Lietuvos rekordininkas ir kylanti plaukimo žvaigždė Mantas Kaušpėdas susidūrė su iš koto verčiančia dilema: pasirinkti geriausio visų laikų olimpiečio Michaelo Phelpso trenerį Teksase ar daugiau dėmesio žadantį Tenesio universitetą? Anot plaukiko, sprendimas bus labai sunkus, tačiau jis tiki, kad jį priėmęs naktimis užmigti sugebės.
„Teksaso komanda yra vau – visus sudėjus yra daugiau nei 10 olimpinių aukso medalių. Ten dirba buvęs M. Phelpso ir dabartinis Leono Marchando treneris Bobas Bowmanas, tai kaip jam paskirstyti dėmesį visiems atletams? Jeigu L. Marchandas pamatys, kad treneris su manimi daugiau kalbasi nei su juo, tai pasakys „kas čia vyksta, jis pasaulio čempionate sudalyvavęs, o aš Paryžiuje 4 aukso medalius laimėjau. Treneri, nesąmonė kažkokia“, – svarsto Europos jaunimo čempionas M. Kaušpėdas.
17-metis plaukikas iš Klaipėdos pastaruosius dvejus metus treniruojasi Didžiojoje Britanijoje, netoli Plimuto, kur kadaise atsiskleidė didžiausia Lietuvos plaukimo žvaigždė Rūta Meilutytė. Panašus scenarijus dėliojasi ir M. Kaušpėdui, kuris sulaukė elitinių JAV universitetų kvietimo treniruotis, tačiau pasirinkimas yra ypač nelengvas ir labai svarbus karjeros ateičiai.
Klaipėdietis šiuo metu renkasi iš dviejų variantų: keltis į Teksasą, treniruotis pas M. Phelpso karjeros kalvį B. Bowmaną ir murkdytis žvaigždžių pursluose arba rinktis žymiai daugiau dėmesio asmeniniam tobulėjimui žadantį Tenesio universitetą.
Pastarasis užaugino Kaimanų Salų atstovą Jordaną Crooksą, kuriam priklauso vienas svarbiausių pasaulio rekordų trumpajame baseine – 50 metrų laisvuoju stiliumi (19,90 sek.)
„Tenesis žada, kad aš būsiu tas pagrindinis veikiantis mechanizmas ir aplink mane statys. Jie irgi turi superžvaigždę – Jordaną Crooksą, kuris šiais metais baigė universitetą ir eina į kitą etapą savo gyvenime. Todėl man prognozuoja visišką centrą, kad į mane dės visas pastangas, aplink mane lipdys visą komandą. Ir man dabar reikia pasirinkti. Vienas treneris žada olimpinį auksą, o kitas – gerą ateitį. Nežinau, ar ta gera ateitis yra susilipdžiusi su olimpinių žaidynių sėkme. Bus labai sunkus sprendimas.
Mėnesio gale važiuoju ir aplankysiu Teksasą, būsiu aplankęs abu miestus, kad galėčiau palyginti. Tenesyje buvau iššokęs iš batų, kiek viskas yra gerai, kokios galimybės yra suteikiamos. Teksasas sako, kad bus dar geriau: „Ką pamatei Tenesyje, pas mus dukart bus geriau.“ Turėsiu rinktis pagal dėmesio kiekį ir kaip jausiuosi 2026 m. ten išvažiavęs, turėsiu save ten įsivaizduoti. Manau, kad tie 4 metai yra labai svarbūs. Nuo 18 iki 22 yra labai didelio vystymosi metai, tai turėtum matyti labai didelį šuolį. Bus įdomus sprendimas, bet padarysiu jį teisingą ir naktimis galėsiu miegoti ramiai“, – sako sprendimo kol kas nepriėmęs M. Kaušpėdas.
B. Bowmanas treniravo M. Phelpsą beveik visą jo karjerą, o šis per ją iškovojo rekordinį skaičių olimpinių medalių – 28. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse treneris prisijungė prie Prancūzijos rinktinės, siekdamas pakelti pasaulinę žvaigždę L. Marchandą į dar aukštesnį lygį. Tai amerikiečiui pavyko padaryti su kaupu – prancūzas iškovojo 4 aukso medalius kartu gerindamas olimpinius rekordus visose rungtyse, kuriose plaukė.
Teksase dirbantis B. Bowmanas treniruoja ir kitą Paryžiaus olimpinį čempioną – vengrą Hubertą Kósą. Tokioje kompanijoje daug išskirtinio dėmesio M. Kaušpėdas nesitiki, todėl akys gali krypti į Tenesio universitetą. Šis nekantrauja lietuvį turėti savo gretose.
„Truputį skiriasi jų požiūris. Beveik kiekvieną savaitę su Tenesiu kalbamės, pokalbiai susideda į maždaug valandą per savaitę, iniciatyvą rodo. Teksasas labiau eina iškart prie reikalų, nesismulkina. Vienas universitetas gali klausti, ką valgiau šiandien vakarienei, o kitas eis iškart prie reikalo. Su jais neturėjau ilgų pokalbių, bet iškart prie reikalų, prie klausimų, iš karto prie to, kas neduoda ramybės. Tai verčia labiau susimąstyti, ar reikia to dėmesio, ar iškart eiti prie reikalų. Aš labiau mėgstu eiti iškart prie reikalų.
Yra tokia dilema: ar tas dėmesio rodymas darys įtaką tada, kai aš atvyksiu į patį universitetą. Man neužteks ten 10 minučių per savaitę dėmesio. Neužteks, nes vos ne nuo 14 metų esu dėmesio centre. Dabar mokykloje man skiriamas didelis dėmesys, tai jo yra užtektinai. Dabar turi pasirinkti – ar nori, kad tas dėmesys liktų, ar nori jo užsidirbti Teksase. Jo gaučiau, jei kokiose olimpinėse žaidynėse užimčiau vietą, medalį laimėčiau“, – tikina daugkartinis Lietuvos čempionas.
Balandžio pradžioje pranešta, kad į Los Andželo olimpinių žaidynių programą įtrauktos visos likusios 50 metrų distancijos rungtys – krūtine, peteliške ir nugara. Būtent 50 metrų nugara yra stipriausia M. Kaušpėdo rungtis, o joje lietuviui priklauso abu šalies rekordai, tiek ilgajame, tiek trumpajame baseine. Sprinto rungtį pamilęs plaukikas siekia gerinti rezultatus ir dukart ilgesnėje distancijoje, tačiau ten rekordai dar nepajudinami: abu priklauso Danui Rapšiui.
Paklaustas, kaip vertina šiuos pokyčius, klaipėdietis džiūgauja. Jo teigimu, tai ypač geros naujienos jam pačiam ir dabar jis galės nebekreipti dėmesio į anksčiau girdėtas replikas.
„Man asmeniškai yra labai gerai. Kai sužinojau, buvau labai patenkintas. Visada girdėdavau replikų, kad „ai, tu tik 50 metrų plaukikas“. Kai tai tapo olimpine rungtimi, tai žinau, kad man niekas nieko nebegali sakyti, žinau pats, kur keliauju. Čia yra pasaka ir bus dar įdomiau dirbti iki olimpinių žaidynių žinant, kad mano dvi mėgstamiausios rungtys ten bus. Tikiuosi, kad jose galėsiu varžytis“, – pasakoja M. Kaušpėdas.
Plaukikas įvertino šių pokyčių įtaką ir visam plaukimo pasauliui.
„Yra tekę labai daug sporto varžybų žiūrėti ne su plaukikais ir ne su plaukimo ekspertais, tai galiu pasakyti, kad per ilgesnes distancijas žmonės žiovauja, eina į tualetą. Man irgi ne taip labai patinka atsisėsti ir žiūrėti, kaip žmonės plaukia 1 500 metrų. Taip, prestižas, sutinku, turi išlikti, bet kai pridėjo 50 metrų, bus įdomiau žiūrėti pačias olimpines žaidynes. Prideda netikėtumo, bus kažkas naujo, nes pirmą kartą istorijoje. Čia yra istorija ir buvo tik laiko klausimas. Tai yra labai geras žingsnis link sporto populiarinimo, nes kai žiūriu lengvąją atletiką, tai nežiūriu viso maratono, man įdomiausia 100, 200 ir 400 metrų rungtys, tos pačios greičiausios, kuriose ir fotofinišų būna.
Jau einant link tų ilgesnių rungčių, net man, kaip plaukikui, jeigu nežinau vardų, manęs net nelabai domina žiūrėti. Suprantu supervalstybes, amerikiečiai turi, airiai turi, tuos ilgųjų nuotolių prestižinius plaukikus ir jos žiūri, palaiko. Viskas puiku, bet kitiems nėra labai įdomu. 50 metrų yra garsiausios rungtys, nes įdomiausios. Žmonių daugiausia susirenka, nes čia yra prestižas. Šnekėjau ir su amerikiečiu treneriu, jis sako, kad nepalaiko tokių dalykų, nes kai kuriose šalyse ir taip yra per didelės olimpinės rinktinės“, – pasakoja M. Kaušpėdas.
Su LRT bendravęs plaukikas pasidalijo savo šių dienų nuotaikomis, treniruočių procesu Didžiojoje Britanijoje ir R. Meilutytės ir D. Rapšio požiūrių į sportą skirtumais.
– Praėjo mėnuo nuo Lietuvos čempionato, kaip sekasi?
– Treniruojuosi šalia Plimuto. Viskas gerai, viskas po truputį. Dabar po svarbių varžybų vėl įsivažiavimas į darbą. Bazė čia tikrai gera, tikrai man yra suteikiamos puikios galimybės eiti į priekį, tai jomis ir naudojuosi. Dabar sunkus darbas, sunkus periodas, bet esu labai gerai psichologiškai pasiruošęs jam, net mėgaujuosi.
– Ar su jumis treniruojasi kiti plaukikai, kurių pavardes žino gerbėjai?
– Britų lygmeniu tikrai yra. Yra ir Europos jaunimo čempionų, pasaulio čempionato dalyvių. Yra sportininkų iš daug skirtingų šalių, todėl čia yra daug konkurencijos ir kas tave dar gali pastūmėti per tą ribą.
– Palyginkite situacijas dabar ir per treniruotes Lietuvoje. Ar su papildoma konkurencija greičiau tobulėjate?
– Visaip. Kartais man nereikia, kad kas nors šalia manęs būtų ir galėčiau spausti save. Dažniausiai būna darbas su savimi, savęs spaudimas link tos ribos. Nebus taip, kad įlipu į vandenį ir jei šalia manęs nieko nėra, kas pastūmėtų, plauksiu lengvai. Ne. Aš vis tiek stumsiu save, bet konkurencija kartais padeda tomis dienomis, kai nesinori dar spausti, savęs kankinti. Kada būna šalia žmogus, matai, kad jis iki tos ribos nuėjęs, vis toliau žengia, tai motyvuoja. Manau, kad čia labiau vidinis darbas su savimi ir kaip pats sugebi su savimi konkuruoti, kad nereiktų šalia savęs žmogaus, kuris būtų kaip tėvas, kuris visada sakytų, ką darai gerai ir ką blogai.
– Kaip save motyvuojate dienomis, kai kenčiate?
– Manau, kad yra ne motyvacija, o disciplina. Atėjęs žinau, kokia yra misija. Kartais būna, kai iki pat įlipimo į vandenį sakau „nu nevarysiu šiandien, nevarysiu, nevarysiu“, bet padarau apšilimą ir pats suprantu, kad varysiu. Nėra kito pasirinkimo. Visada viduje randu disciplinos, nes motyvacija eina ir išeina. Ji kartais labai gali padėti per treniruotes, bet jei jos nebus, tai viskas, todėl manau, kad svarbiausia disciplina. Manau, kad labai gerai laikausi disciplinos ir atėjęs žinau, ką reikia padaryti, todėl einu kiekvieną dieną link tikslo.
– Kaip jaunam sportininkui technologijų ir trumpo dėmesio sutelkimo laikais išlaikyti tą elito siekį?
– Tas darbas vyksta nuo 7 metų. Kai pats formuojiesi, o šalia tavęs visada yra sportas, tai čia vos ne įaugę į tave yra. Net nelabai yra minčių, kad gal geriau nueisiu į kiną ar prie telefono pasėdėsiu. Manau, kad kitiems kylantiems plaukikams irgi nebūna tokių minčių, yra eliminuojami visokie telefonai ir t. t. Viskas vis tiek yra pagrindas, kiekvienas žmogus turi susidėlioti savo prioritetus popieriuje ir žinoti, kas jiems gyvenime svarbiausia. Jeigu yra noras maitinti tą trumpą dėmesio sutelkimą, tai plaukimas – ne ta sporto šaka. Gal reikia eiti žaisti kompiuterinių žaidimų. Nežinau, kaip bus ateinančioms kartoms, ar turėsim tokią pačią plaukikų minią, ar ji apmažės. To negaliu pasakyti. Dabar problemų nėra.
– Kiek naudos duoda stovyklos su didžiausiomis Lietuvos plaukimo žvaigždėmis?
– Labai pamatai, kaip skiriasi žmonių požiūris į sportą. Kokį požiūrį turi Danas ir Rūta, tai yra diena ir naktis. Tai žmonės, labai skirtingai žiūrintys į sportą ir einantys skirtingais keliais. Manau, tai padeda pamatyti perspektyvą, motyvuoja, nes tu į šiuos plaukikus žiūrėjai nuo vaikystės, norėjai būti šalia jų, net plaukti su jais, o čia dar stovyklose esi su jais. Tikrai mano vidiniam vaikui tai toks paglostymas, kad va, žiūrėk, pavyko ir esi šalia jų. Tai labai motyvuoja ir priverčia sustoti ir pažiūrėti, kokią kelią nuėjai.
– Ar treniruočių procesas pasikeitė po žinios, kad 50 metrų nugara rungtis bus Los Andželo olimpinėse žaidynėse?
– Nepasikeitė, nes dirbame žiūrėdami į metų perspektyvą, o ne trejų. Vasarą artėja 50, 100 metrų nugara estafetės, tai į tai ir fokusuojamės. Tai ir buvo fokusas pastaruosius 7 plaukimo metus. Nors Los Andžele bus kitaip, niekas nesikeičia, nes kai treniruojuosi trumpesnei distancijai, greitis persiduoda ir ilgesnei. Viena kitą papildo: lavinu greitį per vieną ir padarau kitas treniruotes, kad man padėtų nuplaukti antroje pusėje 100 metrų. Manau, kad tiesiog yra daugiau pasitikėjimo savimi einant į priekį, nes žinau, kad mano 50 metrų yra geresni už 100. Viską darau, kad pasivyčiau, bet dabar jau dirbu patogiai, nes žinau, kad Los Andžele bus ir 50. Tai panaikino nežinomybę ir tikslas truputį pasikeitė.
– Ar pačios valstijos, jų oro sąlygos, miestų dydis, daro įtaką sprendimui dėl jūsų ateities?
– Teksase būtų ženkliai šilčiau, jie turi atvirą baseiną, kuriame, man atrodo, kiekvieną dieną treniruojasi. Teksaso vieta yra geresnė, bet aš pragyvenau jau beveik dvejus metus kaimelyje, kuriame yra 12 tūkst. žmonių, tai galiu pasakyti, kad kartais mažas miestukas yra geriau nei didmiestis. Sprendimui tai neturėtų daryti įtakos. Skirtumo didelio nėra, nes abu universitetai žada apmokėti viską – nuo mokslų iki apgyvendinimo.
