Sportas

2019.02.23 13:33

M. Morausko tėvas įsitikinęs – iki olimpinių žaidynių liko vos žingsnis

Arnas Šarkūnas, LRT.lt2019.02.23 13:33

Europos jaunimo olimpiniame žiemos festivalyje sidabro medaliu pasipuošęs Motiejus Morauskas link šio apdovanojimo kryptingai ėjo net 10 metų, nuo pat tos akimirkos, kai būdamas vos šešerių stojo ant snieglentės. Tačiau, panašu, kad šis turnyras yra tik tarpinė stotelė, nes sportininko tikslai jau vien šiems metams yra kur kas aukštesni.

Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve vykusiose „big air“ varžybose, kai triukai atliekami ore, 183 taškus surinkęs lietuvis tik dėl netikslaus nusileidimo atliekant trečią triuką į priekį praleido šveicarą Nicką Puenterį (184,25 tšk.).

Ilgaplaukis 16-metis ten išbandė jėgas ir vadinamojoje „Slopestyle“ arba akrobatinio nusileidimo rungtyje, kurioje iki medalio jaunuoliui reikėjo dar vos 0,25 balo.

Tokie rezultatai visiškai nenustebino jo tėvo ir trenerio Artūro Morausko, kuris sūnaus karjerą stebėjo nuo pat pirmų žingsnių.

„Viskas prasidėjo, kai jam buvo 6–7 metai, kai buvo pirmąkart pastatytas ant snieglentės. Tai prilipo prie jos ir neatšoka“, – prisiminimais dalinosi A. Morauskas.

Būtent tėvo pavyzdys, panašu, Motiejų ir užkrėtė. A. Morauskui priklauso jėgos aitvarų mokykloje Svencelės kaime Klaipėdos rajone, o 47-erių vyras buriavimo su burlente karjerą pradėjo dar 1994 m.

„Man labai senai nutiko. (juokiasi) Prieš 25 metus pradėjau su burlentėmis, o 2000–2001 pradėjau su jėgos aitvarais. Su lenta, ant kurios reikia stovėti ir judėti, viskas yra išmėginta – sportuota, važiuota, plaukta, slysta“, – apie savo karjerą pasakoja vienas žinomiausių šio sporto atstovų Lietuvoje.

Ne tik Motiejų, bet ir 23-ejų lengvaatletę Modestą išauginęs A. Morauskas teigia, kad nors daug kas domisi snieglenčių sportu, tačiau aukštumų pasiekia tik labai maža dalis.

M. Morauskaitė (viduryje), Facebook nuotr.

„Itin reikia tiek aplinkos, tiek finansinio palaikymo. Norint progresuoti tiek, kad būtum konkurencingas pasaulyje, reikia keliauti į kalnus, ruoštis įvairiose treniruočių bazėse, o tai yra labai brangu“, – apibendrino pašnekovas.

O tos sumos gali siekti ir dešimtis tūkstančių per metus. Apie tai ir savo sūnaus tikslus jis papasakojo interviu LRT.lt.

– Ar yra snieglentininkų Lietuvoje, kurie dar sudarytų konkurenciją Motiejui?

– Pamatysime jau kovo 2 dieną, kai vyks Lietuvos čempionatas. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad „big ir“ ir „slopestyle“ rungtyse šalyje panašaus lygio atletų nėra. Tiesa, sliderių, kurie slysta per įvairius daiktus, gretose yra didelė konkurencija ir klausimas, kas geriau čiuožia. Bet „slopestyle“ ir „big air“ rungtyse yra tramplinai. Lietuvoje tokių tramplinų, kaip užsienyje, nėra, tad ir snieglentininkų, kurie galėtų atlikti šuolius su suktukais ir pan., be Motiejaus nėra.

– Tai kitiems pasiekti gerų rezultatų trukdo visų pirma prasta infrastruktūra?

– Taip, daro įtaką treniruočių sąlygos, bet itin svarbios šitame sporte ir asmeninės savybės. Šokinėti per tramplinus yra pavojinga, galima susižeisti, tad jei įvyksta tai, noras toliau sportuoti, geriausiu atveju, sumažėja. Kai žinai, kaip tai pavojinga, tai išlenda tos savybės ir meilė šiam sportui. Skriejama apie 20 metrų 7 metrų aukštyje, tad tokius šuoliuos atlikinėti reikia ne tik įdirbio treniruotėse, bet ir didžiulės drąsos.

LTOK nuotr.

– Sakote, kad įmanoma susižeisti. Tad kaip vyksta treniruotės, kad tai neįvyktų?

– Pasaulyje daug kur statomos nusileidimo pagalvės. Japonijoje daug tokių, tad ne veltui japonai labai progresavo ir yra vieni lyderių snieglenčių sporte. Europoje yra kelios tokios – viena Prancūzijoje, dvi – Austrijoje. Nors labai brangiai kainuoja šios treniruotės, bet yra visiškai saugu, nes leidiesi ant pripučiamos pagalvės, kuri imituoja nusileidimą ant sniego. Gali leistis vos ne ant galvos ir nesusižeisi. O kai jau esi atidirbęs kažkokį triuką, tai gali ji perkelti ant sniego. Nes naujo triuko pamėginimas nesitreniravus gali baigtis net tragiškai.

– Jei treniruotis reikia užsienyje, tai, įsivaizduoju, reikia turėti ir gerą finansinį užnugarį. Ar tai brangi sporto šaka?

– Be rėmėjų apskritai nebūtų šių rezultatų. Kurį laiką rėmėjais buvome patys, keliaudavome už savo pinigus. Tuomet sezonas kainuodavo 5–7 tūkst. eurų. Be to, kai keliauju kartu su Motiejumi, tai tampame šeimos išlaikytiniais, nes algos negaunu, tai ir neuždirbu, tik išlaidauju. Dabar išaugo treniruočių ir kelionių skaičius, poreikis didesnis, tad sezonas dabar kainuoja apie 30–35 tūkst. eurų. Tačiau yra daug rėmėjų, kurie ir gelbsti.

– Šią savaitę Motiejų išlydėjote į vieną iš Europos taurės etapų Vokietijoje. Ar netrūks sūnui trenerio?

– Gali trukti, bet mes puikiai bendradarbiaujame su užsienio šalių treneriais. Šįkart Motiejų prižiūrės treneris iš Bosnijos ir Hercegovinos. Jis prižiūrės ir kroatą Tina Stojaką, su kuriuo Motiejus yra geri draugai. Kroatas reitinge yra pirmas Europos taurėje, o kai toks partneris treniruotėse, tai labai naudinga abiems.

– Šiemet vienas apdovanojimas jau nuskintas. Kokia Europos jaunimo olimpiniame žiemos festivalyje iškovoto sidabro medalio reikšmė tiek jums, tiek Motiejui?

– Apdovanojimo svoris yra labai didelis dėl savo pasiekimo ir įvertinimo plačiąja prasme. Žiemos sportui ir pačiam Motiejui labai reikėjo šito medalio. Ir man reikėjo. Tačiau negalvojome, kad būtina iškovoti medalį, nes susitelkimas buvo kuo geriau atlikti programą – kai susikoncentruoji į medalį, tai būni „išsitaškęs“. Bet pasąmonėje mintis apie medalį kirbėjo.

– O kaip pats varžybų lygis? Ar teko atlaikyti didelę konkurenciją?

– Labai lengva ir paprasta trasa, nedidelis tramplinas, tačiau tai nereiškia, kad buvo lengviau. Motiejus yra labai universalus, turi daug triukų savo arsenale, tad mums geriau varžytis ilgesnėse, sudėtingesnėse trasose, nes ten gali juos išnaudoti. O trumpesnėje trasoje reikia atsirinkinėti triukus. Į festivalį, kurio lygis nebuvo labai aukštas, suvažiavo visi geriausi Europos snieglentininkai, kurie mėgino atlikti savo triukus ant vienos ar dviejų figūrų. Mes atradome triuką, kuris buvo gerai įvertintas.

– Balandį dalyvausite Švedijoje vyksiančiame pasaulio jaunimo čempionate. Kokie tikslai ten?

– Tiek trasa, tiek konkurencija ten bus didesnė. Dabar buvo sportininkai tik iš Europos, o Švedijoje susirinks visas pasaulio elitas. Be to, prisidės dar vieneriais metais vyresni sportininkai, o 2001 metais gimusių tarpe yra labai stiprių sportininkų, pasaulio čempionų. Nors konkurencija bus milžiniška, tikslas – pakliūti į dešimtuką. Pakliūti į penketuką būtų kažkas iš fantastikos srities, bet viskas yra įmanoma. Dabar Motiejus stipriai ruošis tam – prieš pasaulio čempionatą jis dalyvaus Lietuvos čempionate ir varžybose Italijoje ir Austrijoje.

– Labai įtemptas tvarkaraštis. Ar dėl jo nukenčia mokslai?

– Iki Naujųjų metų viskas buvo labai puiku. Negali sakyti, kad buvo neintensyvus grafikas, nes turėjome varžybas, treniruotes, bet Motiejus viską spėjo. Ir su mokslais buvo puikiai, pagal vidurkį – klasėje pirmas. Bet dabar viskas kur kas blogiau – nuo sausio 1 dienos, kai išvažiavome į stovyklas, į mokyklą jis buvo nuėjęs vos dukart. Tai nebežinau, kaip čia bus.

– Šiemet laukiantis pasaulio čempionatas – kone didžiausias iššūkis. Ar visgi kitąmet Lozanoje įvyksiančios jaunimo olimpinės žaidynės yra kur kas svarbesnis startas?

– Aišku, nes pasaulio jaunimo čempionatas vyksta kas metus, o jaunimo olimpinės žaidynės – kas ketverius. Be to, tai kur kas aukštesnio rango varžybos, į kurias kelialapį bus įmanoma gauti Švedijoje. Jei būsime žemesnėje vietoje nei dešimta, tai pagal taškus bus labai sunku patekti. Iš viso patenka 20 snieglentininkų, bet patekimo sistema yra labai sudėtinga – per pasaulio čempionatą iškovojamos kvotos savo šaliai startuoti Lozanoje. Kvota vieniai šaliai – du žmonės.

– Kalbant apie dar tolimesnę ateitį, tai 2022 m. Pekino olimpinės žaidynės turbūt yra jūsų sąraše?

– Manome, kad galime. Šiemet tikslas buvo gauti bilietą į pasaulio suaugusiųjų pasaulio taurės varžybas, kurios yra aukščiausia kategorija prieš olimpines. Tai tiek į „big air“, tiek į „slopeslyde“ rungtis jau įvykdėme nesibaigus sezonui. Tad kitąmet šturmuosime pasaulio taurę, kurioje reikia būti 30-uke tam, kad kvalifikuotumeisi į olimpines žaidynes.

– Olimpinės žaidynės bus tik po trejų metų. Ar tuo metu Motiejus jau gali būti pasiekęs brandą kaip sportininkas?

– Jei būčiau išugdęs kokius 20 sportininkų, tada ir galėčiau pasakyti. Labai įvairiai būna, pavyzdžiui 17-metis japonas Takeru Otsuka laimėjo prestižines „X Games“ varžybas. Tad, manyčiau, geriausi metai – nuo 17-os iki 27-erių. Jaučiasi ir tai, kad šis sportas vis jaunėja.