus. Tiek Linas Kleiza, tiek Mindaugas Kuzminskas puikiai gali susitvarkyti su šia užduotimi.
– Nenoriu nieko patarinėti, nes komanda turi savo žaidimo planą bei braižą. Jie žino geriau, nei aš, nes mačiau ne visas rinktinės rungtynes. Vyrai žaidžia labai gerai, tad tiesiog reikia išnaudoti savo stipriąsias puses ir tiek.
– Kažkiek. Ką sako? Bus sunkios rungtynes ir tiek (juokiasi – Red.). Žaidžiame prieš stiprią komandą, kuri turi ūgio pranašumą. Dar patraukia per dantį, klausdami, už ką sirgsiu – lietuvius ar italus (juokiasi – Red.).
– Sportuoju Švedijoje su vietine komanda – Solnos „Vikings“. Laukiu pasiūlymo, kuris bus tinkamas man bei mano šeimai. Šiuo metu tik palaikau sportinę formą.
– Neturiu, ką dabar darysi? (Juokiasi – Red.).
– Panaši situacija susiklostė 2003 metais, kuomet po ilgo laukimo nusprendžiau tęsti karjerą Vokietijoje (Bonos „Telekom Baskets“ ekipoje, – Red.). Suprantu, jog man jau nebe 18 metų, tad nenoriu važiuoti bet kur, kad tik galėčiau rungtyniauti. Norisi žaisti normalų, gerą krepšinį.
– Tik kalbos. Kažko rimtesnio nėra.
– Tikrai kalbėjome, bet nesusitarėme. Nesuėjo galai ir tiek.
– Šiais metais turėjau tris mėnesius (juokiasi, – Red.). Pasikeitimai kaip reikiant. Atostogos – geras dalykas, patiko. Jų tikrai trūko, nes reikėjo pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Nesu jaunas, tad turiu šiek tiek saugotis, bet kol kas stabdžių nejaučiu. Tai ir yra problema (juokiasi, – Red.).
– Vertinčiau nei šiaip, nei taip. Sezono pradžia buvo tikrai gera, tačiau po Naujųjų metų dėl visiems suprantamų priežasčių iš tiesų norėjau palikti komandą. Klubas nelabai gražiai pasielgė, manęs neišleisdamas. Nepaisant to, stengiausi išlikti kuo profesionalesnis. Gyvenimas tęsiasi. Kaip bebūtų, džiaugiuosi, kad užbaigėme sezoną, nors „Žalgiriui“ finansiškai tikrai buvo nelengva. Tikiuosi, jog viskas išsispręs. O sezonas galėjo būti daug geresnis, juk tokią sudėtį buvome surinkę.
– Aišku. Vyrai gerai žaidžia, ko daugiau norėti? Anksčiau ar vėliau krepšininkai turi keistis, nes nepakeičiamų nėra. Pasikeitimais patenkinti ar ne, turėtų spręsti krepšinio specialistai, treneriai bei LKF. Manau, kad reikia tik džiaugtis ir dėkoti vyrams.
– Paramos fondas užima tikrai daug laiko bei reikalauja nemažų finansų. Jis tikrai pateisino mano lūkesčius. Visgi svarbiausi man yra atsiliepimai iš vaikų bei jų tėvelių. Žingsnis po žingsnio stengiamės augti.
– Norime tęsti savo pradėtus projektus. Norime tęsti savo rengiamus mažus koncertus kiekvieną birželio mėnesį, bendradarbiavimą su „Vilniaus maratonu“, Kauno donorystės organizacija. Taip pat palaikome glaudžius ryšius su Kauno klinikų onkologijos skyriumi ir stengiamės jam padėti, kuo tik galime.
– Gerai. Kartu sujungėme dvi akcijas – kaulų čiulpų donorystę bei mūsų pagalbą sunkiai sergantiems vaikams. Tuo pačiu prabėgome maratoną bei atkreipėme visų dėmesį į šias problemas. Norėjome parodyti, kad nedaug ką darant galima kažkam padėti, nes tokių problemų yra nemažai. Tai buvo pirmas mūsų žingsnis. Džiaugiuosi, jog prie šios prevencijos prisijungė daug žmonių. Visi tikrai gerai praleidome laiką. Manau, tęsime bendradarbiavimą su „Vilniaus maratonu“ ir toliau.
