Buvęs Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės narys, vartininkas Emilijus Zubas verčia naują karjeros puslapį, rašoma „Vilnius Football Academy“ pranešime žiniasklaidai.
Įvairiuose Lietuvos ir užsienio futbolo klubuose žaidęs 34-erių sportininkas paskelbė apie profesionalaus futbolininko karjeros pabaigą ir nuo šiol koncentruosis į sporto direktoriaus darbą „Vilnius Football Academy“ organizacijoje.
– Emilijau, kas paskatino padėti tašką profesionalaus futbolininko karjeroje? Visgi pačiam dar tik 34-eri, vartininkui toks amžius – pats žydėjimas.
– Su profesionaliu futbolu atsisveikinu ne dėl amžiaus, o dėl sveikatos. Beveik prieš metus žaisdamas Tel Avivo „Hapoel“ komandoje patyriau sunkią traumą, plyšo priekiniai kryžminiai kelio raiščiai, teko atlikti operaciją, o po jos turėjau daug laiko įvairiems apmąstymams. Jei ne trauma, tikrai dar būčiau žaidęs, bet medikų verdiktas buvo negailestingas.
Jie kategoriškai uždraudė tęsti karjerą dėl sveikatos. Nors jaučiu, kad viduje dar dega aistra futbolui, bet dabar mano vaidmuo keičiasi. Visgi, svarbiausia, kad nors ir nebūsiu aikštėje, bet vis tiek liksiu arti futbolo.
– Per savo karjerą teko žaisti įvairiose šalyse – ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Turkijoje, Izraelyje, Portugalijoje, taip pat 19 kartų gynėte Lietuvos rinktinės garbę. Kokie liko ryškiausi atsiminimai iš profesionalaus futbolininko karjeros etapo?
– Futbolas man davė labai daug. Buvo ir labai saldžių pergalių džiaugsmo, bet taip pat ir skaudžių pamokų. Negaliu išskirti kažkokio vieno epizodo, mano atmintyje liks visi tie momentai, kai su komanda sieki bendro tikslo, kai stovi prieš tūkstantinę sirgalių minią ir girdi savo šalies himną. Tai yra neįkainojama patirtis. Ir ji išliks visam gyvenimui.
– Tad kas toliau?
– Toliau futbolas, tik jau iš kitos perspektyvos. Tapsiu „Vilnius Football Academy“ sporto direktoriumi – tai didelis iššūkis, bet kartu ir nauja galimybė prisidėti prie jaunų futbolo talentų ugdymo, kurti struktūrą, kuri leistų klubui augti.
– Koks bus paties vaidmuo ir atsakomybės akademijoje?
– Prie VFA prisijungiu kaip sporto direktorius. Tai didžiulė atsakomybė, bet kartu ir galimybė prisidėti prie akademijos augimo. Manau, kad savo patirtimi ir žiniomis galiu sustiprinti vadovų komandą, tuo pačiu ir padėti jauniesiems futbolininkams siekti aukščiausių rezultatų. Iš tiesų, nuoširdžiai džiaugiuosi būdamas šios organizacijos dalimi ir galėdamas prisidėti prie jos ateities.
– Šį sezoną „Vilnius Football Academy“ pagrindinė komanda debiutuoja LFF Antros lygos B divizione. Ko tikitės, kokius tikslus keliate sau ir komandai?
– Pirmiausia – stabilumas ir augimas. Noriu, kad komanda turėtų aiškią kryptį, identitetą ir ilgalaikę viziją. Kadangi tai yra pirmas sezonas vyrų futbole, manau, kad svarbiausia – suburti vieningą kolektyvą, kuris ne tik kovotų dėl pergalių, bet ir nuolat tobulėtų. Rezultatai ateis per discipliną, tinkamą požiūrį ir sunkų darbą. Mano tikslas – sukurti žaidėjams tokias sąlygas, kad jie galėtų maksimaliai atsiskleisti ir jaustųsi motyvuoti kiekvieną dieną.
– VFA komandos debiutas pirmenybėse neprisvilo, kovo 29 dieną pirmose rungtynėse 5:0 buvo įveikta Kauno „Fortūna“. Kokie įspūdžiai, pastebėjimai?
– Pirmos rungtynės buvo tikrai kokybiškos, komanda atrodė puikiai ne tik fiziškai, bet ir taktiškai, žaidė gražiai, brandžiai ir užtikrintai laimėjo. Matosi, kad trenerių štabas labai rimtai padirbėjo, futbolininkai taip pat nuoširdžiai stengėsi. Tačiau tai tik pradžia. Laukia ilgas sezonas, turėsime kiekvienose rungtynėse įrodinėti savo vertę, bet jei išlaikysime tokį užsidegimą ir motyvaciją, neabejoju, kad pasieksime savo užsibrėžtus tikslus.
– Pradedate nuo LFF Antros lygos B diviziono, o kur norėtumėte būti po 3–5 metų?
– Mūsų ambicijos didelės. Norime, kad po kelerių metų VFA komanda kovotų aukštesniame lygyje, kad būtų stiprus, konkurencingas klubas. Bet tam reikia sistemingo darbo – tiek su jaunimu, tiek su visa organizacija.
– Gal visgi futbolo mėgėjai dar pamatys E. Zubą vartuose su VFA apranga?
– Žinote, širdyje visada būsiu žaidėjas, bet realybė tokia, kad mano vieta dabar jau ne aikštėje, o šalia jos. Aišku, futbolas niekada neišnyks iš mano gyvenimo, bet į aikštę jau nebesugrįšiu.
