Virtinę skaudžiausių traumų futbole išgyvenęs Manfredas Ruzgis pagaliau sulaukė dar vieno šanso Lietuvos vyrų futbolo rinktinėje. Prieš beveik dešimtmetį komandoje debiutavęs ir tik 3 minutes tada sužaidęs futbolininkas šiandien sieks papildyti minučių kraitį ir nustebinti sirgalius, kurie apie jį žino nedaug.
Lietuvos vyrų futbolo rinktinė atranką į 2026 m. pasaulio čempionatą pradeda Varšuvoje, čia ji susitiks su Lenkijos rinktine. Rungtynes tiesiogiai 21 val. 45 min. transliuos LRT PLIUS ir portalas LRT.lt.
Albanijos antroje lygoje rungtyniaujantis M. Ruzgis šį sezoną tapo tikra įvarčių mašina – per 26 sužaistas rungtynes „Vora“ klube pelnė 22 įvarčius, o tai jį paverčia rezultatyviausiu lygos žaidėju. Dėl kelialapio į aukščiausią Albanijos lygą kovojantis Lietuvos atstovas negalėjo nuslėpti šypsenos, kai prisiminė pokalbius su rinktinės treneriu Edgaru Jankausku. Šis judviejų ryšys galiausiai virto pakvietimu į komandą, kurioje žaidžia tik stipriausi šalies futbolininkai.
„Jau sausio mėnesį man buvo parašęs, buvome susiskambinę, klausė, kaip man sekasi ir matė, kad mušu daug įvarčių ir daug Albanijoje apskritai žaidžiu. Taip mes visada laikėme tą ryšį, pasidomėjo vėliau dar daugiau, nes taikiau, taikiau, taikiau daugiau. Įvarčių prasme, tai yra mano geriausias sezonas dabar, vėliau mane aplankė, peržiūrėjo rungtynes, susitikome ir pavalgėme vakarienę. Kalbėjome daug apie futbolą, apie mūsų futbolą, planus, mano žaidimą. Toliau ryšį laikėme, toliau mušiau įvarčius ir mane pakvietė. Apsidžiaugiau, aišku.
Taip pat skaitykite
Jeigu aš jau debiutavau su Edgaru Jankausku ir dabar vėl mane pakvietė, tai aš galiu padėkoti jam už visą savo karjerą rinktinėje. Nors tai bus tik antros rungtynės, bet tikrai nenoriu prapulti. Labai gerbiu trenerį ir vertinu, nes tai yra vienintelis treneris, kuris manimi pasitiki ir duoda man progą pasirodyti. Noriu tas galimybes rinktinėje išnaudoti, kad visai rinktinei ir Lietuvai būtų geriau. Degu ir noriu šiandien degti aikštėje“, – pasakojo M. Ruzgis.
Vokietijos ir Lietuvos pasus turintis futbolininkas gimė Zygene, Vokietijos mieste, o didžiąją karjeros dalį būtent ir praleido šioje šalyje. M. Ruzgis yra retas atvejis Lietuvos rinktinėje – jis dar nėra paragavęs lietuviško futbolo duonos, tačiau dar proveržio sezono metu jį pasiekė keli pasiūlymai iš Lietuvos klubų.
„Kadangi aš gimiau Vokietijoje, ji man visada buvo kaip namai, bet visada labiau jaučiausi lietuviu. Mano šeima iš Lietuvos, aš kiekvieną vasarą atvažiuoju pas močiutes, senelius, pusbrolis, visus aplankau. Lietuvoje tikrai geriau atsigaunu, bet joje futbolo lygis anksčiau nebuvo toks aukštas. Dabar – tobulėja, tobulėja ir tobulėja. Aišku, mes turime žengti tą žingsnį, kad Lietuvos futbolas tobulėtų, kad rinktinė pagerėtų, bet aš visada turėjau nuomonę, kad Vokietija yra gera mokykla. Ji buvo viena geriausių futbolo mokyklų, bet manau, kad dabar laikai pasikeitė. Vokietija krenta žemyn ir aš irgi norėjau kažką pakeisti. Jeigu Lietuvos klubas būtų mane kvietęs, gal būčiau grįžęs, bet kvietė Albanijos antros lygos komanda, tai taip ir išėjo. Viskas yra tvarkoje ir nieko nenorėčiau dabar keisti, nes žaidžiu gerą sezoną.
Žiemą iš Lietuvos klubų buvo keli pasiūlymai, bet mano sutartis dar iki vasaros, tai tikrai nepaleisiu. Aš esu vienas iš svarbiausių jų žaidėjų, jie patys tai sako ir nėra dabar variantų taip išeiti. Žiūrėsiu vasarą kas bus, ar liksiu klube, nes greičiausiai pateksime į aukščiausią Albanijos lygą. Ji labai patraukli lyga, stipri lyga, porą kartų esu matęs ir žiūrėsime. Dabar aš tik galvoju apie rungtynes su Lenkija, po to su Suomija, o tada su savo klubu, kad taptume čempionais“, – tikino M. Ruzgis.
Su mažai Lietuvos futbolo sirgaliams žinomu sportininku LRT.lt pasikalbėjo apie jo tėvo, taip pat buvusio futbolininko įtaką, Albanijos futbolo lygį, o pats M. Ruzgis bandė atrasti futbolo žvaigždę, kurios žaidimas atspindėtų jį patį.
– Albanijos futbolo antra lyga lietuviams yra tarsi mitas. Kokio lygio futbolas ten žaidžiamas?
– Sunku pasakyti. Nežinau kokia yra Lietuvos futbolo A lyga, nes nesu matęs daug rungtynių, todėl sunku lyginti. Jeigu aš Albanijoje įmušiau 22 įvarčius, aš sakau, kad galiu žaisti aukščiau. Normalus dalykas. Sakyčiau, nėra blogas lygis. Albanijoje yra taip, kad žaidimas yra labai agresyvus. Jie labai mėgsta eiti į dvikovas, daug pražangų, toks tas ritmas, o sužaisti būna sunku. Aišku, trūksta taktikos dažnai, nes anksčiau Albanijos futbolo mokykla irgi nebuvo tokia gera. Bendrai – individualūs žaidėjai yra geri, visi techniški, visi gerai smūgiuoja ar turi teigiamą agresyvumą. Tik trūksta tos taktikos. Nesakyčiau, kad blogas lygis yra.
– Jūsų konkurentais rinktinėje tapo kiti puolėjai – Armandas Kučys ir Gytis Paulauskas. Kokį įspūdį palieka šie žaidėjai?
– Kadangi aš irgi nesu jų daug matęs, nes aš dažniau galvoju apie save. Nesakau, kad manęs nedomina, bet žiūriu į save daugiau, kad pats galėčiau kuo daugiau patobulėti. Aišku, Armandas Slovėnijoje daug įvarčių įmušė, tai čia didelis pliusas, kad jis tai daro dėl Lietuvos futbolo, jo rinktinės. Jis labai svarbus žaidėjas rinktinei, taip pat kaip ir Gytis Paulauskas. Nežinau, kiek žaidėjų išvažiavo žaisti Ukrainos čempionate, nes ten irgi aukštas lygis yra. Aš tikiu, kad jis Sakartvele, Batumio „Dinamo“ komandoje irgi įmuš porą įvarčių, vėliau tas pasitikėjimas ateis ir išeis į geresnį lygį.
– Palyginkite save su dabartine ar buvusia pasaulio futbolo žvaigžde. Kokį futbolininką primena jūsų žaidimo stilius?
– Sunkus klausimas, geras klausimas. Aišku, Robertas Lewandowskis yra vienas geriausių puolėjų pasaulyje, bet aš į jį visiškai nepanašus – labiau žaidžiu su savo kūnu, dirbu su fizine jėga, noriu priimti kamuolius, atsilošti, ieškau dvikovos ties 16 metrų, kad ten galėčiau mušti savo įvarčius. Panašus į mane, aišku, aš nesu jo lygio, bet galėtų būti Romelu Lukaku. Jis irgi daug dirba su savo fiziškumu.
– Pirmadienį laukia rungtynės namuose su Suomijos rinktine, žaisite Kauno Dariaus ir Girėno stadione, kuriame dar nesilankėte. Ar laukiate savų sirgalių palaikymo?
– Bus įdomios rungtynės, sakyčiau, kad nėra tokio didelio skirtumo tarp mūsų ir jų lygio. Aišku, jie irgi turi labai nemažai gerų žaidėjų, bet mes irgi esame geras kolektyvas – galime visus varžovus ar priešininkus nugalėti. Čia nėra ko bijoti, slėptis. Reikia savo širdį atiduoti aikštėje ir viskas. Dabar labai laukiu rungtynių su Lenkija, bet su Suomija irgi bus svarbi dvikova. Kai pamačiau, kad Lietuva pastatė tą Dariaus ir Girėno stadioną, labai pavydėjau, jog negaliu ten žaisti. Visada žaidžiau Vilniuje, tam sename stadione, o dabar tikrą stadioną Lietuvoje pamatyti – čia man kosmosas buvo. Bus įdomu viską ten pamatyti.
– Jūsų tėtis Kęstutis Ruzgys taip pat buvo profesionalus futbolininkas. Kokią įtaką jis padarė jūsų karjerai?
– Galiu pasakyti, kad dėl tėčio ir žaidžiu tą futbolą. Kai vaikystėje augau Vokietijoje, visada žiūrėjau kaip jis žaidžia, bet jam tada jau amžius buvo. Smagu buvo pamatyti, kaip tėtis muša įvarčius ir norėjo žaisti. Nežinau, man buvo gal 7-8 metai, visada galvojau, kaip norėčiau kartu su juo žaisti aikštėje. Bet prieš vyrus aštuonmetis nežais jau, tikrai. Jis mane išmokė žaisti futbolą ir viskas ką pasiekiau, tai dėl jo. Čia yra jo mokykla.
