Kaip vėliau paaiškėjo, iškeitęs dar vieną Lietuvos čempionų titulą į verslo pasaulį, vienas geriausių pastarojo meto Lietuvos vartininkų 34-erių Saulius Klevinskas sugrįžo. Tiesa, ne ant žaliosios vejos, o ant kieto ir klaidoms kur kas mažiau atlaidaus parketo. Naujo vaidmens nutaręs imtis suvalkietis salės futbole žengia tik pirmuosius žingsnius ir kol kas tai vadina labiau hobiu, tačiau sustoti neketina ir žvalgosi jau ir į aukščiausio lygio futsalo varžybas.
Sauliaus Klevinsko pavardė puikiai žinoma lietuvišku futbolu besidomintiems žmonėms. Karjerą marijampolietis pradėjo 2001-ais metais, kai būdamas vos 17-os metų amžiaus prisijungė prie tuomet dar I-oje lygoje besiblaškiusios „Sūduvos“. Iki 2009 metų gimtojo miesto klubui atstovavęs suvalkietis per aštuonerius ten praleistus metus kartą pasidabino A lygos sidabro, dukart – bronzos medaliais, dukart į viršų kėlė LFF taurę ir vienąkart Supertaurę.
Po to lagaminus susikrovęs ir legionieriaus karjerą pradėjęs futbolininkas patraukė į Armėnijos Jerevano „Mika“ klubą, po to metams sugrįžo į Lietuvą – Vilniaus „Žalgirį“, bet vėl greit pakėlė sparnus. Šįkart į Rusiją, Maskvos „Torpedo“ klubą, kuriame praleido trejus metus. 2014 metų pabaigoje vartininkas sugrįžo į Lietuvos futbolo padangėje jau dominavusį „Žalgirį“, kur užsibuvo iki 2017 metų vasaros.
Tą sezoną S. Klevinskas užbaigė Vilniaus „Vytyje“, su kuriuo laimėjo I lygos bronzos medalius. Namais Vilnių jau vadinantis futbolininkas karjeros pabaigai patraukė į tėviškę – sukirto rankomis su „Sūduvos“ valdžia, tačiau Marijampolėje neužsibuvo. Vos prasidėjus sezonui vartininkas nusprendė visiškai atsiduoti verslui ir paskelbė apie 16 metų trukusios sportinės karjeros pabaigą. Kaip pats sako, jei nebūtų priėmęs to sprendimo tuomet, laikas tam vis tiek būtų atėjęs itin greitai.
„Dėl darbų būčiau baigęs karjerą tais metais, nes ji jau į saulėlydį. Tada – arba iki galo kabintis, žaisti iki 40-ies, jei sveikata leidžia, arba mąstyti, daryti kažką savo. Taip susiklostė gyvenimas, kad turėjau galimybę su šeima savo turėti. Įsisukom į verslo pasaulį, tai teko atsisakyti futbolo. (...) Šiais metais šiaip ar taip būčiau baigęs karjerą, tai nusprendžiau paankstinti, kad nesudaryčiau problemų versle ir neatitolčiau nuo jo. (...) Manau, kad leistų jėgos sužaisti dar ir vieną, ir du, ir visus tris sezonus. Fizinių jėgų turiu ir tikrai nesiskundžiu“, – LRT.lt atvirauja ir Lietuvos nacionalinės rinktinės garbę gynęs futbolininkas.
Tačiau pasitraukęs iš didžiojo futbolo pašnekovas toli nuo sporto karaliaus nenutolo. Jį buvo galima išvysti Sekmadienio futbolo lygos (SFL) rungtynėse. Paklaustas, ar netrūksta aukščiausio lygio futbolo, S. Klevinskas nedaugžodžiauja: „trūksta, labai trūksta.“ „Top Kickers“ spalvas gynęs vartininkas tuomet išbandė ir visai neįprastą jam vaidmenį – aikštės žaidėjo poziciją.
„Įgyvendinau savo seną svajonę, kad ne tik vartuose, bet ir aikštėje žaisti“, – džiaugiasi pašnekovas.
Aikštės žaidėjo vaidmenį jis išmėgino ir visiškai naujoje srityje – salės futbole. Prie Vilniaus dailės akademijos (VDA) komandos taip pat buvusio futbolininko Mariaus Šoblinsko paragintas prisijungti S. Klevinskas į aikštę išbėgo dar praėjusiame sezone, tačiau rimčiau ruoštis kovoms salėje pradėjo tik šiemet. I-oje futsalo lygoje VDA komandai atstovaujantis marijampolietis teigia, kad dėl rungtynių bei treniruočių grafiko šis sportas jam puikiai tinka.
„Paskambino M. Šoblinskas. Sako „prisidėk“, tai ir prisidėjau. Patiko kolektyvas ir tiek žinių. (...) Verslui netrukdo, nes SFL ir VDA treniruotės vyksta Vilniuje po darbų ir tikrai ne kiekvieną dieną. „Sūduva“ visai kito kalibro, profesionalus klubas, kuriame negali atsainiai žiūrėti į treniruotes, tiesiog paskambinti treneriui ir pasakyti „nebūsiu šiandien, nes turiu darbe reikalų“. Tokių dalykų negali būti. Bandžiau suderinti, bet vienu užpakaliu dviejų suolų neužsėsi. Dėl to reikėjo kažko atsisakyti“, – apie karjeros pabaigą tradiciniame futbole pasakoja pašnekovas.
Persiorientuoti, kaip pats sako, buvo iššūkių. Trenerio Artūro Žarinovskio padedamas mokosi futsalo subtilybių ir neatmeta galimybės į aikštelę išbėgti ir futsalo A lygoje.
„Pradėkime nuo to, kad visą gyvenimą buvau vartuose, o dabar žaidžiu aikštėje. Yra dideli skirtumai: reikia daugiau taktinių žinių, didesnio vienas kito supratimo, daugiau staigumo nei žaidžiant lauke. Nemažas skirtumas nuo tradicinio futbolo. (...) Jaučiuosi kaip medinis, bet stengiuosi tobulinti savo techninius gebėjimus. Treneris taip pat daug pastabų duoda, pasako, kas nelabai gerai“, – apie salės futbolo kasdienybę kalba S. Klevinskas.
Ant kur kas mažiau klaidoms atlaidaus kieto parketo buvęs vartininkas susitinka ir su nemažai savo buvusių kolegų, su kuriais teko galinėtis ir ant žaliosios vejos. Kaip vieną aktualiausių buvusiems profesionaliems futbolininkams šio sporto pliusų jis išskiria galimybę palaikyti gerą sportinę formą. O pats, sakęs, kad aukščiausiame lygyje galėtų išsilaikyti dar ne vienerius metus, bent jau iš futsalo trauktis neketina.
„Kiek leis jėgos, kiek treneriai matys naudą, tiek žaisiu. Jei jau pasakys „Sauliau, gal tu pabaik“, tada susimąstysiu, kas čia nutiko. Tačiau treneriai kažkokių didesnių pastabų nepasako, tad žaisiu tol, kol laikys“, – LRT.lt atvirauja pašnekovas.
O kam trauktis, jei pavyksta visur spėti, jėgos leidžia, o žaidimo minutės vis auga. Be to, kiekvienai treniruotei vyrai susirenka toje pačioje VDA salėje, kuri, nors ir nešvyti prabanga, tačiau vis tiek galima vadintis namais.
„Kol kas jokių problemų nepastebiu – turime treniruočių salę. Ji nedidelė, bet kaip ir namų salė. Labai smagu savo turėti. Kalbant apie finansus, net nežinau finansinės padėties, žaidžiame neatlygintinai, savo malonumui“, – teigia S. Klevinskas.
Tačiau salės futbolui toli gražu trūksta ne tik pinigų...
„Trūksta taktinių žinių, kurias privalu įdiegti nuo mažumės. Tačiau pamažu įdiegiama – per 10 metų pasirodys tie rezultatai, tik, aišku, norisi kuo greičiau. (...) Ir „Vyčio“ rezultatai džiugina, populiarina čempionatą. Už dviejų metų pasaulio čempionatas itin prisidės prie salės futbolo populiarumo, kuris ir dabar auga. (...) Rinktinę per dvejus metus įmanoma paruošti. Žaidėjų ir trenerių atsidavimas duos neblogų vaisių. Tikiuosi. Svarbiausia tikėti, ko labiausiai ir trūksta“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasak jo, auga ir tradicinio futbolo, kuriame praleido marias laiko, lygis.
„Aišku, įvairių epizodų buvo – buvo pakilimų ir nuosmukių, visokių išgyvenimų. Kaip ir visas pasaulis turėjo krizių. Manau, kad šiuo metu pasiekėme neblogą lygį, vien žvelgiant, kiek toli Lietuvos klubai nukeliavo europiniuose turnyruose. Aišku, lengviau prisikviesti stipresnių legionierių, nes jie pažiūri, kad toks ir toks klubas, nukeliavo tiek ir tiek. Tas duoda tik pliusą, ateinantį sezoną bus dar vienas žingsnis į priekį. Tais mažais žingsneliais kažkaip kelsime futbolo lygį. (...) Vietinių žaidėjų lygis taip pat kyla, nes atsiranda vietinių akademijų, konkurencija tampa didesnė. Ji augina meistriškumą. Gal ne taip sparčiai kyla, kaip visuomenei norėtųsi, bet kyla. Yra gražaus ir stipraus jaunimo, kuris per ateinančius 10 metų tų vaisių duos tik daugiau“, – mano S. Klevinskas.
Tačiau su jais susidurti greičiausiai jam nebeteks. Nutraukęs kontraktą su „Sūduva“ ir pakabines pirštines ant vinies jis džiaugiasi nauja pradžia tiek salės, tiek aikštės žaidėjo pozicijose. Bet nutolti nuo kamuolio vis neketinantis suvalkietis nespjauna ir į praeitį, į tai, kas jį ir išgarsino:
„Jei labai reikėtų, galėčiau atsistoti į vartus.“
