Sportas

2019.01.17 20:22

Olimpinio medalio trokštanti G. Venčkauskaitė: sportuosiu, kol mane kojomis į priekį išneš

Mantas Stankevičius, LRT.lt2019.01.17 20:22

Šiuolaikinės penkiakovės atstovė Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė neskaičiuoja iškovotų medalių ir taurių, tačiau puikiai suvokia, kad atėjo laikas pačioms rimčiausioms pergalėms. „Juk norisi kažką palikti po savęs, – LRT.lt sakė penkiakovininkė. – Galų gale, norisi, kad po dešimties metų mažoji Patricija perskaitytų spaudoje, kad jos mama turi olimpinį medalį“.

Olimpinis kelialapis – tai pagrindinis sportininkės tikslas šiais metais. „Norėtųsi jį iškovoti kuo anksčiau, kad galėčiau ramiai rengtis olimpinėms žaidynėms“, – teigia sportininkė ir primena, kad iš anksto planuojant likimas dažnai gali pasijuokti.

Ir tuoj pat G. Venčkauskaitė-Juškienė prisimena savo košmariškus sapnus, kurie, pasirodo, pildosi.

„Ne vieną kartą esu sapnavusi, kad bėgu kiek įmanydama, matau savo varžoves, bet niekaip negaliu jų pavyti. Sapne atrodė, jog kapstausi vietoje, – sapnus prisiminė penkiakovininkė. – Ir, įsivaizduokite, šis sapnas išsipildė pasaulio čempionate. Esu įpratusi lenkti savo varžoves bėgimo rungtyje, tačiau ten nesugebėjau to padaryti, nors atrodė, kad varžovės bėga vos už metro. Tai yra labai sunku psichologiškai“.

Tačiau tai nėra vienintelis psichologiškai sunkus aspektas. 26-erių atletę gąsdina pokalbiai apie amžių ir karjeros pabaigą. Nors atrodytų, kad apie tai kalbėti dar anksti, G. Venčkauskaitė-Juškienė skaičiuoja: „Man jau nebe šešiolika metų, karjera eina artyn pabaigos. Tokijo olimpinėse žaidynėse – man jau bus 28-eri, kitose olimpinėse žaidynėse – 32-eji. Susimąstau, kad nesu jauniklė, todėl keliu sau aukštesnius tikslus, su amžiumi pradedu labiau vertinti sportą“.

„Jaunystėje sportas tebuvo „chi-chi, cha-cha“, smagu treniruotėse ir tiek. O dabar atsiranda daugiau rimties, nes suprantu, kad po savęs noriu kažką palikti, kažkokį rezultatą, noriu, kad žmonės prisimintų mano pavardę“, – LRT.lt sakė atletė. 

– Nesupykite, bet manau, kad dar esate pakankamai jauna.

– Ir treneriai, ir giminė, ir draugai galvoja, kad esu jauna. Tačiau po sezono su vyru susėdome pasikalbėti. Niekada nepamiršiu, kaip man išsprūdo žodžiai „Palauk, man jau nebe aštuoniolika, karjera į pabaigą“. Noriu rezultatų. Visi aplink tik ir skaičiuoja olimpines žaidynes – Tokijas, Paryžius, Los Andželas. Palaukite, negaliu planuotis trijų olimpiadų. Nežinau, kiek dar „tempsiu“.

– Prisiminkime tuos vėjavaikiškus „chi-chi, cha-cha“ laikus. Jūsų pirmieji žingsniai tebuvo pokštas, ar ne?

- Šiuolaikinėje penkiakovėje daugelis sportininkų atsiranda iš plaukimo treniruočių. Pirmiausia yra ieškomi žmonės, kurie moka plaukti. Taip, iš plaukimo trenerių iki šiol atimame jų auklėtinius. Panašiai buvo ir su manimi. Aš plaukiojau, nors labai to nemėgau daryti. Nekenčiau.

– O kodėl tai darėte?

– Nes mama liepė. Nemėgau mokslų, todėl mama vertė sportuoti. Logiška – jeigu nesimokai, tai geriau kažką veikti. Kad su mokslais nedraugauju, mama pastebėjo jau trečioje klasėje. Aš tikrai nebuvau pati geriausia mokinė, labiau „iškadnikė“. Nuolat „galiorkėj“ sėdėdavau su padaužomis berniukais. Mama nenorėjo, kad užaugčiau „razbaininkė“, todėl ir vertė sportuoti.

– Kodėl būtent plaukimas?

– Bandžiau viską: ir šokius, ir baletą. Niekas man neprilipo. Baseinas atrodė viena geriausių išeičių.

– „Razbaininkė“ – balete... Galima tik įsivaizduoti.

– Mane nuvedė, aš apsiverkiau ir mes išėjome. Tik gėdos mamai pridariau. Liko baseinas. Bet ir čia kartais mamai pameluodavau, kad einu į treniruotę, tačiau iki baseino taip ir nenukeliaudavau. Tris metus sąžiningai pravaikščiojau į treniruotes, o po to pradėjau jo nekęsti. Zyziau, kad nenoriu, bet mama trenkdavo kumščiu į stalą ir pasakydavo, kad turiu plaukti.

Atsimenu, kad mama dirbdavo, kai man reikėdavo eiti į treniruotes. Neidavau. Išplaudavau maudymosi kostiumėlį, padžiaudavau jį namuose ir meluodavau, kad nepraleidžiu treniruočių. Tačiau tiesa išaiškėjo po poros mėnesių, kai trenerė paskambino mamai ir paklausė „O kur Gintarė?“ Tada mama suprato, kad gal aš tikrai nenoriu lankyti baseino.

Ir čia šiuolaikinės penkiakovės treneris pasiūlė išsibandyti. Pasidomėjau, kokios sporto šakos toje penkiakovėje. Pasakė, kad yra bėgimas. Vos nenualpau. Pasakiau, kad niekas manęs gyvenime neprivers bėgioti. Niekada to nemėgau. 

– Bet, Gintare...

– Taip, dabar tai yra mano stipriausia rungtis (juokiasi).

– Dabar paaiškėjo, kad sporto kodo jumyse net nebuvo...

– Aš visiškai nemėgau sportuoti. Šiuolaikinė penkiakovė? Visos sporto šakos man tiko, bet bėgimas... O dabar plaukimas, kurio nekenčiau, ir bėgimas yra pačios tvirčiausios rungtys.

– Šiuolaikinė penkiakovė iškart sužavėjo?

– Treniruotis pradėjau 2007-aisiais, o po metų jau iš varžybų grįždavau su medaliais. Būdavo, kad mama net neklausdavo, kaip man sekėsi. Ji žinodavo, kad grįžtu su aukso medaliu kišenėje. Taurių iš jaunių ir jaunučių varžybų namuose visa begalybė. Tai mane motyvavo.

Pamenu, 2008-aisiais patyriau blauzdikaulio stresinį lūžį. Metus laiko sėdėjau su langete. Grįžau į sportą 2009-ųjų pabaigoje, kai vyko atranka į jaunimo olimpines žaidynes. Įsivažiavau į ritmą, patekau į žaidynes ir pajaučiau, kad vėl jaučiu motyvaciją. Taip rezultatai ir medaliai mane užkabino.

– Dažniausiai sporto pasaulyje pergalės tampa lemtingu varikliuku.

– Ne tik jie. Kaune penkiakovininkai yra tarsi šeima. Su tėvais matydausi labai retai, nes nuolat vykdavo stovyklos, varžybos, vaikščiodavau į mokyklą. Tėvų nematydavau. Treneriai man buvo kaip tėčiai, mamos. Tai mano šeima. Gal dėl to net nebuvo minčių mesti penkiakovės – ateini ir supranti, kad treneris yra tarsi geriausias tavo draugas, o kolegos – broliai ir sesės. Mes vieni apie kitus žinome viską. Mama apie mane žino mažiau negu treneris. 

– Sudėtingiausia, manau, buvo perėjimas į suaugusiųjų sportą?

– Nes mane labai anksti ten permetė. Ant nosies kybojo Londono olimpinės žaidynės. Tai buvo sprendimas „Va Bank“ – galbūt, papulsime. Atsimetu pirmąjį Europos čempionatą, į kurio finalą nepatekau. Man buvo stresas: treneriai reikalauja, o aš, septyniolikmetė, kovoju su moterimis. Tačiau sugebėjau varžybose išsikovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Į Londoną išvažiavau paskutiniu numeriu. Tai buvo šokas.

– Kaip pamenate Londono olimpines žaidynes?

– Aš jų nepamenu (šypsosi). Ten buvau tarsi sapne. Garbės žodis, aš nepamenu kaip jose dalyvavau. Buvau kažkokiame kosmose. Tik grįžusi namo supratau, kad ten buvau, kažką dariau. Ir tik dabar kartais man šmėkšteli koks nors prisiminimas.

Plaukimo rungtis? Aš net nepamenu, kaip išėjau prie bokštelio, nepamenu tribūnų. Pamenu tik vandenį ir kelis grybšnius savo plaukimo. Daugiau nieko. Bėgimas? Prisimenu tik žmonių ošimą. Daugiau nieko. Skraidžiau kosmose. Atrodo, kad mane kažkas ten įmetė, o aš net nesupratau, ką ten veikiu.

– Mergaitė, kuri niekada nenorėjo susidraugauti su sportu, tapo olimpiete. Netyčia?

– Galbūt, galima pasakyti ir taip. Tačiau čia didelę įtaką darė mano tėvai. Jiems turiu būti dėkinga, kad atsiradau sporte. Jie nenorėjo, kad tapčiau „razbaininkė“. 

– O kada tasai „razbainiškumas“ dingo?

– Nelabai jis dingo (juokiasi). Kartais mėgstu pajuokauti. Gal dėl to visi ir galvoja, kad man vis dar šešiolika, nes nesu labai jau rimta. Yra šeima, vaikas. Atrodo, reikėtų susikaupti, bet niekada nebūnu ta rimta mama, kuri turi savo griežtą nuomonę, kuri moka trenkti kumščiu į stalą. Aš į viską žiūriu paprasčiau, nevengiu juokauti ir į tam tikras gyvenimo situacijas žvelgiu su šypsena. Kaip ten yra sakoma, širdy jauna, nors pase jau ne kažką... (juokiasi).

– Jūs tikrai bijote savo amžiaus...

– Bijau. Tikrai. Ypač, kai apie jį kalbame. Galbūt, mane gąsdina neįgyvendinti tikslai, užspaudžia mintys, kad dar nieko nesu padariusi, o laikas bėga. Galvą spaudžia mintys, kad jau reikia kažką daryti. Pamenu, kaip juokiausi iš savo vyro, kuris nešventė savo trisdešimto gimtadienio. Tuomet jo griežtas pasakymas, kad nešvęs savo gimtadienio, atrodė labai juokingas. Dabar suprantu, kad ir pačiai nejuokinga.

– Kada atsirado tasai tikslo kažką palikti po savęs siekimas?

– Praėjusiais metais, kai grįžau po gimdymo. Nesitikėjau taip greitai sugrįžti, nesitikėjau, kad mano rezultatai bus tokie geri. Norėjau sugrįžti. Pasisekė. Tada supratau, kad atėjo laikas demonstruoti dar geresnį rezultatą.

Jaunystėje į priekį mane vedė entuziazmas – varžybos atrodė tarsi pramoga. O dabar pradėjau galvoti, kad tai yra kur kas rimčiau. Visai neseniai manęs paklausė, ar noriu dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš atsakiau, kad noriu jose laimėti, o ne dalyvauti. Ir šis požiūris, kad noriu laimėti, o ne tik sudalyvauti, atsirado visai neseniai. Ir ši mintis mane veža.

Galų gale, norisi tai padaryti dėl dukrytės. Noriu, kad užaugusi ji mokykloje galėtų perskaityti straipsnį apie savo mamą ir nuoširdžiai didžiuotis. Tai mane motyvuoja. Internete juk niekas neišsitrina? Jeigu kas nors rašys apie mamą, Patricija visada galės tai rasti.

– O ką norėtumėte, kad dukrytė perskaitytų apie savo mamą, tarkime, po dešimties metų?

– Kad mama turi olimpinį medalį. Tai yra pagrindinis tikslas. Daugelio sportininkų.

– Pačios negąsdina tokie norai?

– Aš žinau, kad tai yra realu, todėl apie tai ir leidžiu sau svajoti. Nesuprantu sportininkų, kurie važiuoja į olimpines žaidynes su mintimi sudalyvauti. Kokio velnio ten tuomet važiuoti? Užsidėti pliusiuką? Įsirašyti į istoriją, kad esi ten dalyvavęs? Manau, kad svarbiausia yra ne dalyvauti, o parodyti rezultatą, kurio pats nesigėdytumei.

Įsivaizduokite, paklausia „Na, dalyvavai?“, atsakai „Nu joa“, perklausia „O ką pasiekei?“, o tu numyki klasikinį „Tai tik dalyvavau“. Ne, to aš nesuprantu. Posakis „Svarbu dalyvauti, o ne laimėti“ man negalioja, pas mane jis kitoks – „Svarbu ne dalyvauti, o laimėti“

Prisipažinsiu, mane užveda šeimos faktorius. Gal vyras ir pyksta dėl sporto, bet jis žino, kodėl sportuoju. Dėl sporto paaukojau mokslus, draugus, dabar aukoju šeimą, todėl nemanau, kad visą tai yra verta aukoti tik dėl dalyvavimo. Į kiekvienas varžybas važiuoju su tikslu. Taip, būna, kad nepasiseka, bet to išvengti neįmanoma.

– Kaip manote, kas pasikeis, jeigu savo rankose turėsite olimpinį medalį?

– (tyla).

– Ramybė?

– Geras klausimas... Gal tiesiog aš noriu įrodyti sau, kad viską dariau ne veltui. Ne kažkam kitam. O būtent sau noriu rodyti, kad noriu ir galiu. Žinau, kad galiu. Todėl noriu įrodyti. Ką kiti galvoja? Svarbiausia yra tai, ką galvoji pats. Nežinau, ar šiose olimpinėse žaidynėse, gal kitose, bet esu pasiryžusi įrodyti, kad Gintarė Venčkauskaitė gali.

– Gintare, kuris karjeros etapas buvo sunkiausias?

– Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Visi atrankos metai buvo labai sunkūs, dėl kelialapio teko konkuruoti su Ieva Serapinaite. Jaučiau labai didelį spaudimą iš aplinkos, tačiau visus metus per žingsnį likdavau jai už nugaros. Paskutinį šansą turėjau pasaulio čempionate Maskvoje. Tačiau nesugebėjau Ievos aplenkti. Buvo skaudu net stebėti olimpines žaidynes. Tačiau dabar suprantu, kad niekas nevyksta be reikalo. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sukūriau šeimą ir toliau sportuoju su dar didesniu palaikymu. Vaikelio laukimasis užglaistė visas nuoskaudas ir nusivylimą dėl Rio.

– Gintare, laikas išduoti paslaptį, kaip nemėgstamas bėgimas tapo jūsų stipriąja rungtimi?

– Tiesą pasakius, kai tik pradėjau bėgti, man buvo pasakyta, kad nesugebėsiu gerai bėgti. Treneriai traukdavo pečiais, kai pamatydavo mane bėgančią... O ir iš mano batelių visi juokėsi. 

– Kodėl?

– Turėjau batelius su kietais padais. Visi juokėsi, kad mano kojos bus sugadintos. Bet kai aš tik pradėjau lankyti treniruotes man buvo pasakyta, kad turiu laikytis šalia tuo metu tikrai gerai bėgančios panelės. Atsimenu, kad treniruotėse visada bėgdavau paskui, tačiau per varžybas aplenkdavau. Tai man patiko. Paslaptis? Nežinau. Gal ištvermė. Prisipažinsiu, kad iki šiol aš nekenčiu kroso. Negaliu bėgti 10 kilometrų. Tai mane erzina. Visada sakau, kad geriau jau stipriau bėgsiu trumpas atkarpas negu krosą.

– Meilės bėgimui neatsirado?

– Ji atsiranda varžybose. Meilė atsiranda, kai bėgi ir lenki varžoves, kai bėgi pergalės. 

– Ką galėtumėte dar padaryti dėl pergalės?

– Kartais bėgant, kai būna sunku, į galvą pradeda lįsti pačios keisčiausios mintys. Atrodo, kad organizmas ieško priežasties sustoti, pradedu galvoti, ką man skauda, gal reikėtų sustoti. Tada sau pasakau, kad mirsiu, bet finišuosiu. Nesvarbu, kad atbėgsiu paskutinė, privalau finišuoti. Tai yra mano tikslas. Akyse mirguliuoja, bet bėgu toliau.

– Mirtumėte ir dėl olimpinio medalio?

– Tebūnie. Sportuosiu, kol mane kojomis į priekį išneš. Juokingai skamba? Bet aš žinau, kad man bus labai sunku baigti savo karjerą... Tai yra mano gyvenimas. Apie tą efekto būseną, kuri neša į priekį, esame kalbėję su Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene. Tai yra transas, kurio metu nieko negirdi ir nieko nematai. Buvo net varžybose situacija, kai Laura bėgo pirma ir artėjo akimirka, kai turėjome prasilenkti. Laura jau bėgo finišo link, norėjau jai duoti „penkis“, pasveikinti iš anksto, o ji manęs net nematė, nors aš labai aiškiai jai ištiesiau ranką. Po to klausiau „Laura, kodėl tu man „pitako“ nedavei?“ O ji, pasirodo, net nematė, negirdėjo. Tik tiek ir pamename – startą ir finišą.

– Esate save mačiusi iš šalies?

– Esu, sunku žiūrėti. Tiesą pasakius, man visuomet yra sunkiau žiūrėti. Netgi savo kolegų varžybas yra sunku stebėti. Atrodo, kad širdis gali iššokti nuo jaudulio. Sunku. Ir į save pasižiūriu, bet pamatau, kad atrodau negražiai, bėgimo technika siaubinga. Esu labai savikritiška. Todėl nemėgstu net savo interviu žiūrėti...  Tie būna patys baisiausi. Labiausiai nemėgstu savo balso. Pamatau save televizoriaus ekrane ir už galvos susigriebiu. 

– Jeigu atvirai, Gintare, negalima nepastebėti, kad esate ganėtinai berniukiška... 

– Mhm.

– O kas mergaitiško?

– (juokiasi). Moterys visos mėgsta batus. Aš irgi mėgstu.

– Šito neskaičiuojame. Kas dar?

– Ta mergaitė manyje atsiranda tik ypatingų progų metu – šventės, gimtadieniai, vestuvės. Tuo metu pasipuošiu suknele, aukštakulniais. Tada ir moteriškos manieros prasimuša (šypsosi).

O kasdienybė štai: treningas, kedai ir „rėmas“. Ne, nesu viena tų elegantiškų merginų. Visada pavydu žiūrėti į lengvaatletes. Jos varžybų metu ir pasidažiusios gali būti, šukuoseną pasidariusios, o mes? Fechtavimo kaukę nusiiminėjant visa šukuosena dingsta. Baseine? Pasidažyti negalime, nes juodomis akimis išliptume. Prieš bėgimą gal galima būtų akis pasidažyti. Bet vis vien nesijaučiu ten labai moteriška. Be to, ir tas mūsų sportas nėra labai moteriškas. Bet... Ir dabar aš turiu vos porą draugių, aplink dažniausiai būna vien vyrai. Nuo vaikystės aš taip: darželyje su berniukais, mokykloje su berniukais... Tokia ir užaugau.

– Jau pakalbėjome apie tai, kad senstame. Tačiau, ar jaučiate, kad jaunimas spardytų užpakalį? 

– Spardo. Ir ne tik jaunesni. Tarp moterų konkurencija yra labai didelė. Anksčiau šiuolaikinėje penkiakovėje buvo didelė konkurencija tarp vyrų, bet trūko moterų, o dabar viskas yra atvirkščiai – vyrų trūksta. Tarp merginų dabar konkurencija yra labai didelė – L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė, I. Serapinaitė, Lina Batulevičiūtė, Aurelija Tamašauskaitė. Tačiau gerai, kad yra konkurencija. Tai neleidžia atsipalaiduoti.

Žinoma, šiuolaikinės penkiakovės nenuspėsi, negali būti visose rungtyse stiprus.  Nepamirškime, kad labai maža dalis atletų čia viską gali puikiai atlikti. Tarkime, tas pats jojimas, apie kurį yra tiek daug kalbama: arba viską sugadina, arba viską apsprendžia gerąja linkme. Viduriuko čia nubūna. Gauname 20 minučių susibendravimui su žirgu: duodi morką, cukraus. Sulauki apšilimo ir jojame į aikštę.

Su žirgais nešneku, nes vengriškai, kiniškai nemoku juk. Lietuviai supranta pagyrimus. Su užsieniečiais sunku. Dažniausia susidraugauti bandau skanėstų pagalbai. Tačiau būna žirgų, kurie jų neima. Labai džiaugiuosi, kad šių metų birželį Kaune bus organizuojamas Europos jaunių šiuolaikinės penkiakovės čempionatas. Tai yra dar vienas šansas parodyti mūsų sporto šaką, ja sudominti jaunimą. Galbūt, ateityje bus dar didesnė konkurencija.

– Gintare, kuri pergalė jums yra svarbiausia?

– (sportininkė nieko nesakydama parodo į ant kelių sėdinčią beveik dviejų metukų dukrytę Patriciją) Vaikas. Manau, kad net olimpinis medalis nebūtų svarbesnis. Lenkiu žemai galvą prieš visas mamas, nes tai yra sunkus darbas. Šis mano „medalis“ visą dieną vaikšto paskui mane ir neleidžia atsipalaiduoti. Tai yra smagu.