Sportas

2018.12.09 20:06

Visus likimo smūgius atlaikiusi A. Aučiūtė: boksas yra mano gyvenimas

Pati sunkiausia užduotis boksininkei Austėjai Aučiūtei – suskaičiuoti savo pergales ir titulus. „Nepamenu jau visko! Tačiau turiu būti įrašyta į Lietuvos sporto istoriją“, – nusijuokia 22-ų mergina, net neslepianti savo noro tapti pirmąją šalies boksininke olimpinėse žaidynėse.

„Dėl to dirbame kiekvieną dieną, – pabrėžė A. Aučiūtė. – Olimpinės žaidynės? Čia jau būtų nerealu! Lietuva dar niekada negalėjo pasigirti boksininke olimpinėse žaidynėse“. 

„Gal tu pabandyk“

Merginos vaikystė prabėgo Airijoje. „Tėvai mane su broliu išsivežė, kai aš buvau aštuonerių, – pamena A. Aučiūtė. – Čia ir susipažinau su boksu. Iki šiol puikiai prisimenu, kai tėtis užsiminė, kad jo draugo vaikai lanko bokso treniruotes“.

Tada tėtis tik pasakė: „Gal ir tu pabandyk, gal patiks“.

Jau kitą dieną A. Aučiūtė apsilankė bokso salėje. „Ir nuo tos dienos nesu praleidusi nė vienos treniruotės, – LRT.lt pasakojo boksininkė. – Treneris buvo labai griežtas ir į mane žiūrėjo keistai, kadangi buvau pirmoji mergaitė, atėjusi į bokso treniruotes. Anksčiau jis nebuvo dirbęs su mergaitėmis“.

Austėja Aučiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Visai neseniai A. Aučiūtė sužinojo, kad treneris iš pradžių netikėjo, kad lietuvaitė užsibus treniruotėse. „Jis manė, kad man bus per sunku ir viską greitai mesiu“, – sakė A. Aučiūtė.

Tačiau po metų darbo treniruotėse mergina tapo Airijos čempione.

Dabar A. Aučiūtė lenkia pirštus skaičiuodama: Airijos čempione tapo devynis kartus, triskart džiaugėsi Lietuvos čempionės titulu, pasipuošė pasaulio jaunių bronzos medaliu, pasaulio studentų čempionate buvo penkta.

„Ir dar buvo įvairiausių tarptautinių turnyrų, visokių apdovanojimų. Visko tikrai nepamenu, tačiau visi apdovanojimai – pas mamą namuose, – nusijuokė A. Aučiūtė. – Taip, boksas yra mano gyvenimas“.

Austėjos Aučiūtės trofėjai pas mamą namuose, Airijoje, asmeninio archyvo nuotr.

Motyvacija – mama

„Nuo mažens su broliu neturėjome lengvo gyvenimo, – dingo A. Aučiūtės veidą puošusi šypsena. – Augome vieno kambario bute Piktupėnų kaime, tėtis dirbo Vilyčiuose mėsos fabrike, o mama mokykloje, prižiūrėdavo ūkį, mus. Dažnai jautėme pinigėlių trūkumą“.

Pasakodama apie savo vaikystę A. Aučiūtė dar labiau surimtėjo.

„Alkoholis... Jis buvo dažnai matomas šeimoje, – sunkiai žodžius rinko mergina. – Dėl jo žuvo mano tėtis avarijoje, kai jau gyvenome Airijoje. Bet mama sugebėjo viena mus su broliu užauginti ir išleisti į gyvenimą. Ji mums buvo ir mama, ir tėtis. Ji yra mano didžiausia motyvacija siekti tikslų bokse. Nes ateityje noriu ją aprūpinti viskuo, ko ji niekada neturėjo, kai mes buvome maži“.

Austėja Aučiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Boksininkė teigė, kad nuo kasdienių rūpesčių ją nuolat gelbėdavo boksas. „Treneris ir sportininkai buvo mano šeima, vienas kitam visada padėdavome, – prisipažino A. Aučiūtė. – Be bokso, nežinau, kur dabar būčiau, ką daryčiau“.  

Noras būti geriausia

„Nuo pat mažens norėjau būti geriausia pasaulyje savo svorio kategorijoje, – pabrėžė 64 kg kategorijoje besiboksuojanti A. Aučiūtė. – Kad ir kiek laiko tai užtruks, tai įvyks. Nuo pat pradžios mano atsidavimas boksui, disciplina ir sunkus darbas padėjo pasiekti tai, ką turiu, bet man to neužtenka. Noriu turėti daugiau. Kažkada ir į profesionalų ringą noriu žengti. Planų yra daug, bet reikia žengti po vieną žingsnį“.

Netrukus mergina dar kartą pakartojo: „Boksas yra mano visas gyvenimas“.

„Mesti boksą? – nusijuokė ji. – Turbūt turėčiau numirti, kad tai įvyktų. Nuo mažens viską dariau dėl bokso. Praleidau daug gimtadienių, daug šeimos švenčių, diskotekų su draugais, nes boksas man visada buvo svarbiausias. Negalėjau daryti to, ką darė mano draugai, nes norėjau pasiekti daug“.

Austėja Aučiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Pasak A. Aučiūtės, boksininkų gyvenimas yra labai vienišas. „Todėl ne kiekvienas gali tapti čempionu, – sakė sportininkė. – Vieni neatlaiko krūvio, kiti nesugeba laikytis disciplinos: nevalgyti, kai visi valgo, negerti alkoholio, kai visi geria, sėdėti namuose, kai visi linksminasi diskotekose“.

Niekas netiki

Į Lietuvą A. Aučiūtė grįžo sulaukusi aštuoniolikos. „Grįžau viena, šeima liko Airijoje, – patikslino ji. – Buvo labai sunku, bet žinojau, kad visada negali būti taip blogai. Boksas užgrūdino mane, išmokė nepasiduoti“.

Sugrįžti į gimtinę A. Aučiūtę paskatino pažintis su treneriu Vincu Murausku. 

„Jau buvo prasidėjęs procesas dėl Airijos pilietybės, kadangi ketinau ginti šios šalies garbę varžybose, – prisipažino A. Aučiūtė. – Tačiau per vasaros atostogas Lietuvoje susipažinau su V. Murausku, sudalyvavau Lietuvos čempionate... Taip čia ir likau“.

Pasak A. Aučiūtės, Lietuvoje moterų boksas – naujas ir nelabai pažintas dalykas. „Tačiau tikiu, kad visi jau apsiprato, kad yra besiboksuojančių merginų, – nusijuokė boksininkė. – Atsiranda vis daugiau mergaičių boksininkių, kurios susidomi treniruotėmis. Manau, kad ateityje moterų boksas Lietuvoje bus labai populiarus“.

Austėja Aučiūtė su treneriu Vincu Murausku, asmeninio archyvo nuotr.

Su šypsena mergina pasakojo, kad dažniausiai ja niekas netiki, kad bendrauja su boksininke. „Sako, kad nesu panaši į boksininkę, – pečiais patraukia A. Aučiūtė. – Taip pat žmonės klausia, kodėl pasirinkau tokią sunkią sporto šaką“.

„Jau geriau kokius šokius lankytumei“, – nukerta daugelis.

Kovos dėl kelialapio

Paklausta, kokiomis pagrindinėmis taisyklėmis vadovaujasi, A. Aučiūtė ilgai negalvojusi atšauna: disciplina ir kuklumas.

„Be šių dalykų nieko nebus, – teigė A. Aučiūtė. – Be disciplinos bus sunku laikytis plano, o kuklumas neleidžia pamiršti, nuo ko pradėjau ir kas su manimi buvo nuo pat pradžių. Negalima pamiršti tų žmonių. Kuklumas tik puošia sportininką – niekada netapk per didelis savo batams“.

Austėja Aučiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu mergina ruošiasi tarptautiniam turnyrui Serbijoje, kuris vyks sausio mėnesį. „Po to bus dar daug turnyrų, stovyklų, Europos žaidynės, olimpinių žaidynių kvalifikacinis turnyras... – skaičiavo A. Aučiūtė. – Nusimato galingi metai. Žinoma, stengsimės iškovoti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes“.