Sportas

2019.02.07 19:58

„Juventus“ treneris Ž. Urbonas: vaidinti patyrusį trenerį būtų kvaila

ELTA2019.02.07 19:58

Utenos „Juventus“ klubo skiriamasis bruožas – kovingumas. Nors Žydrūno Urbono kariauna Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pirmenybėse pralaimėjimų turi daugiau nei pergalių (8/13) bei užima šeštąją vietą, tačiau lengvų pergalių uteniškiai nedalina net ir čempionato lyderiams.

Tuo galėjo įsitikinti ir Vilniaus „Rytas“, kuris Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalio mače namuose tik paskutinėmis minutėmis išsikapstė iš dviženklio deficito ir iškovojo pergalę 87:85.

„Mes išlaikome tvarką ir turime strategiją, – tinklalapiui lkl.lt sakė „Juventus“ treneris Ž. Urbonas, kurio per artimiausias dienas laukia du rimti išbandymai: „Neptūnas“ savaitgalį ir atsakomosios Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalio rungtynės su „Rytu“ vasario 12 dieną. - Stengiuosi neleisti auklėtiniams užsnausti ar pasiduoti. Nesinori prisikalbėti, bet pažvelgus į pirmąją sezono pusę, tai mes esame viena iš tų komandų, kuri neturi daug pralaimėjimų ar pergalių dideliais skirtumais. Mes išsilaikome kovoje“.

– Kaip vertinate pirmąją sezono pusę? – Ž. Urbono paklausė lkl.lt.

– Treneriui vertinti savo darbą yra sudėtinga. Svarbiausia yra gerai finišuoti, kol kas mes neiškrentame iš lenktynių ir galimybių svajoti apie LKL pusfinalį. Mes dabar mušamės dėl šešetuko, visi žino, kad jei esi šešetuke, tuomet turi didesnius šansus, nes išvengi „Žalgirio“ ir „Ryto“ pusfinalyje. Šioje vietoje mes dar laikomės, čempionatas yra nuožmus ir nelengvas, tad rezultatas nėra blogas. Norėtųsi geriau, norėtųsi jau dabar būti ketveriukėje, tačiau suprantame, kad tai nėra lengva. Suprantame, kad pirmojo ketverto komandos yra suinvestavusios nemažai.

Prasidėjo dar tik trečiasis ratas, tad reikia palaukti pabaigos ir matysime, kur atsistojome, ko buvome verti. Tikiuosi, kad neiškrisime iš pirminio šešeto, o antrajame etape bandysime kautis su bet kuo, kas pasitaikys mūsų kelyje.

– Kur matote komandos žaidime labiausiai taisytinus dalykus?

– Jei norime kovoti dėl apdovanojimų, tai norisi stabilesnės gynybos. Mes vienose ar dvejose rungtynėse išlaikome koncentraciją gynyboje, o trečiose ją paleidžiame. Tai galbūt yra galvų klausimas, susikaupimo ir koncentracijos. Manau, kad tai psichologiniai dalykai. Gynybą norisi turėti pastovesnę, mes užpuolame neblogai, pelnome virš 80 taškų, tačiau gynyboje suskystame, prasileidžiame, dėl to pralaimime rungtynes. Norėtųsi stabilumo gynyboje, nes ji svyruoja.

– Tai Jums pirmasis pilnas sezonas vadovaujant komandai, esate dar jaunas treneris, kiek pavyksta mokytis ir tobulėti pačiam?

– Man vaidinti patyrusį trenerį būtų kvaila, akivaizdu, kad vis dar mokausi. Mokausi iš strategų, prieš kuriuos žaidžiame, mokausi iš savęs, iš savo klaidų, kurių padarau. Mokausi ir po laimėtų rungtynių prieš sąlyginai stipresnį varžovą. Nemanau, kad treneris gali pasakyti, jog viską padarė net po pergalės 30 taškų persvara prieš stiprų varžovą.

Nebūna rungtynių be klaidų. Jas daro žaidėjai, teisėjai, taip pat ir treneriai. Klausimas yra klaidų kiekyje, kurių privalai daryti kuo mažiau, kad sugebėtume maksimaliai išnaudoti potencialą. Stengiesi iš paskutiniųjų, bet būna visko.

– Iš šono atrodo, kad ši „Juventus“ ekipa išsiskiria savo kovingumu. Ar pritartumėte šiai minčiai?

– Dėkui už komplimentus, aš stengiuosi neleisti jiems užsnausti ir pasiduoti. Nesinori prisikalbėti, bet pažvelgus į pirmąją sezono pusę, tai mes esame viena iš tų komandų, kuri neturi daug pralaimėjimų ar pergalių dideliais skirtumais. Vadinasi, kad mes išlaikome kažkokią tvarką, turime strategiją. Šioje vietoje gal yra ir smagių dalykų. Labai skaudus pralaimėjimas buvo pirmasis, kuomet išvykoje beviltiškai pralaimėjome „Rytui“, bet tuomet buvome septyniese ar aštuoniese.

Rungtyniaujame ganėtinai stabiliai, be didelių svyravimų. Pralaimėjome sąlyginai silpnesnėms komandos, bet įveikėme sąlyginai stipresnes. Taškų skirtumuose nematyti beviltiškų pralaimėjimų, įskaitant ir dvikovas su grandais, o tas man yra svarbu. Mes išlaikome kovą.

– Ar komanda iš tiesų žengė žingsnį į priekį po Alexanderio Hamiltono išvykimo?

– Natūralu, kad psichologinė būsena yra vienas svarbiausių momentų krepšinio sezono metu. Svarbu ją išlaikyti, kad neatsirastu nereikalingos panikos ar nervingumo, kurio ir taip būna daug. Papildomi dirgikliai ar kažkoks žmogus, kuris tai kelia, komandai to nereikia. Alexas buvo aikštingas žmogus, galbūt kažkiek per daug. Manau, kad jam individualiai pavyko atsiskleisti. Tokio talentingo žaidėjo su tokiomis galimybės mes vargiai turėjome komandoje per visus 10 sezonų. Mūsų pasirinkimas buvo puikus, bet asmeninės žmogaus savybės tam trukdė. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad tai buvo pirmasis jo sezonas Europoje. Visi naujokai tai turi praeiti ar lietuviai, ar amerikiečiai. Visiems reikia prisitaikyti. Martinui Gebenui irgi reikėjo pusmečio, kad pilnai adaptuotųsi.

Vieniems užtrunka ilgiau, kitiems trumpiau, tretiems išvis nepavyks. Tai priklauso nuo žmogaus. Alexas buvo toks, kuris mažai imdavo į galvą. Jei buvau pasirašęs sutartį su „Golden State Warriors“, tai į viską žiūri iš aukšto, sunkiai priimi naują informaciją. Jam tai iš dalies trukdė.

– Ar Jus stebina Martino Gebeno daroma pažanga? Kokį potencialą jame matote?

– Tikrai nestebina. Martino norėjome dar prieš „Žalgirį“, mes pirmieji pateikėme tiesioginį pasiūlymą į rankas. Kuomet pasiūlymą pateikė ir „Žalgiris“, jie susitarė. Tuomet, žinoma, mes prašėme, kad krepšininką paskolintų. Pradžioje aš netikėjau, kad jis gali tiek patobulėti. Tiek jo fizinė forma, tiek krepšinio supratimas. Nors jis žaidęs Lietuvos studentų rinktinėje, bet NCAA štampas yra uždėtas. Tai jaučiasi. Martinas Amerikoje buvo tuo laiku, kai žaidėjas yra imliausias, nuo 17 iki 22 metų. Tai laikas, kai viską į save siurbi puikiai. Martinas tuo metu buvo JAV, o to krepšinio įtaka labai jautėsi. Nesakau, kad tai bloga mokykla, ji tiesiog yra kitokia, galų gale ji studentiška. Jau atėjus jauniems žaidėjams į NBA kartais reikia adaptuotis, kartais tai užtrunka ir keletą metų, o ką jau kalbėti apie Europą.

Galvojau, kad Martino adaptacija užtruks ilgiau, bet jis maloniai nustebino. Tai sąžiningas žmogus, labai atviras, labai susikaupęs, viską girdi, priima visas detales, rodo norą ir pastangas. Ko norėti daugiau? Jei žmogus turi galimybes krepšinyje turi ir tokias charakterio savybes, tuomet jis viską greitai priima ir išpildo. Žinoma, jam dar yra ko išmokti, tačiau man tikrai malonu ir smagu su tokiu vyruku dirbti.

– Kodėl nepavyksta atsiskleisti Aleksandrui Zacharovui, kuris praėjusį sezoną žibėjo Kėdainiuose?

– Pradžioje buvo bloga metimų selekcija, visiškas chaosas. Nenoriu įžeisti Kėdainių komandos, bet jam atvažiavus į Uteną jį reikėjo mokyti visko. Šiuo metu jis atrenka metimus, pradeda suprasti, kurie metimai yra geri, kas yra krepšinis, bet dabar jam gal taikiklis kiek nusimušęs. Tokios dvi keistos sezono dalys jam. Tikiuosi, kad viename mače jis iššaus, viliuosi, kad jam gal tai pavyks padaryti per svarbiausius sezono susitikimus. Aš juo vis dar tikiu, bet jei atvirai, tai tikėjausi daugiau.

– Ar nesinori surasti pamainos Doviui Bičkauskiui, kuris yra vienintelis tikras įžaidėjas?

– Nežinau, galbūt ir norėtųsi, bet į įžaidėjo poziciją buvo perprogramuotas Tomas Dimša. Jis tikrai puikiai sužaidė gausybę rungtynių ir tą darė prieš tikrai stiprius varžovus - „Žalgirį“, „Neptūną“ ir „Rytą“. Tiesa tokia, kad jis susirgo ir išsimušė iš ritmo. Pastarieji mačai jam nepavyko, tačiau jis turi iš naujo įeiti į įžaidėjo ritmą.

Neprastai šioje pozicijoje atrodo ir Kenny Gainesas. Prieš „Rytą“ atlikti šeši rezultatyvūs perdavimai, nulis klaidų, geras agresyvumas. Žinoma, jis nėra tipinis įžaidėjas.

Manau, kad šie krepšininkai papildys tipinį įžaidėją Dovį Bičkauskį. Tomas yra patenkintas nauja role, jam yra įdomu, o tai jau yra gerai. Savo pridės ir atsigaunantis K. Gainesas. Šias spragas uždarinėsime su šiais žmonėmis.

Kiti vyrukai ir įrodinėja, kad gali ties šiuo aspektu padėti. Pagal rezultatyvius perdavimus (vid. 18,95) esame gana aukštai (penkti lygoje). Sunkiai pamenu, kada paskutinį kartą atlikome mažiau nei 20 rezultatyvių perdavimų. Kamuolys puolime negali nejudėti.

– Ar K. Gainesas yra didžiausias rezervas, kurio komanda tikisi ir laukia?

– Tikrai taip. Kenny žaidimas dar nėra tas, kurio norime, manau, kad jis šiuo metu išnaudoja gal 60 proc. savo pajėgumo. Žinoma, A. Zacharovas irgi yra rezervas. Mūsų kapitonas Arvydas Šikšnius irgi buvo iškritęs šešioms savaitėms, nors įprastai renka po beveik 12 taškų. Norisi jo pilno sugrįžimo, didesnio indėlio. Mariaus Runkausko taikiklis kartais nusimuša, bet aš juo tikiu ir pasitikiu, žinau, kad svarbiausiais momentais imsis ir viską padarys, pataikys tuos metimus. Vargu, ar kam viso sezono metu pavyksta išlaikyti puikią formą.

Stengiuosi adekvačiai žiūrėti į situaciją ir visada palaikyti savo komandą. Baru, kuomet reikia, o rėkti po pramesto metimo kažkaip nesinori. Tai yra trenerio darbas. Jei žaidėjo forma nėra gera ar laikotarpis prastas, tai treneris turi atrasti ir remtis kitais žaidėjais, kol tas žmogus atsigaus. Natūralūs ir neišvengiami procesai sezono metu - tiek traumos, tiek formų svyravimai. Menas yra kaip išlaviruoji iš situacijos kaip treneris ar organizacija. Kartais tam reikalingi finansiniai resursai, kad galėtume žaidėją pakeisti. Matome komandų, kurios yra pakeitusios po kelis žaidėjus, mes dar nepakeitėme nė vieno. Manau, kad šiuo klausimu esame stabilūs, pasirinkimai tarpsezoniu nebuvo blogi. Esame tik vieną žaidėją pardavę, tai yra A. Hamiltonas.

– Ar dviejų taškų deficitas po pirmojo mačo Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalyje prieš „Rytą“ yra geras rezultatas „Juventus“ komandai?

– Rezultatas yra neigiamas, tai yra tik gera kova ir geras darbas. Mes žaisime namuose, bus daug žiūrovų ir geras palaikymas, todėl būsime energingi ir kovingi, bet tai nė kiek nenubraukia „Ryto“ galimybių ir potencialo. Tam, kad sugebėtume įveikti „Rytą“, mums reikia žaisti bent panašiai, kaip žaidėme Vilniuje, ar net dar daugiau.

Nesinori vertinti, spėlioti ar prognozuoti. Tai nėra mano darbas. Manau, kad komandos prieš kiekvienas rungtynes turi vienodas galimybes, net jei žaidi su „Žalgiriu“. Krepšinyje rezultatas priklauso nuo labai daug niuansų - kaip ekipos nusiteikusios, kiek traumuotų žaidėjų ir aibė kitų dalykų. Negali iškart nurašyti ar absoliučiai pasmerkti komandas prieš susitikimą. Favoritas yra „Rytas“, bet mes lengvai nepasiduosime.

– Utenos komanda šį sezoną išvykoje laimėjo tik kartą. Ar teisinga būtų teigti, kad „Juventus“ yra namų ekipa?

– Tai rodo, kad namie žaidžiame geriau, bet jei pažiūrėtume į taškų skirtumus, kaip pralaimėjome rungtynes išvykose, tai nenubraukia mūsų darbo. Tai buvo du, trys ar keturi taškai. Darbas išvykoje buvo geras, bet kartais pritrūkdavo ir laimės. Skaičiai nemeluoja, bet žiūrėdamas į žaidimą negaliu sakyti, kad išvykose žaidžiame blogai. Namie visi žaidžia geriau - ar mes, ar „Chicago Bulls“. Tai natūralu. Tai įprasta rutina - tą dieną nereikia važiuoti, tavęs laukia didžiulis palaikymas ir pažįstama salė. Viskas daug paprasčiau.

– Ar pritariate, kad „Juventus“ komandai buvo neparanku, jog „Rytas“ išsiskyrė su Dominique'u Suttonu?

– Absoliučiai. Tai buvo žinoma situacija, mes užsirovėme ant labai gerą emocinę būseną turinčio „Ryto“. Vilniaus komanda susitvarkė vidų. Žinome, kad šaukštas deguto sugadina medaus statinę, manau, kad tokia situacija buvo ir ten. Kai „Rytas“ susitvarkė mikroklimatą, tuomet žymiai sudėtingiau kautis prieš gerą psichologinę būseną turinčią komandą. Ji ne taip greita pasiduoda, nepalūžta, nepanikuoja. Šie dalykai labai svarbūs, patys matome prieš kokį „Rytą“ dabar žaidžiame. Tai labai gerai žaidžianti ekipa.

– Ar Karaliaus Mindaugo taurės atsakomasis ketvirtfinalio mačas yra svarbiausia „Juventus“ sezono dvikova?

– Galime įvardinti, kad tai kova dėl titulo, o tokių nebūna daug. LKL čempionate kaunamės kiekviename mače, jos svarbios, bet jų yra 36, o ne dvi, kaip Karaliaus Mindaugo taurės ketvirtfinalio serijoje. Svarba daug didesnė, tai kova dėl titulo.