Sportas

2019.01.26 19:37

Geriausia Lietuvos vartininkė G. Kaselytė pasigenda konkurencijos: man labai neįdomu

Paulius Cubera, LRT.lt2019.01.26 19:37

Viena Lietuvos moterų futbolo rinktinės lyderių, geriausias šalies vartininkė Greta Kaselytė antrus metus iš eilės nominuota tapti geriausia šalies žaidėja. Tačiau pati mergina teigia, kad dėl to per daug nesidžiaugia, nes nominacija dar ne laimėjimas. Su vartininke kalbėjome apie jos pradžią futbole, pozicijos pasirinkimą, futbolo pasaulio idealus ir svajones.  

Jau pakankamai patyrusi ir legionierės duonos Italijoje ragavusi 26-erių vartininkė pripažįsta, kad mūsų šalyje futbolu nesimėgauja: „Man yra labai neįdomu. Aš neturiu daug darbo. Aš tikrai jaučiu malonumą, kai turiu daug darbo, kai atlieku daug gerų save‘ų.“

Nenuostabu, Šiaulių „Gintros-Universiteto“ merginos Lietuvos moterų A lygoje tiesiog dominuoja. Nuo 2005 metų šiaulietės laimėjo visus čempionatus, o pastarajame čempionate nepralaimėjo nė vienerių iš 16-os rungtynių. Per visus susitikimus praleido tik 7 įvarčius, pačios ne kartą įmušdamos ir dviženklį skaičių.

Žinoma, kad tokiose rungtynėse vartininkė netobulėja, tad svajoja apie užsienį, bet ir ten gyvenimas nevisada rožėmis klotas.

– Esate nominuota geriausios futbolininkės rinkimuose. Kaip tai vertinate?

– Malonu ir tiek. Tie rinkimai tokie įdomūs, nesitikiu laimėti, bus tai bus. Lietuvoje daug gerų futbolininkių, nereikia prisigalvoti, kad paskui nebūtų nusivylimo.

– Papasakokite, kaip ir kodėl jūs pasirinkote žaisti futbolą?

– Mano istorija tokia, kad aš atsidūriau tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Esu kilusi iš Ukmergės rajono, Šventupės miestelio. Mums atsikrausčius ten, treneris Vytautas Tutlys atvažiavo į namus ir pakvietė pažaisti. Su sese nuėjome, nes daugiau sportinių užsiėmimų nebuvo, abi buvom aktyvios. Buvau penktoje klasėje, 11 metų – tada ir susipažinau su futbolu.

Mane sužavėjo pusseserių medaliai ir pasiekimai. Šventupė buvo moterų futbolo, nežinau, gimtinė ar kalvė, kaip čia pasakyti – ten viskas prasidėjo. Treneris V. Tutlys labai mylėjo moterų futbolą.

G. Kaselytė. LFF.lt nuotr.

– Futbole paprastai visi mėgsta spardyti kamuolį, kaip atsitiko, kad tapote vartininke?

– Juokinga čia istorija – mūsų mama buvo aukšta, treneris galbūt pamatė potencialą, kad galime būti aukštos. Tuo metu vartininkei užteko būti aukšta. Pirmoje treniruotėje mus su sese pastatė į vartus ir taip nutiko. Gavom įgūdžiu, bet ir žaidėm, ir vartuose stovėjome.

– O kada jau prisijaukinote ir pamėgote šią poziciją?

– Turbūt, kai pirmą kartą mane 13-os metų pakvietė į 15-mečių rinktinę. Dvejus metus palankiau ir jau pakvietė. Treneris visur mane imdavo kartu, kviesdavo, o aš pagalvojau, kad vartuose galėsiu kažką daugiau pasiekti. Nebuvo taip, kad labai pamilčiau tą poziciją, bet tiesiog priaugo. Lyg man priskirta.

– Sakoma, kad vartininko pozicija futbole yra vienišiausia. Po pergalių niekada nesi didvyris, po pralaimėjimų – dažnai atpirkimo ožys. Ar sutinkate?

– Taip, taip yra. Komandai laimėjus garbinamos yra įmušusios įvarčius. Vartininkė yra – viskas tvarkoje. Teisinga mintis – taip turbūt ir yra. Bet augant ir kaupiant patirtį su tuo susigyveni.

– Kokiais futbolininkais ar futbolininkėmis žavitės labiausiai?

– Iš vyrų man labai patinka Manuelis Neueris – jo žaidimo stilius, jis mano vienas idealų. Moterų yra daug gerų vartininkių, aišku žymiausia ir labiausiai matoma – tai Hope Solo. Jie mano vartininkų idealai.

– Už kurias komandas sergate?

– Labiausiai sergu už „Manchester United“, o kita mėgstama komanda – „Napoli“.

– Dvejus metus žaidėte Italijoje, „Napoli“ ekipoje, kodėl ten nelikote ilgiau?

Buvau ten du sezonus, viskas atrodė normaliai, tačiau klubas griuvo, keitėsi valdžia, nebeliko pinigų, negalėjo išmokėti algų ir po to daugiau legionierių neturėjo. Dabar jie atsistojo ant kojų ir kviečiasi atgal. Reikės žiūrėti.

– Ar po to kitų pasiūlymų žaisti Italijoje ar kitose užsienio šalyse neturėjote?

– Buvo tų pasiūlymų, bet nebenorėjau žaisti „Serie B“ (antras divizionas), pinigų ten nebuvo daug. Į žemesnes komandas nelabai norėjau važiuoti, grįžau vasarą į „Gintrą. Ir žaisdama Italijoje paprastai vasarą grįždavau „Gintrai“ padėti, o tada mes daug pasiekėme Čempionų lygoje, žaidėme iki pat lapkričio ir nebeišvažiavau.

– Bet po sėkmingo sezono Europoje turbūt jūsų akcijos pakilo?

– Taip, buvo pasiūlymų ir Vokietijos „Bundesliga“ žaisti. Bet užstrigau truputį su mokslais, noriu pirma pabaigti ir tada galima kažką žiūrėti. Bet, žinote, tave užsienyje vertina kitaip. Net ir agentas yra sakęs, kad turi suprasti, tau mokės mažiau, vien dėl to, kad tu iš Lietuvos.

– Jeigu pasvajotumėte, į kokią komandą norėtumėte patekti?

– Norėčiau žaisti Anglijoje, patekti gal į „Manchester City“ komandą. Man patinka Angliškas futbolas, stebiu „Premier“ lygą. Man vienas geresnių pavyzdžių, kaip „Premier“ lygos komanda turi ir stiprią moterų komandą.

– Ar tas sezonas su „Gintra“, kai Čempionų lygoje žengėte į aštuntfinalį, žaidėte su „Barcelona“, o Šiauliuose jus stebėjo pilnas stadionas, buvo jums gražiausias karjeroje?

– Tikrai taip. Ne vien dėl to, kad žaidėme su „Barcelona“. Būtų pakliuvusi kita komanda, gal ir nebūtų buvę tiek žiūrovų. Bet visame sezone komanda buvo kaip kumštis, daug valios įdėjome ir jėgų. Atrodo, tiek norėjome nugalėti ir mums pavyko – į Šiaulius atvažiavo „Barcelona“.

– Daug kas į „Gintrą“ žiūri su pavydu – jus pasiekiate gerų rezultatų, komanda atrodo vieninga. Kur jūsų paslaptis?

– Mes labai daug dirbame, stengiamės viską suderinti. Mes turime geresnes sąlygas, nes komanda gali mus paremti, sumokėti už mokslą, nuomą. Toks mažas indėlis labai prideda. Pavyzdžiui, lyginant su Kauno „Žaros“ komanda, kur visos yra studentės, jos geros žaidėjos, tačiau tiek nesitreniruoja, nes dirba. Jos negali visko suderinti. Mes galime daryti daugiau treniruočių, daugiau dirbti, gal dėl to mes ir turime daugiau sėkmės.

– „Gintros“ klube jūs gaunate atlyginimą?

– Tai nėra atlyginimas, bet klubas padeda. Vis tiek turi kažkuo dar užsiimti. Aš pati Šiaulių futbolo akademijoje dar dirbu vartininkių trenere, be to dar ir mokausi.

Greta Kaselytė, A. Kazlausko nuotr.

– Žaidžiant futbolą Lietuvoje nėra apmaudu, kad jis matomas labai mažai, palyginus su vyrais?

– Iš tikrųjų, čia neišsenkantis klausimas, apie jį galėtume kalbėti ir kabėti. Yra daug puikių pavyzdžių Europoje ir kaimyninėse šalyse. Lietuvoje jis labai žemo lygio, dėl to neturime daug gerų žaidėjų. Tai didelė problema rinktinėje. „Gintroje“ mes užsipildome skyles su užsienietėmis. Manau, kad moterų rinktinė turėtų būti prie prioritetų, kaip ir vyrų, tačiau ties tuo klausimu niekas nieko nedaro.

– Tačiau jūsų su „Gintra“ žygis Čempionų lygoje parodė, kad potencialo yra?

– Žmonės ateina, nes yra pasiilgę futbolo. Aišku, mūsų futbolas truputį lėtesnis, tačiau techniškesnis. Moterys sportininkės yra taip pat gražu, kaip ir vyrai. Gal kiti nesitiki, kad moterų futbole gali būti kažkas gražaus.

– Metai iš metų su „Gintra“ laimint Lietuvos čempionatą nebūna sunku rasti motyvacijos žaisti?

– Labai sunku, ypatingai man yra labai neįdomu. Aš neturiu daug darbo. Aš tikrai jaučiu malonumą, kai turiu daug darbo, kai atlieku daug gerų save‘ų. Man žiauriai patinka, bet Lietuvoje aš nepajaučiu to malonumo. Dėl to ir sakiau, kad tie metai, kai žaidėme su „Zurich“ ir „Barcelona“ buvo puikūs. Aš pasirodžiau labai gerai ir turėjau daug darbo, man patinka žaidimas, kai turi, ką veikti.

– Kai jau esate 26-erių, mokslai į pabaigą, ką galvojate apie ateitį?

– Sunku dabar galvoti, nes norisi gyvenimą sietu su futbolu. Kol kas planai – trumpalaikiai. Noriu sužaisti čia, pabandyti dar kažką. Nežinau, likus Lietuvoje net ir dirbant trenere yra sunku. Reikia eiti dirbti normalų darbą.

– Ką galėtumėt pasakyti merginoms, kurios dvejoja – eiti į futbolo treniruotes, ar ne?

– Nereikia bijoti, reikia pabandyti ir pažiūrėti, ar tau patinka. Daug mergaičių ateina į futbolą, nes čia gali susirasti daug draugių. Čia tikrai gali jų rasti, tiesiog reikia pabandyti ir pažiūrėti, ar tau tinka.