„Žmonės leido sau sudėti lūkesčius į mane ir tada mane suvaryti su purvais, jeigu aš kažko nepadariau. Tai buvo įdomi, skaudi patirtis. Labai keistas man tas fenomenas buvo – kai tave aukština, tu tampi dievaičiu ir mylimu, o kai tau staiga nebesiseka, tai tu jau kažkoks lievas...“, – skaudžią patirtį kalbėdama tinklalaidėje „PIN“ su Aurimu Mikalausku prisiminė plaukikė Rūta Meilutytė.
Pokalbio metu Lietuvos plaukikė, olimpinė ir pasaulio čempionė bei rekordininkė dalijosi mintimis apie vaikystę, kelią į plaukimą ir vieną didžiausių skaudulių – skaudžias pamokas, su kuriomis teko susidurti po pergalingų 2012 metų Londono olimpinių žaidynių.
R. Meilutytė atviravo, jog po Londono, kuriame ji, vos 15-os metų, tapo olimpine čempione, užklupusi šlovė ir spaudimas tiek iš aplinkinių, tiek iš nepažįstamų žmonių padarė didžiulę įtaką jos emocinei savijautai, fizinei sveikatai ir net motyvacijai plaukti.
„Grįžau iš Londono ir iškart mes pradėjome arti, kad padarytume pasaulio rekordą. Aš tą dariau – dirbau, bet man tai nesuteikė laimės. <...> Pamečiau savo dalyką, prasidėjo tas, kad reikia vien tik laimėti. Ir man tai kėlė labai daug nerimo“, – dalijosi sportininkė.
Plaukikė atskleidė, jog tuo metu ji jautė spaudimą ir toliau dirbti vardan pergalių ir rekordų, o užklupusi įtampa nebeleido mėgautis sportu.
„<...> Aš pati net nesupratau, kas vyksta. Išėjo taip, kad esi matomas ne kaip žmogus, o kaip produktas arba būdas asmeniniams tikslams pasiekti. Įrankis. Ir aš tą pradėjau labai jausti, – skaudžią patirtį prisiminė R. Meilutytė. – 2013 metais, prabėgus metams po Londono, aš atėjau pas savo trenerį ir pasakiau, kad aš noriu išvažiuoti. Jis mokėjo gražiai pakalbėti, mane perkalbėjo, todėl likau ir per tuos metus susidūriau su labai daug kuo – su savo pokyčiais, su savo santykiais, rankos lūžiais. Buvo labai sunku. Atsirado išdavystės jausmas – daug emocijų.“
Tinklalaidėje Lietuvos sportininkė atviravo, jog prasidėjus brendimui treneriai norėjo suvaldyti jos kūno pokyčius, o per tuos metus ji susidūrė ir su valgymo sutrikimais.
„Nuo to praėjo daug laiko ir aš jau galiu apie tai kalbėti laisvai, – pokalbį pakreipė R. Meilutytė. – Aš ilgą laiką nesupratau, kas su manimi vyksta. Aš pradėjau gerti antidepresantus, mane kankino nemiga. Treneriui pasakiau, kad su manimi kažkas vyksta, aš vemiu. Tas gijimo kelias, nežinau, kiek laiko truko. Tas valgymo sutrikimas buvo labai stipriai apėmęs mano gyvenimą ir turbūt tik žmonės, kurie yra tą patyrę, gali suprasti, kad tai apima visą tavo savastį.“
R. Meilutytė pripažino, jog tuo metu jos gyvenime nebuvo žmogaus, kuris galėjo jai padėti išlipti iš duobės, o didžiausią įtampą ir spaudimą kūrė asmenys, nejaučiantys tolerantiškumo ribų.
„Aš prisimenu, manęs žurnalistė po Rio plaukimo paklausė: „Ar čia yra didžiausias nusivylimas tavo gyvenime?“ Ir aš tiesiog nesupratau, kur yra ribos. Aš dar per gražiai atsakiau jai (juokiasi)... Aš visada stengiausi būti korektiška. Ir tie visi žmonės, kurie gatvėje sau leisdavo (dabar to kažkaip nebėra) sakyti: „Tai kas yra, kur čia ta forma, kas nutiko?“ Viskas, atrodė, [užkrito] ant manęs – gėriau vaistus, turėjau valgymo sutrikimą, viskas susidėjo. Laukiau viską kuo greičiau pabaigti ir tada kažką daryti...“, – sunkų periodą prisiminė plaukikė.
Visas R. Meilutytės pokalbis:
