Sportas

2019.01.26 09:07

Sezoną iššvaisčiusi D. Dzindzaletaitė džiaugiasi laiku supratusi klaidą: turėjau apsispręsti – mesti sportą arba ieškoti trenerio

Paulius Cubera, LRT.lt2019.01.26 09:07

Geriausia Lietuvos trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė pasirengusi šiemet ištaisyti praeities klaidas ir pagaliau pakelti savo rezultatus į aukštesnį lygį bei įvykdyti olimpinių žaidynių svajonę. Dvejus metus be trenerio dirbusi ir, kaip pati sako, juos iššvaisčiusi sportininkė suprato savo klaidas ir sunkiai dirba dėl naujų tikslų. Jau šiandien Dovilė startuos pirmose sezono varžybose Vilniuje, o šiemet tikisi iškovoti vietą ir pasaulio čempionate.

2016 metų olimpines žaidynes daug kam netikėtai dėl motinystės praleidusi sportininkė pagaliau turi naują trenerį – britą Astone‘ą Moore‘ą. LLAF taurės varžybos Vilniuje ja bus pirmosios su šiuo žinomu Didžiosios Britanijos specialistu. Tarp jo dabartinių auklėtinių yra buvęs pasaulio čempionas Phillipsas Idowu ar nuolat tarp geriausių trišuolininkių patenkanti jamaikietė Kimberly Williams.

D. Dzindzaletaitė džiaugiasi, kad su treneriu atsirado struktūra, daugiau dėmesio gali skirti šuolių technikai ir siekti stabilumo. Praėjusiais metais rezultatai smigo žemyn, nes be trenerio dirbusi sportininkė nesugebėjo tinkamai pasirengti varžyboms. Dabar ji džiaugiasi, kad laiku suprato savo klaidą ir ją ištaisė.

Dovilė Dzindzaletaitė. E. Blaževič nuotr.

– Kaip atsitiko, kad dvejus metus sportavote be trenerio?

– 2016 m., kai gimė vaikelis, nežinojau, kaip greitai grįšiu. 2017 m. išvažiavome į stovyklą ir aš ten dirbau su amerikiečiu treneriu, iškarto buvo gana geri rezultatai, kad ir po gimdymo. Bet į JAV negalėjau važiuoti, per daug sudėtinga būtų gyventi tarp JAV ir Europos, tam reikia daug lėšų. Taip išėjo, kad per 2017 metus trenerį turėjau tik mėnesiui. Pernai galvojau, gal man visai trenerio nereikia, pabandžiau paeksperimentuoti. Žiemą visai neblogai sekėsi, bet vasarą jau buvo labai blogai. Nebežinojau, kaip susidėlioti treniruotes. Iš tikro, reikėjo trenerio.

– Dabar gailitės?

– Dėl vasaros kažkiek taip, iššvaisčiau sezoną. Bet svarbiausia, kad suvokiau laiku, kad reikia trenerio. Žiemą dar veikė mano treniruotės, nušokau 14,13 m, padariau Lietuvos rekordą (uždarų patalpų), o vasarą jau nebeišėjo viršyti 14 metrų ribos. Rezultatai manęs ir federacijos netenkino. Turėjau apsispręsti, arba visai mesti sportą, arba normaliai susirasti trenerį.

– Koks yra jūsų su treneriu konkretus tikslas – nušokti kažkiek metrų, patekti į pasaulio čempionatą?

– Treneris tiesiog sakė, kad šiemet viskas turi būti taip stabilu, kad jis nebematytų tokio skaičiaus, kaip 13 metrų. Kad mano šuolis visada būtų virš 14 metrų. Kai rezultatas nusistovės ir bus pastovus, galima bus tikėtis daugiau. Jis nori iš manęs pastovumo.

– Tai šiuos metus galima pavadinti eksperimentiniais prieš olimpinius 2020-uosius?

– Kažkiek taip. Treneris man nėra tokia didelė naujiena. Tiesiog dabar yra struktūra, ko aš neturėjau dvejus metus. Yra daug techninių treniruočių, ko irgi neturėjau. Manau, kad pastovumas šiemet atsiras. Aš tikrai nežinau, kokia mano forma bus šeštadienį ir ko galima tikėtis šiemet. Bet kiti metai, žinoma, yra pagrindiniai.

Dovilė Dzindzaletaitė. E. Blaževič nuotr.

– Kokios mintys apie olimpines žaidynes? Ar jau aplanko svajonės?

– Aš buvau įvykdžiusi normatyvą 2012 m., tačiau per vėlai. 2016 m. praleidau olimpiadą dėl motinystės. Aš manau, kad tai tikrai pasiekiama. Mano svajonė nėra tiesiog ten išvažiuoti. Aš nenoriu tiesiog sudalyvauti, noriu sudalyvauti, kaip reikiant.

– Yra sportininkų, kuriems puikiai sekasi ir be trenerio, toks pavyzdžiui buvo Virgilijus Alekna. Ką jums treneris prideda?

– Moterys gal yra labiau emocingos, nei vyrai. Virgilijus Alekna toks atletas tikriausiai vienas iš milijono. Jis santūrus vyras, turbūt moka susikoncentruoti. Mes, moterys, truputį kitokios. Treneris nuramina, paaiškina, tu juo pasitiki, darai, ką pasako. Aišku, jei tiki treneriu, būna ir priešingai. Bet aš savo treneriu nė kiek neabejoju.

– Ko laukti ir tikėtis iš jūsų sezono pradžioje?

– Kadangi tai pirmos varžybos su nauju treneriu, man labai sunku pasakyti, ko aš galiu iš savęs tikėtis. Per pastaruosius šešis mėnesius įvyko daug pokyčių. Gera pradžia pasižiūrėti, kur mums dar reikia tobulėti. Tai bus geras pabandymas prieš aukšto rango varžybas.

– Varžybose Vilniuje rimtesnių konkurenčių bus?

– Žiūrėjau, kad labai jaunos mergaitės šokinės, nebus pagrindinių lietuvių. Bus jaunimo grupės mergaitės, manau, joms smagu dalyvauti kartu su manimi. Aš atsimenu, kai buvau jaunė ir dalyvaudavau su suaugusiomis, matydavau jų šuolius, siekdavau to. Man motyvacija didėjo ir aš tikiuosi, kad joms irgi pakelsiu motyvaciją.

– Šiemet laukia du svarbūs startai – uždarų patalpų Europos čempionatas Glazge ir pasaulio čempionatas Dohoje. Kaip jiems ruošiatės?

– Mes dabar einame tokiais laipteliais – pirmas laiptelis yra Glazgas. Jau pagrindas įdėtas, buvo daug sunkių treniruočių, kartais dvi per dieną. Sausį – labiau techninės treniruotės. Po Glazgo ir vėl bus panašiai – bazinės treniruotės, o po to varžybos prieš startą Dohoje.

Glazgo normatyvą jau esu įvykdžiusi, Dohoje normatyvas bus 14,20 m. Aš esu daug kartų šokusi virš 14,20, tad manau, jis tikrai pasiekiamas. Treneris mato potencialą, aš irgi manau, kad galiu tikrai tai padaryti.

Dovilė Dzindzaletaitė. E. Blaževič nuotr.

– Ar jums buvo sunku grįžti į sportą po motinystės?

– Oi, labai lengva. Aš greitai grįžau, greitai pradėjau treniruotis ir nė minutės nepagalvojau, kad gal nebenoriu. Nebuvo tokios minties.

– Ar padeda tai, kad jūsų vyras irgi profesionalus sportininkas?

– Aš manau, kad taip. Galvoju, kad jeigu vienas būtų ne sportininkas, sakytų, kad „aš čia sėdžiu su vaiku namie, o tu čia keliauji po pasaulį“. Gal pavydas atsirastų. Mes esame lygūs, mums abiem labai svarbu sportas. Gerai, kad abu turime puikius tėvus, jie mums labai padeda, kai reikia kur išvažiuoti.

– Ką jūs dabar vadinate savo namais – D. Britaniją ar Lietuvą?

– Mano namai yra ten, kur esu su vyru ir vaiku. Aš nuo mažens nesu prisirišus prie vietos, gyvenau ir Ispanijoje, ir Anglijoje. Kai būnu su artimaisiais, man ten yra namai. Ar Anglijoje, ar Lietuvoje, Šiauliuose, pas tėvus.

– Ar sąlygos treniruotis Anglijoje yra labai geresnės, nei Lietuvoje?

– Anglijoje yra kelios labai geros arenos, bet jose treniruotis neleidžia. Pavyzdžiui Birmingeme, kur vyko pasaulio uždarų patalpų čempionatas, yra nuostabi arena. Bet Šiauliuose, kur bus Lietuvos čempionatas, yra super sąlygos. Aš Anglijoje labai džiaugčiausi tokias turėdama. Mes važiuojame pusantros valandos iki Niukaslo treniruotis. Kai mano vyras per Kalėdas grįžta į Šiaulius, jam ten labai patinka. Aišku, čia Vilniuje jau reikia renovacijos.

– Ką norėtumėte pasakyti žiūrovams, dvejojantiems, ar ateiti šiandien į varžybas?

– Būtinai ateikite! Įdomu gi pažiūrėti – ir Airinė Palšytę, ir sprinteriai, ir Simas Bertašius bus. Kartais žmonės negalvoja, kad taip įdomu žiūrėti lengvąją atletiką. Gyvai žiūrint, matant iš arti emocijas yra visai kitas pojūtis, nei per televizorių.