Sportas

2019.02.02 10:15

Iš klaidų pasimokiusi A. Palšytė: ar tikrai norėtumėte būti pasaulinio lygio žvaigžde?

Mantas Stankevičius, LRT.lt2019.02.02 10:15

„Dabar jau tikrai galiu pasakyti, kad esu profesionali sportininkė“, – nusijuokė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, kai priminiau jai mūsų pokalbį vykusį prieš šešerius metus. Tuomet dvidešimtmetė, vos pirmą kursą baigusi mergina į klausimą, ar jaučiasi esanti profesionali sportininkė, atsakymo nerado.

O dabar sportas yra A. Palšytės kasdienybė. „Tai yra ir mano hobis, ir mano darbas. Juk iš to valgau duoną, moku mokesčius. Galų gale, sportas kiekvieną dieną mane daro geresniu žmogumi. Jaučiuosi esanti profesionalė“ – LRT.lt kalbėjo Lietuvos rekordininkė.

Žinoma, klausimas apie profesionalumą tebuvo trumpas budrumo egzaminas interviu pradžioje – juk A. Palšytės rezultatai kalba patys už save. 2016-aiais ji sublizgėjo sidabru Europos čempionate, o neprabėgus nė metams Belgrade lietuvė pasipuošė aukso medaliu uždarų patalpų Europos čempionate. Aukso medalis buvo paženklintas Lietuvos rekordu – A. Palšytė įveikė į 201 cm aukštį iškeltą kartelę.

Pasak lengvaatletės, blaškymasis tarp sporto ir kitos veiklos padėjo kloti kelią traumoms. „Teko su jomis kovoti, – nuleido akis A. Palšytė. – Kiekvieną kartą apie tai šnekėti? Jau nebesinorėjo, todėl nusprendžiau apie nieką nešnekėti. Tada niekam nekyla jokių klausimų“.

Tylos šydo sportininkė nenusimetė ir po Europos čempionato Berlyne, kuriame įveikusi 196 cm aukštį užėmė ketvirtą vietą.

– Airine, ar tokio sportininkės gyvenimo tikėjotės?

Man nereikia labai anksti keltis, man nereikia ilgų ir varginančių treniruočių. Supratau, kad man užtenka koncentruoto kokybiško darbo, kuris neturi trukti visą dieną. Pastebėjau, kad pastaruoju metu į maniežą atvykstu dešimtą valandą ryto ir čia užsibūnu iki ketvirtos. Atrodo, kad čia dirbu (nusijuokia).

Tai nėra lengva. Tai atima daug laiko. Supranti, kad nesimatai su draugais, o su šeimos nariais dažniau susitinki varžybose negu po treniruočių. Iš kitos pusės, reikia kažką aukoti, jei nori kažką pasiekti. Sportininko karjera yra labai trumpa, todėl tik dabar galima kauptis ties rezultatais, o vėliau atsiduoti šeimai ir visiems kitiems reikalams. 

– O jeigu paklausčiau, kokią Airinę užaugino sportas?

– Apie mane buvo rašoma labai daug... Kas norėjo sužinoti, kuo Airinė gyvena, ką domino, su kuo ji miega, ką valgo, kur lankosi. Tasai etapas buvo. Atsikandau. Daugiau nebereikia. Manau, kad sportas mane sukūrė tokią, kokią mane norėjo matyti tėvai. Pagrindus man suteikė jie, o sportas tęsia auklėjimo procesą. Būtent sportas mane išmokė atsakomybės, disciplinos, išsikelti tikslus. Jis mane iki šiol formuoja. Apie save visuomet yra sunku kalbėti, tačiau aš pasitikiu tuo, ką sako mano artimiausi žmonės. Juk žmonės, kurie mane mažiau pažįsta, gali kalbėti daug.

Žmonėms, kuriuos myliu, esu atsidavusi visa širdimi. Stengiuosi būti dėl jų, stengiuosi motyvuoti tiek save, tiek visus aplinkinius savo dėmesiu ir pastangomis. Kitiems? Galbūt čia aš stengiuosi mažiau eikvoti savo energijos. Bet tikrai nėra tiesa, kad man nemalonu bendrauti su žmonėmis.

Galbūt reikėtų klausti mano tėvų, draugo, trenerės, koks žmogus esu, kokią mane užaugino sportas. Tačiau tikiu, kad visi mes keičiamės. Vienokia aš buvau prieš dešimt metų, kitokia prieš dvejus metus. Tikiuosi, kad nenustosiu tobulėti.

– LAF taurės varžybose pademonstravote ryžtą padovanoti naują uždarų patalpų Lietuvos rekordą – įveiktą 202 cm aukštį.

– Labai džiaugiuosi, kai varžybos vyksta namuose, mano arenoje. Nes žinau, kad dalis žiūrovų ateis pamatyti mane. Ne, aš nebandau susireikšminti (juokiasi). Tiesiog aš jaučiu atsakomybę atitinkamai pasirodyti prieš savo žiūrovus. Trenerė Tatjana Krasauskienė prieš varžybas pasakė, kad ją pilnai tenkintų pasaulio čempionato normatyvas – 194 cm aukštis. Manęs pačios tokie aukščiai dažniausiai netenkina, noriu daugiau.

Pamaniau, kad būtent šiose varžybose galėčiau pabandyti šokti daugiau, nes tai yra įdomu žiūrovams, tai yra įdomu žmonėms, kurie domisi lengvąja atletika. Galiausiai, tai yra įdomu visiems, kurie mane palaiko.Stengiuosi visuomet sukurti šventę ne tik sau, bet ir kitiems. Kartais man pavyksta tai padaryti, kartais ne, bet tikiuosi, kad žmonės tai įvertina.

Esu girdėjusi, kad nėra daug lengvaatlečių, besistengiančių, kad jų sporto šaka susidomėtų kuo daugiau žmonių. Ne kartą esu girdėjusi, kad esu žmogus, skleidžiantis žinią apie lengvąją atletiką. Jeigu tai yra tiesa, labai džiaugiuosi. Norėčiau, kad lengvoji atletika ir būtų tikroji sporto karalienė. 

– Sunku tokią atsakomybę laikyti ant pečių?

Manau, tai sukeltų per daug ažiotažo, galbūt, žmonės nusiviltų. Į varžybas vykstu tik tuomet, kai per treniruotes būnu šokusi apie 190 cm ir žinau, kad galėsiu žmonėms parodyti daugiau. Atsakomybė yra didelė. Ją jaučiu ne tik rezultatų atžvilgiu, nuolat galvoju, kaip elgiuosi socialinėje erdvėje ar viešumoje. Juk dažnai sutinku žmones, kurie mane atpažįsta. Tai man suteikia suvokimą, kad turiu reprezentuoti lengvąją atletiką, kad, galbūt, aš esu pavyzdys, į kurį kiti gali lygiuotis.

Man yra smagu sulaukti žinučių iš vaikų, kurie džiaugiasi mano pasiekimais. Žinote, kartais užsibūnu manieže ir matau, kaip atėję treniruotis vaikai šnabždasi tarpusavyje „Žiūrėk, čia Palšytė“. Tai man yra labai malonu. Nes kažkada aš buvau tas vaikas, kuris manieže žiūrėdavo į besitreniruojantį Virgilijų Alekną ir sakydavo „Žiūrėk, Virgis“. Suprantu, kad gyvenime buvo daug žmonių, kurie savo pasiekimais darė man įtaką, todėl tikiu, kad ir aš galiu daryti įtaką jaunesniems.

Šioje situacijoje aš negaliu nuleisti kartelės ir negaliu būti kokia nors pižone ir nesisveikinti... Aš natūraliai noriu bendrauti su žmonėmis, kurie mane seka, manimi domisi. Manau, kad galiu suteikti pridėtinę vertę. Visuomet troškau pripažinimo iš vyresnių žvaigždžių, todėl suprantu, koks tai yra jausmas. Ir aš galiu prieiti prie vaikų, kažką jiems patarti, pasakyti. Ir manęs gali klausti, aš niekuomet neatsisakau padėti. Nusifotografuoti? Pašnekėti? Visada sutinku. Man negaila savo laiko, skirto žmonėms. O žmogus gal pasijaus po tų kelių minučių geriau, galbūt, aš galiu tapti jo motyvacija.

– Kaip jūs nepasiklydote tarp visų šių niuansų?

– Aš pasiklydau. To neslepiu. Po Europos čempionato Belgrade buvau fiziškai ir emociškai išsekusi ir patyriau traumą, su kuria kankinausi daugiau negu pusę metų. Viskas atsiliepė sveikatai. Tai buvo trikdis mano treniruotėse. Taip, norėjau atiduoti duoklę žmonėms, kurie manimi džiaugėsi. Tačiau, atrodo, kad jie norėjo mane sugerti į save. Aš jiems leidau tai daryti. Tai buvo klaida.

Iš vienos pusės, gal ir gerai, kad tai dariau, lengvoji atletika sulaukė daugiau dėmesio, bet išeikvojau visus savo resursus, kabinau iš dugno. Galiausiai supratau, kad man viską skauda, esu neišsimiegojusi, pašlijo sveikata. Tačiau žinojau, kad niekam dėl to negaliu skųstis, nes tai buvo mano sprendimas.

Gyveni, darai ir mokaisi iš savo paties klaidų. Išmokau, kad gali būti žvaigždė arba labai geras sportininkas. Labai retai šie du dalykai sutampa. Pabandžiau, pamačiau, kad tai nepasiteisino sporto atžvilgiu. Daug laiko sporte aš nebeturiu, o noriu iš savęs išspausti maksimaliai.

– Esate gera sportininkė, bet ar esate žvaigždė?

– Ne. Penktadienį Vilniaus oro uoste pasitikau Latvijos atletę Laurą Ikauniecę, teko apie tai diskutuoti. Ji manęs paklausė, ar aš pastebiu, kad mane atpažįsta gatvėje. Aš atsakiau, kad nepastebiu. Tačiau nuėjome į kavinę, kur susitikau pažįstamą žmogų, su kuriuo pasišnekėjome. Laura iškart dūrė, kad mane atpažįsta. Bandžiau apsiginti, kad toje kavinėje dažnai lankausi, todėl kai kurie pažįsta. Laura neatlyžo. Taip, galbūt, mane atpažįsta, bet aš nemanau, kad esu žvaigždė. Nemanau, kad Lietuvoje yra sporto žvaigždžių. Krepšininkai? Galbūt, žaidžiantys NBA yra pasaulinės žvaigždės.

O aš? Kažkodėl atrodo, kad esu geriau žinoma užsienyje negu Lietuvoje. Bent jau man taip atrodo. Tačiau gal mūsų žmonės yra santūresni, galbūt, požiūris į lengvąją atletiką visai kitoks. Mane gali atpažinti Vokietijoje ar Ispanijoje, o Lietuvoje aš esu paprastas žmogus, gyvenantis paprastą gyvenimą. Nemanau, kad esu žvaigždė. Turėčiau būti labiau matoma, dalyvauti įvairiausiuose projektuose? Nežinau. Tiesiog tikiu, kad terminas „žvaigždė“ labiau galioja pop pasauliui, o ne sportui.

– Rudenį buvome nuvykę į Tokijų, kur vyko testinė sporto stovykla. Pamatėme sporto bazes, išsibandėme sąlygas miestelyje, kuriame, galbūt, būtų galima organizuoti stovyklą prieš pat olimpines žaidynes. Taip, mintys jau yra Tokijuje. Šalis man patiko. Tikiuosi, kad kitą kartą ten sugrįšiu ir ji bus man labai sėkminga. Praėję metai buvo sudėtingi – praleistas žiemos sezonas, vasarą teko kabarotis iš traumų, Europos čempionate iškovota ketvirta vieta, kas, mano manymu, yra visai gerai.

Tačiau jau pradėjome su trenere kalbėtis, kad anksčiau orientuodavomės į stabilų šokinėjimą 194-196 cm, o geromis sąlygomis – ties 200 cm, dabar suvokėme, kad man neužtenka orientuotis į šiuos skaičius. Supratome, kad visas mano nusiteikimas ir mąstymas turi būti apie 200 cm ir daugiau, nes ankstesni skaičiai man nieko neduos tarptautinėje arenoje. Nenoriu šokinėti ir būti šešetukuose. Noriu būti ant pjedestalo. Tam reikia visiškai kitokio nusiteikimo, visai kitokio darbo. Šie metai bus pasibandymui, apsižiūrėjimui. Pagrindinis tikslas šiais metais – pasaulio čempionatas Katare.

Pasaulio čempionatuose jokio titulo dar neturiu, todėl tikrai noriu būti viena iš trijų, kurios kabinsis medalį ant krūtinės. Tam reikia pasiruošti. O po to? Visai netrukus ir olimpinės žaidynės. Laikas bėga siaubingai greitai. Tokijuje man bus 28-eri. Šuolininkėms tai yra brandos pradžia. Tikiuosi, kad tai man suteiks ramybės tiek širdyje, tiek galvoje ir būsiu pakankamai stipri kovoti dėl aukščiausių pozicijų. Bent jau taip esu nusiteikusi.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius