Sportas

2019.02.15 09:20

Prisijaukinti karštį ėjikei B. Virbalytei padėjo Australijos sporto mokslininkų pagalba

Inga Necelienė, LRT.lt2019.02.15 09:20

Trečius metus iš eilės iškart po naujųjų Brigita Virbalytė-Dimšienė lietuvišką žiemą iškeičia į žaliuojančią Australiją. Šiemet nuo sausio 1-osios Australijoje šešias savaites praleidusi ėjikė dalyvavo „Project X“ programoje, dirbo su savo treneriu australu Brentu Vallance‘u ir pratinosi prie karščio.

B. Virbalytei-Dimšienei ir dar dviem Lietuvos ėjikams – Mariui Žiūkui bei Tadui Šuškevičiui – ši treniruočių stovykla baigėsi Adelaidėje vykusiu Australijos ir Okeanijos sportinio ėjimo čempionatu, kuriame B. Virbalytė-Dimšienė ir M. Žiūkas užėmė ketvirtąsias vietas bei, labai tikėtina, pelnė pirmuosius mūsų šalies lengvaatlečių kelialapius į 2020 m. olimpines žaidynes. Kelialapiai dar neužtikrinti, nes pati Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) dar nėra apsisprendusi, ar ėjikams, norintiems patekti į Tokijo žaidynes, reikės kaip iki šiol įvykdyti nustatytus normatyvus, ar teks rinkti reitingo taškus.

Bet kuriuo atveju, pasak pačios Brigitos, kad ir kaip IAAF skaičiuotų, 95 proc. tikimybė, kad ji kelialapį į olimpinį Tokiją jau turi. Todėl dabar be papildomo spaudimo galės rengtis pagrindiniam šių metų startui – neįprastoje vietoje, Katare, ir neįprastu metu, rugsėjo pabaigoje, vyksiančiam pasaulio čempionatui.

– Žalia, karšta Australija, kurią po šešių savaičių viešnagės palikote, sniegu jus pasitikusi balta Lietuva ir rugsėjį laukianti Kataro sostinė Doha. Dėl ko šios šalys nuo sausio 1-osios ėmė ir susipynė?

 – Australijoje naujus metus pradėjau trečiąkart iš eilės. 2016 m. pabaigoje buvau pakviesta į Australiją dalyvauti moksliniame projekte „Super Nova“. O šiemet dalyvavau kitame – „Project X“ projekte. Australai tiria, kaip palengvinti sportininkų atsparumą karščiui, kuris bus ypač aktualus tiek šiemet pasaulio čempionate Dohoje, tiek kitąmet Tokijuje vyksiančiose olimpinėse žaidynėse.

Dohoje, kurioje vidutinė rugsėjo temperatūra – apie 40 laipsnių karščio, bus vyks pagrindinės sezono varžybos. Tai bus svarbiausias metų startas, kuriam pradėjome rengtis jau dabar. Kita vertus, tos pačios problemos bus aktualios ir Tokijuje.

Bet visų pasaulio šalių atletai nežino, kaip geriau daryti: kuo anksčiau vykti į Dohą ir treniruotis, bandyti startuoti vidurnaktį, nes varžybos dėl karščio vyks praktiškai naktį. Negana to, bus sunku išlaikyti aukščiausią sportinę formą iki rugsėjo pabaigos, kai vyks šis čempionatas. Žodžiu, daug neaiškumų, bet po Australijos treniruočių stovyklos viena aišku, kad prieš varžybas reikės bandyti savo kūno temperatūrą kuo įmanoma labiau atšaldyti.

– Ką šiemet tyrė australai?

– „Project X“ dalyviai, tarp kurių buvo ir Australijos jaunųjų atletų, ir aukšto meistriškumo sportininkų iš viso pasaulio, buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji buvo kontrolinė grupė, o antroji – vadinamoji karščio grupė, kuriai aš priklausiau. Buvome tiriami įvairiais metodais ir būdais bei žiūrima, kiek mes lengviau adaptuosimės prie karščio sąlygų nei pirmoji kontrolinė grupė.

Pavyzdžiui, buvo matuojama kūno temperatūra prieš, per ir po treniruotės, 3–4 kartus per savaitę po antrųjų treniruočių eidavome po 40 min. į karštą SPA vonią. Ėjome į karščio kambarį, kuriame galima nustatyti kokią nori temperatūrą, oro drėgnumą, stoti ant bėgimo tako ir treniruotis. Tos šalys, kurios gali leisti savo sportininkams sudaryti tokias treniruočių sąlygas, jau savaime turi pranašumą prieš kitų valstybių atletus.

Tyrimų rezultatų dar neturime, bet, tarkime, niekada nesusimąstydavau, kad mano kūno temperatūra varžybų metu gali pasiekti 40 laipsnių. 40 laipsnių – dar viskas gerai, bet šią ribą peržengti gali būti pavojinga. Vienas šio tyrimo tikslų – padėti sportininkui, kad jis, dalyvaudamas varžybose karštomis oro sąlygomis, šios ribos neperžengtų. 

Tiek „Project X“, tiek „Super Nova“, kuris skirtas mitybai ir kuriame dalyvavo ir M. Žiūkas su T. Šuškevičiumi, bus tęsiami, ir mes bent jau sulaukėme pažado, kad ir kitais metais būsime kviečiami juose dalyvauti.

– Kokiomis naujovėmis šiemet Australijoje papildėte savo, kaip ėjikės, žinių bagažą?

Taip mes pamažu savo kūną jau pratiname prie karščio, kurio tikrai netrūks per pasaulio čempionatą Dohoje. Kiekvienais metais iš Australijos parsivežame tam tikros patirties ir pamažu savo žinių bagažą krauname. Pavyzdžiui, po pernykščio vizito ėmiau savo kūną prieš varžybas šaldyti ledu.

– Ar pati esate karščio mėgėja?

– Visą gyvenimą sakiau, kad labai nemėgstu dalyvauti varžybose karštyje, nes dar dalyvaudama jaunimo varžybose ne kartą buvau patyrusi šilumos smūgį. Buvo ir tokių atvejų, kai neatsimenu, kaip baigiau varžybas. Dėl to tam tikrą laiką netgi buvo išsivysčiusi baimė – jei žinodavau, kad per varžybas bus karšta, nusimindavau dar prieš jas.

Kita vertus, man pats sėkmingiausias pasaulio čempionatas buvo Kinijoje (2015 m. Pekine užimta 7 vieta – aut. past.) – šalyje, kur oro sąlygos vienos sudėtingiausių, todėl negaliu sakyti, kad man nesėkmingos varžybos bus vien dėl to, kad jos vyks ten, kur karšta. Bet jeigu manęs kas paklausia, kokiu oru man geriausia varžytis, tikrai nesu tas žmogus, kuris sako, jog karštu. Bet jau žinau, kad galiu kovoti ir karšto oro sąlygomis.

– Ar Australijoje teko derinti dalyvavimą projekte ir darbą su treneriu australu B. Vallance‘u?

– Derinimas nebuvo sudėtingas, nes mano treneris yra abiejų šių projektų galva. Jis kuruoja treniruotes, rengia treniruočių planus. Todėl treneris visada buvo šalia. Tai mane labiausiai ir traukia grįžti į Australiją. Aš čia ne tik įgyju patirties dalyvaudama projekte, bet viena svarbiausių projekto dalių yra mano treneris.

Nežinau, ar tebesportuočiau, jei nebūčiau sulaukusi šio naujo gūsio – išvykų į Australiją, kurioje prieš naują sezoną pasikraunu daug jėgų. Mano žingsnis pasirinkti trenerį, kuris yra už tūkstančių kilometrų, buvo labai pavojingas ir rizikingas, bet jau dabar galiu pasakyti, kad jis pasiteisino.

– Kuo jūsų trenerio B. Vallance‘o darbo metodika yra kitokia nei ligtolinė, pagal kurią su Kastyčiu Pavilioniu treniravotės gerą dešimtmetį?

– Negalėčiau sakyti, kad treniruočių procesas pasikeitė radikaliai. Bet kas svarbiausia, kad mano treneris labai įsiklausė į mane ir mano poreikius. Kai pasakiau, kad man labai sunku derinti treniruotes ir darbą LRT televizijoje, tą jis suprato ir pakoregavo treniruotes. Dabar kas antra mano treniruočių diena yra gana lengva, todėl tą sunkesnę dieną aš atidirbu su entuziazmu, nes žinau, kad kita diena bus lengvesnė, vyks tik viena treniruotė per dieną ir aš turėsiu laisvo laiko darbui ar kitiems reikalams.

B. Vallance‘o sudaryta programa daug sunkesnė: per treniruotes eidavau ir po 30 km, ko nedariau jau daug metų, 25 km treniruotės, kas anksčiau būdavo retenybė, tapo vos ne kasdienybe. Treniruočių apimtis padidėjo, metai buvo velniškai sunkūs ir emociškai, ir fiziškai, bet gavau ir trumpų treniruočių, per kurias vystau greitį. Labiausiai man tiko ta pusiausvyra ir  treniruočių balansas.  

Kaip su treneriu juokaujame, medaus mėnuo, kai abu mūsų bendradarbiavimo pradžioje buvome užsivedę ir kupini emocijų, jau turbūt praėjo, šis sezonas prasidėjo ramiau nei pernykštis, bet aš juo pasitikiu, tikiu ir jaučiu, kad ir būdamas už tūkstančių kilometrų jis mane palaiko.

– Ketvirtadienį ir penktadienį Šiauliuose vyks Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionatas. Iš ėjikių bene įdomiausia dvikova vyks tarp jūsų ir Živilės Vaiciukevičiūtės. Banalus lyginimas, bet susitiks patirtis ir jaunystė. Ir amžinas klausimas – o kas nugalės?

– Trumpos distancijos visą laiką buvo mano gyvenimo aistra. Gal metams bėgant šiek tiek greičio ląstelių prarandu, bet pernai sugebėjau pagerinti ne tik 20 km asmeninį rekordą, bet ir trumpesnių distancijų. 3 km distancija, kurią eisiu penktadienį, vis tiek mane įpareigoja pasiekti gana aukštą rezultatą. Lietuvos lengvosios atletikos federacija sukūrė tam tikrą intrigą, kad eidama 3 km sieksiu pirmo rezultato pasaulyje, kuris dabar yra 12 min. 35 sek., nors mano  asmeninis rekordas kur kas geresnis.

Kita vertus, nežinau, ką mano organizmas pasakys. Pastarosiose 20 km ėjimo varžybose Australijoje dalyvavau prieš kelias dienas – sekmadienį. Nežinau, kaip mano kūną paveiks aklimatizacija, kokios įtakos turėjo kelionė iš Australijos, kuri truko 36 val. Dabar jaučiuosi gana gerai, tik negaliu prognozuoti, kas bus penktadienį. Bet stengsiuosi pasiekti gerą rezultatą. Atsipalaiduoti neleis ir konkurenciją sudarys Živilė, kuri taip pat kaip ir aš bandys iškovoti Lietuvos čempionės titulą.

Intrigų bus. Pirmoji – kuri iš mūsų nugalės. Antroji – ar sugebėsime pasiekti tą pirmą rezultatą pasaulyje. Bet manau, kad mes abi jį turėtume viršyti. Jau pernai Živilė įrodė, kad yra ištroškusi pergalių, gali iki paskutinio kilometro žingsniuoti su manimi tiek žiemą, tiek vasarą.

Jau nuo pernai girdžiu šitą lyginimą apie patirties ir jaunystės kovą. Bet toks jau gyvenimas: kažkada atėjo momentas, kai aš aplenkiau patyrusias ėjikes, bus tas laikas, kai ir mane aplenks. Ateina jaunoji karta. Ir aš labai džiaugiuosi, kad ta jaunoji karta yra.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius