Kovinio sporto renginių užkulisiai nuolat verda: sportininkai apšilinėja, vieni medituoja, snaudžia beklausydami muzikos, kiti nuolat juokauja ar stebi savo kolegų pasirodymą ringe, treneriai visada skuba ruošti savo auklėtinius pasirodymui, „skaldo“ motyvacines kalbas. O „FighterHouse“ klubo treneris Donatas Uktveris stebina savo vidine ramybe.
„Labas, aš Donatas“, – ištiesė jis man ranką ramiai priėjęs.
Atpažinau trenerį, tačiau mano žvilgsnis užkliuvo už kateterio, kyšančio jam iš rankos. Donatas greitai suprato, kur nukrypo mano žvilgsnis ir suskubo nusileisti savo džemperio rankovę.
„Tsss... Jeigu ką, dabar aš ligoninėje. Pabėgau“, – palinkęs prie manęs tarsi pakuždėjo jis ir nusijuokė.
Tiesiog treneris negali ramiai išsidėti, o tuo labiau išgulėti lovoje, kai jo mokiniai žengia į ringą. Tą vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje jis su nekantrumu laukė Igno Baryso, su kuriuo darbuojasi nuo 2010-ųjų, kovos.
„Tą dieną aš negalėjau paeiti – taip stipriai susuko nugarą. Tačiau negalėjau praleisti I. Baryso kovos. Padėjo vaistai skausmo. Pasakiau visiems, kad pabėgsiu, privažiavo draugai, šokau į automobilį... Bet grįžęs velnių gavau nemažai“.
Laukia debiuto UFC
D. Uktveris su kovos menais susipažino 1989-aisiais. Vaikystėje jis lankė karatė būrelį, o 2000-aisiais Londone sužinojo, kas yra džiudžitsu.
„Tada Londone, kaip ir daugelis lietuvių, aš ieškojau geresnio gyvenimo. Po kurio laiko pradėjau ieškoti ir Muay Thai klubo, – LRT.lt pasakojo treneris. – Radau skelbimą ir nuėjau pasižiūrėti, kas yra džiudžitsu. O ten žmonės tik ir kalbėjo apie UFC („Ultimate Fighting Championship“, – red.past.). Pasidomėjau ir aš“.
UFC tapo tarsi liga.
Donatas Uktveris ir Ignas Barysas, asmeninio archyvo nuotr.
„Stebėdavau visas kovas, o mano didžiausia svajonė buvo bent jau nuvažiuoti į renginį. Norėjau tai pamatyti gyvai kaip žiūrovas, – prisipažino D. Uktveris. – Ir aš niekada negalvojau, kad mano mokinys pateks į UFC. Todėl dabar degu viduje. Iki šiol nesuvokiu, kas vyksta. Tai yra pasaka. Išsipildė svajonės? Ne, tai yra kur kas daugiau. Teks viską pamatyti iš vidaus“.
Šiuo metu D. Uktveris yra Las Vegase, kur kartu su savo auklėtine Julija Stoliarenko laukia debiuto „UFC Fight Night“ renginyje „Ultimate Fighter finale“.
Galėjo tik svajoti?
„Nuvažiavau į atranką Las Vegase, patikau organizatoriams ir mane pakvietė“, – viskas atrodo ganėtinai paprastai, kai apie tai pasakoja pati J. Stoliarenko, kurią dėl UFC organizuojamo realybės šou „Ultimate Fighter“ dabar žino visas pasaulis.
Kovotoja puikiai prisimena, kad dieną, kai sulaukė patvirtinimo, jog organizatoriai nusprendė ją pasikviesti, treneris D. Uktveris visą dieną leido „Ultimate Fighter“ garso takelį. „Laimės buvo labai daug, – prisipažino J. Stoliarenko. – Juk tai yra vienas tų dalykų, apie kuriuos dažniausiai bijai netgi pasvajoti. O kai tai vyksta su tavimi – nerealu. Tai yra stipriau negu pergalės jausmas“.
Julija Stoliarenko, youtube.com stopkadras
Pasak J. Stoliarenko, realybės šou – didelė galimybė, kuria reikia mokėti pasinaudoti.
Filmavimai prasidėjo labai sėkmingai: po žvalgybinės treniruotės garsus UFC kovotojas, realybės šou metu tapęs treneriu, Robertas Whittakeris pirmuoju numeriu į savo komandą pasikvietė būtent lietuvaitę. Ketvirtfinalyje J. Stoliarenko narve susitiko su Marciea Allen. Nors kovos pradžia, atrodo, nieko gero nežadėjo, tačiau lietuvė išplėšė pergalę pirmajame raunde rankos laužimu.
Pusfinalyje J. Stoliarenko susitiko su Pannie Kianzad. Po trijų raundų teisėjai nusprendė, kad pranašesnė buvo Švedijos atstovė.
Tačiau jau dabar yra paskelbta, kad lapkričio 30 dieną narve lietuvė susikaus su Leah Letson.
Užbūrė kalbomis
„Pamenu dieną, kai Julija įžengė į klubą, pamenu, kad ji nieko nežinojo apie imtynes, – prisiminė D. Uktveris. – Savo gimtajame Visagine ji lankė karatė užsiėmimus ir norėjo pasiruošti turnyrui Lenkijoje. Pradėjome darbuotis. Pamačiau, kad yra daug spragų smūgiavime. Laikui bėgant įsidirbome, o aš nuolat kalbėdavau apie mišrius kovos menus ir UFC“.
Julija Stoliarenko, youtube.com stopkadras
Netrukus D. Uktveris pastebėjo, kad mergina kiekvieną kartą pasilieka po treniruotės padirbėti papildomai.
„Ir aš toliau jai pasakodavau. Diskutuodavome... Išploviau merginai smegenis? Na, taip, – nusijuokė treneris. – Aš tai pripažįstu. Tai suprantame abu. Kalbėdavome apie kovos menus – buvusius, esamus ir būsimus. Tai, ką žinojau, pasakojau Julijai. Ji susidomėjo ir dabar turime tai, ką turime“.
Tokių nėra
„Taip, Julija labai sunkiai mokosi naujų dalykų. Bet ji yra užsispyrusi ir tikrai nori išmokti. Ji gali dirbti po tris valandas papildomai po treniruočių. Ji niekada nepasakys „Man jau užtenka“, „Jau eisiu namo“. Niekada iš jos nesu girdėjęs, kad ji negali ateiti į treniruotę – ji gali visuomet ir dirba stipriai. Ji tuo gyvena. Tokių kaip Julija daugiau nėra“.
Paklaustas, kada suprato, kad su J. Stoliarenko galima bandyti užkariauti kovos menų Olimpą, D. Uktveris nusijuokė: „Aš iki šiol nesupratau“.
Julija Stoliarenko ir Donatas Uktveris Las Vegase, asmeninio archyvo nuotr.
„Viskas vyksta savaime. Mes tiesiog dirbame, bandome, darome ir esame užsibrėžę vieną tikslą: pažiūrėkime, kiek toli galime nueiti. Prieš trejus metus metėme sau tokį iššūkį, – pasakojo D. Uktveris. – Kartais būna nuostabių emocijų, kartais seka eilė nusivylimų, tačiau nenuleidžiame rankų. Ar iškart patikėjau, kad Julija gali daug?“
Po šio klausimo sau D. Uktveris padarė pauzę.
„Ne, – atsakė atvirai. – Yra kur kas gabesnių už ją. Bet tokio užsispyrimo, manau, ir su žiburiu nerastumėme. Be to, ji yra sportininkė, kuri visada daro tai, ko prašo treneris. Ji niekada neatsikalbinėja ir lipdo molį. Bet, pripažinsiu, ji yra sunkiai lipdomas molis. Gabi? Yra gabesnių, bet nė vieno taip užsispyrusiai siekiančio savo tikslo“, – atviravo treneris.
Vidinė stiprybė
Tai matydamas treneris savyje atrado didelį norą padėti merginai. „Žinote, kas mane patį labiausiai „veža“? – paklausė treneris. – Po kiekvienos nesėkmės ji vėl atsistodavo. Jos pirmosios kovos narve buvo labai žiaurios, jų metu, galima sakyti, Julija buvo tiesiog sudaužyta, bet ji vis vien grįžo. Kitas žmogus jau seniai būtų palūžęs, o Julija visada atrasdavo savyje stiprybės“.
Treneris teigė suprantantis, kad kito tokio mokinio gali ir nebūti.
Julija Stoliarenko UFC kovotojų fotosesijoje, asmeninio archyvo nuotr.
„Julija gimė ir augo bei susiformavo kaip atletė Lietuvoje, – primena D. Uktveris. – Daugelis sako, kad ji nėra pirma lietuvė UFC, mums nuolat primenama Rose Namajunas, kuri augo ir formavosi JAV. Užaugti Lietuvoje ir pasiekti tašką, kuriame Julija yra dabar? Ji yra pirmoji. Jeigu anksčiau mūsų iššūkis atrodė tarsi smagus žaidimas, tai dabar mane net šiek tiek gąsdina mintys apie tai, kur gali būti galutinė stotelė. Aukščiausias taškas juk būtų UFC čempionės titulas, ar ne?“
„Kol esu jauna“
„Aš pasirinkau MMA (mišrūs kovos menai, – red.past.), nes nenorėjau ateityje gailėtis, kad kažko nepadariau, – apie savo gyvenimo pasirinkimą LRT.lt sakė pati J. Stoliarenko. – Žinau, kad kovos menais užsiimti profesionaliai galima tol, kol esi jaunas... Turėti normalų darbą, sukurti šeimą? Tikiuosi, kad apie tai galima bus pagalvoti vėliau. Juk spėsiu. Neatleisčiau sau, jeigu nepasiryžčiau sužinoti, kiek daug galiu pasiekti MMA karjeroje. Ir tai turiu daryti dabar, kol esu jauna. Darau, nes nenoriu ateityje gailėtis“.
Kovotoja prisipažino, kad kovos menai – tai darbas, reikalaujantis visų 24-ų valandų paroje.
„Blaškytis čia neįmanoma, – kalbėjo mergina. – Nieko nepasieksi, jei blaškysies. Manau, kad viskas priklauso nuo tavo pakvaišimo lygio. Ar sportininko gyvenimas yra sunkus? Man yra įprasta viską – laiką, jėgas – atiduoti sportui. Aš nieko kito nematau. Žinoma, būna momentų, kai palūžtu, kai galvoju „O kam to reikia?“, tačiau atsibundu kitą dieną ir vėl darau tai, ką darydavau. Visus atsakymus gaunu, kai pasiekiu rezultatą. Taip, sunkumų yra. Bet kiekvieno žmogaus gyvenime jų būna ir bus. Svarbiausia yra turėti tikslą... Tiesiog gyvenimas palengvėja, kai turi tikslą.“
Julija Stoliarenko, BNS nuotr.
J. Stoliarenko labai ramiai reaguoja, kai jai yra primenama, kad ji yra pirmoji lietuvaitė „po UFC vėliava“.
„Tai buvo vienas iš mano tikslų, – sakė ji. – Visada tikėjau, kad galiu tai padaryti. Su treneriu norėjome patekti į UFC. Tikslingai dirbome. Kitų tikslų ir nebuvo. „Bellator“? „Rizin“? Taip, tai būtų didelė garbė, bet galutinis tikslas visuomet buvo UFC. Žinojau, jeigu nepasieksiu UFC ir ten nesukovosiu, nebūsiu patenkinta tuo, ką dariau visą gyvenimą“.
