Vilniaus oro uostą iš Saudo Arabijoje vykusio Dakaro ralio pasiekęs Vaidotas Žala džiaugėsi užimta 5-ąja vieta sunkvežimių ralyje. Trečias paskutinio etapo finišo tiesiąją kirtęs lenktyninkas atviravo – šis Dakaro ralis sunkiausias jo karjeroje.
„Jaučiuosi taip, kad mano Dakaras truko ne dvi savaites, o tris metus. Pagaliau pasibaigė. Reikia kvėpuoti, planuoti į priekį, nes po tų sudėtingų metų, dedasi, dedasi, tos sudėtingos situacijos ir jos pradeda slėgti, tas sportinių rezultatų nebuvimas. Labai svarbu, kad galų gale tą kamštį pramušėme. Kitaip, kad ir koks būtum žvėris, vis tiek tam spaudimui gali pasiduoti“, – teigė V. Žala.
Viso Dakaro metu sunkvežimių klasėje TOP trejetui į nugarą kvėpavęs autosporto atstovas teigė, jog Dakaras – nenuspėjamas žvėris, todėl net ir galvojant apie apdovanojimų pakylą turi atiduoti pagarbą šioms varžyboms.
„Dakaras toks žvėris, kurio negali prognozuoti ir dėl to, jį turi kažkiek ir gerbti. Atrodo važiuoji, planuoji, dėlioji ir vienu metu jau mintyse galvojau, kad šitas TOP 3 yra įmanomas. Staiga vieną dieną atsikeli, gauni per veidą ir tada supranti, kad ne veltui šios dvi savaitės tokios sudėtingos.
Jeigu viskas būtų paprasta, tai jau išvažiuodamas galėtum rėkti, kad bus TOP 3. Dėl to niekada ir nerėkiam, nes bet kas gali nutikti. Iš esmės džiaugiuosi, kad esame finiše ir su visai padoriu rezultatu, kuris leidžia atsispirti į ateitį. Nėra taip, kad grįžti namo ir galvoji, kokią profesiją reikės rinktis, galiu kažkaip planuoti toliau. Tai yra svarbiausia“, – pasakojo lenktynininkas.
Paprašytas palyginti Dakarą važiuojant automobiliu ir sunkvežimiu, V. Žala teigė, jog tai sudėtingas klausimas. Jo teigimu, sprendimui peršokti nuo automobilių klasės į sunkiąją artileriją daugiausiai įtakos darė sportinių rezultatų nebuvimas.
„Sudėtingas klausimas – labai skirtingos kategorijos. Dabar diskutavome su šturmanu, kad mūsų meilė sunkvežimiams. Per tas dvi savaites vis tiek labai susidraugavome, pripratau ir praėjau tą kritinę mokymosi kreivę. Teisybės dėlei, jeigu tą projektą reiktų daryti švariai, reiktų išvažiuoti į kokį Maroką, praeiti tas klaidas anksčiau laiko. Dabar mes pusę Dakaro mokėmės. Dabar jau kai praėjome, norisi tą žinių bagažą išnaudoti ir žiūrėti į priekį su šita kategorija.
Kategorijos keitime buvo daug skirtingų priežasčių, bet sportinių rezultatų nebuvimas buvo turbūt pagrindinė. Vienu metu supratau, kad kažką turiu keisti, nes tai, ką darau – neveikia. Tai labai smagu, kad po to pokyčio suveikė. Kol kas ta komanda, kurią pasirinkome, ir ta transporto priemonė, jos veikia, bet matau daug galimybių patobulinimams. Dabar buvome tokie mokinukai, nenorėjau per daug reikštis komandoje, durų spardyti koja, nes vis tiek – pirmi metai.“
Anot V. Žalos, nors 5 vieta ir aukšta, tačiau šis Dakaras buvo sunkiausias iš visų, kuriuose jis pasiekė finišą.
„Iš mano finišuotų Dakaro ralių, tai, galbūt, sunkiausias buvo. Fiziškai daugiausiai reikalų pareikalavo ir prie to prisidėjo ir tos dienos, kai važiuojame, stengiamės ir staiga stojame – nežinia, ar toliau važiuosi, ar ne. Tas neužtikrintumas daug atėmė jėgų. Atsimenu, priešpaskutinę dieną atvažiavome į startą, mūsų laukė 120 kilometrų, galvoju, ai, čia lėksime. Ir pirma kopa, kuri, nežinau, kaip kalnas didelis. Tada supratau, kad gerai, su šita kategorija yra reikalų. Tai ji tikrai pareikalavo daugiausiai jėgų, kiek esu važiavęs – 10 metų. Paskutinėmis dienomis jau labai laukiau finišo“, – išgyvenimais dalijosi V. Žala.
Lenktynininkas prisiminė epizodą, kuomet antrąją ralio dieną jo ekipažą sustabdė gedimas, kurio, kaip sakė pats V. Žala, pagal sutartį negali komentuoti. Tada trasoje lietuvis prarado apie 4 valandas. Vilniaus oro uoste sportininkas situaciją paaiškino išsamiau, tačiau gedimo vis tiek neatskleidė.
„Norint turėti galimybę tęsti draugystę su komanda, tai nenoriu ir apskritai, manau, kad tam tikri dalykai turi būti sprendžiami už durų. Komanda turi daug techninių partnerių ir norisi, kad jie išliktų, nepaisant to, kaip sekėsi Dakare“, – nedaugžodžiavo lietuvis.
