Sportas

2018.12.13 13:39

Nenurimstantis 46-erių D. Kasparaitis: vis dar bandau savyje užmušti žaidėją

Mantas Stankevičius, LRT.lt2018.12.13 13:39

„Esu futbolo turistas, – prisipažinęs LRT.lt atsiduso Majamyje gyvenantis legendinis ledo ritulininkas Darius Kasparaitis. – Kiekvienais metais atskrendu į Angliją sirgti už savo komandą – „Manchester City“... Ir būtinai aplankau mamą Elektrėnuose“.

Šeštadienį D. Kasparaitis stebėjo, kaip jo mylima komanda 0:2 pralaimėjo Londono „Chelsea“ ekipai.

„Nuliūdino jie mane, – šyptelėjo ledo ritulininkas, trumpam užsukęs ir į Elektrėnus pas mamą  – Tikėjausi gražių Čempionų lygos rungtynių trečiadienį, vėliau dar stebėsiu mačą su „Everton“, o jau tada skrisiu namo į Majamį“. 

O paklaustas, ar ilgai svajojęs užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius ir pavasarį pagaliau tai padaręs, jau spėja vaikytis naujas svajones, D. Kasparaitis kiek susimąstė.

Darius Kasparaitis su Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktine tapo pasaulio čempionato I diviziono B grupės nugalėtoja, BNS nuotr.

„Apie ką svajoju dabar? Tinkamai užauginti vaikus, – nusijuokė D. Kasparaitis. – Gyvenime būna įvairiausių idėjų ir minčių, tačiau dabar esu susikoncentravęs į tėvystę. Šioje srityje negaliu sau leisti atsipalaiduoti, nėra tiek laisvo laiko, kad galėčiau atsisėsti ir pasvajoti“.

Šešiolika sezonų nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL) rungtyniavęs D. Kasparaitis vis dar gyvena išsipildžiusios svajonės emocijomis. „Sužaidžiau vilkėdamas Lietuvos rinktinės marškinėlius, o dabar gal reikės pagalvoti apie verslą. Dar nesugalvoju, kaip tai atrodys, tačiau gyvenimas viską sudėlios pats. Žinoma, norėčiau darbuotis srityje, kurią geriausiai išmanau“, – pabrėžė D. Kasparaitis.

„Gimiau pačiu laiku“

Sulaukęs klausimo, ar riebus taškas yra padėtas ledo ritulininko karjeroje, D. Kasparaitis pabandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo. „Aš tikiuosi ledo ritulį žaisti visą gyvenimą, – perspėjo jis. – Tris kartus per savaitę aš čiuožiu. Žinau, kad meilė šiam sportui niekada nepradings. Negaliu be šio sporto gyventi“.

Bet D. Kasparaitis tuoj pat prisiminė akimirkas, kai buvo susimąstęs, kad su ledo rituliu teks atsisveikinti. „Tačiau tai buvo tik vaikystėje. Yra porą kartų mane išviję iš treniruočių už tai, kad buvau labai naglas, chamiškas, – nusišypsojo savo vaikystę prisiminęs ledo ritulininkas. – Bet greitai mane vėl priimdavo. O daugiau tokių minčių net nekildavo. Taip, būdavo sunku, pavargdavau tiek fiziškai, tiek morališkai, bet niekada negalvojau, kad galėčiau gyventi be ledo ritulio“.

Darius Kasparaitis, BNS nuotr.

Elektrėnuose gimęs ir augęs D. Kasparaitis būdamas keturiolikos išvyko į Maskvą. „Nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jei nebūčiau išvykęs, – prisipažino ledo ritulininkas. – Taip, galbūt, tai nulėmė visą mano karjerą. Ir dabar viską nubraukti ir įsivaizduoti, kad to nebuvo, tiesiog nesugebėčiau. Būčiau gal gyvenime susiradęs kitą veiklą? Aš nežinau, net neįsivaizduoju“.

D. Kasparaičio teigimu, jam labai pasisekė. „Gimiau pačiu laiku, – sakė jis. – Jei būčiau gimęs dešimt metų anksčiau ar vėliau, kažin ar viskas būtų pasisekę. Nežinau, ar būčiau tiek pasiekęs ledo ritulio pasaulyje“.

Lietuvio kolekcijoje – pilnas olimpinių medalių komplektas. 1992-aisias Albertvilyje jis pasipuošė auksu, po šešių metų Nagano olimpinėse ant krūtinės sublizgo sidabras, o 2002-aisiais Soltleiksityje buvo iškovota bronza.  

„Trumpa akimirka“

„Olimpiniai medaliai kabo virtuvėje ant sienos Majamyje, – nusijuokė D. Kasparaitis. – Iš pradžių jie buvo kažkur nukišti, vėliau nusprendžiau pakabinti matomoje vietoje... Bet, įsivaizduok, netgi tokioje vietoje kartais žmonės jų nemato, ne visi pastebi, o į svečius užsukę vaikų draugai nesupranta“.

Darius Kasparaitis, BNS nuotr.

Be abejo, pats brangiausias ledo ritulininkui yra Albertvilyje iškovotas aukso medalis. „Pamenu, žaidžiau jaunių rinktinėje, tapome pasaulio čempionais, o grįžęs į Maskvos „Dinamo“ nesulaukiau pakvietimo į rinktinę, – pasakojo D. Kasparaitis. – Tik vėliau mane pakvietė į treniruočių stovyklą. Labai norėjau patekti į rinktinę ir patekau. Tada tesvajojau sužaisti olimpinėse žaidynėse, apie medalius net negalvojau“.

D. Kasparaitis suvokė, kad namo grįš su olimpiniu medaliu tik tuomet, kai pusfinalyje buvo įveikta Čekijos komanda. „Negaliu apsakyti jausmo, kuris užliejo po pergalės finale, – sakė ledo ritulininkas. – Tai trumpa akimirka, tačiau ją prisimeni visą gyvenimą – paskutinės žaidimo minutės, tu žinai, kad esi olimpinis čempionas, sirena, tu čempionas. Tai išliks visam gyvenimui“.

Sulaukęs klausimo, koks yra tasai čempiono gyvenimas, D. Kasparaitis nusišypso. „Tai beveik nieko nekeičia, – sakė jis. – Tik kartais tai suteikia motyvacijos, kai kas nors nesiseka. Tarkime, iš manęs kartais juokiasi kolegos, su kuriais žaidžiu ledo ritulį. Aš tuoj pat primenu, kad esu žaidęs keturiose olimpinėse žaidynėse ir turiu tris medalius, ne jiems mane mokyti, kaip turiu sportuoti“.

Pats D. Kasparaitis primena, kad visiškai nesvarbu, kad medaliai iškovoti ne su Lietuvos rinktine. „Toks jau tas mano olimpinis kelias, bet aš labai džiaugiuosi, kad karjerą baigiau žaisdamas už šalį, kurioje gimiau“, – teigė ledo ritulininkas.

„Manau, ir Zubrus apie tai galvoja“

„Kartais aš apie tai galvoju, – paklaustas, ar nesusigundys dar kartą užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlių, prisipažino D. Kasparaitis, pernai kartu su Dainiumi Zubrumi padėjęs rinktinei. – Bet, klausykite, gal fiziškai aš dar ir galiu žaisti, bet morališkai jau nesu tas Darius Kasparaitis. Ir tai aš supratau būtent dabar žaisdamas už rinktinę“.

Dainius Zubrus ir Darius Kasparaitis, BNS nuotr.

D. Kasparaitis priminė, kad pasaulio čempionate reikia sužaisti daug rungtynių. „Per tą laiką aš spėju pasiilgti savo vaikų. Be jų man buvo liūdna. O aikštėje nejaučiau alkio, kuris anksčiau mane visada vesdavo į priekį. Dabar jau savyje neturiu to sportinio pykčio. Supratau, kad viskam ateina savas laikas. Be to, aš esu šešių vaikų tėvas, – suskaičiavo ledo ritulininkas. – Protas man sako „Pabandyk dar kartą“, bet vidus šaukia, kad būtų labai sunku. Negaliu savęs apgaudinėti. Lietuva turi puikaus jaunimo, kuris dabar gali už mane šimtą kartų geriau sužaisti“.

Tačiau nuvažiuoti ir palaikyti komandą pasaulio čempionate kartu su D. Zubrumi jis neatsisakytų. „Žinoma, jei pats Dainius nežais... Tikiu, kad ir jis apie tai galvoja, – nusijuokė D. Kasparaitis. – Būtų smagu nuvažiuoti, pasirgti už komandą“.

Taip, D. Kasparaitis kartais pagalvoja: „Vau, man 46-eri“.

„Jeigu likimas leis gyventi dar penkiasdešimt, tai dar visai gerai, – pabrėžė jis. – Bet mano vaikai skaičiuoja „Tėvai, kai man bus keturiasdešimt, kiek tau bus metų?“ Ir aš paskaičiuoju, nusikeikiu ir klausiu savęs „Gal tiek ir nenugyvensiu“. Gyvenimas greitai bėga, bet jau esu daug pasiekęs. O pats didžiausias mano pasiekimas, žinoma, yra šeimyna. Juk niekada gyvendamas Elektrėnuose, ar Maskvoje negalvojau, kad vieną dieną turėsiu šešis vaikus ir būsiu labai įsijautęs į tėčio vaidmenį. Dabar džiaugiuosi, be šito šeimyniško šurmulio neįsivaizduoju savo gyvenimo“.

D. Kasparaitis visgi kartais leidžia sau pagalvoti apie darbą, susijusį su ledo rituliu. „Gal kokioje nors komandoje? Bus matyti... – garsiai svarstė trenerio asistento duonos jau ragavęs ledo ritulininkas. – Treneriu yra įdomu dirbti, jei esi vyriausiasis treneris. Padėjėju? Nelabai. Prisipažinsiu, kol kas man įdomiau treniruotis, o ne treniruoti. Vis dar jaučiuosi esąs sportininkas. Labai sunku savyje užmušti žaidėją. Puikiai suprantu, kad treneriu gali būti tik tuomet, kai uždusini savyje žaidėją. O man tai padaryti sunku. Vis dar bandau savyje jį užmušti“.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius