Sportas

2018.11.27 21:39

Geriausia šalies buriuotoja V. Andrulytė: kiekvienose varžybose įrodinėju – nors esame maži, esame galingi

Mantas Stankevičius, LRT.lt2018.11.27 21:39

„Kelialapis į olimpines žaidynes, o ten kova dėl prizinės vietos, medalio“, – tvirtai ir drąsiai nurėžė geriausia šalies buriuotoja Viktorija Andrulytė, paklausta apie savo naujojo sezono tikslus.

O visai neseniai sportininkė dar džiaugėsi retomis ir dažniausiai trumpomis atostogomis. „Įsivaizduokite, turėjau net mėnesį atostogų, – netvardydama savo džiaugsmo kalbėjo 26-erių „Laser radial“ klasės buriuotoja. – Labai džiaugiuosi, nes sezonas buvo tikrai labai įtemptas“.

Per atostogas V. Andrulytė spėjo paviešėti Austrijoje, leido laiką su draugais, tačiau nepamiršo ir trenerio Lino Eidukevičiaus patarimo nepamiršti savo sportinės formos. „Spėjau ir pasportuoti, bet džiaugiausi laiku, kurį galėjau skirti sau – buvau prie jūros, aplankiau seses, drauges. Man labai trūko laiko su savo žmonėmis. Juk visą sezoną beveik praleidžiu užsienyje, o visokiausiems „messenger‘iams“ būnu tiesiog pavargusi“, – LRT.lt prisipažino buriuotoja.

– Ar „prasidėjusi“ su sportu žinojote, kad laukia toks gyvenimas?

– Ne, tikrai nežinojau. Supratau, kad reikės aukoti asmeninį gyvenimą, bet net neįsivaizdavau, kad tiek. Džiaugiuosi, kad draugai mane supranta, palaiko. 

– Viktorija, bet kodėl buriavimas?

– Nes mane „užkabino“ rezultatas. Čia man patiko iššūkiai, patiko, kad šioje sporto šakoje nuolat gali nugalėti save... Niekada nepamiršiu dienos, kai gavome labai paprastučius laivelius ir treneris tiesiog ištarė „Buriuojam“. Tai vyko Kauno marių įlankoje – mokinomės, vartėmės – viskas tarsi žaidimo formoje. O vėliau mane išsiuntė į Kauno marias. Ir man patiko. Mane sužavėjo, kad buriavimas nėra tik fizinis užsiėmimas, čia yra svarbi taktika ir patirtis. Juk nuspėti vėjo kryptį yra neįmanoma. Nuolat privalai viską stebėti ir analizuoti, laukti, tikėtis ir pagal tai susidėlioti taktiką. Taip ir gimė tasai „įdomumas“. Vėliau išvažiavau į užsienį, sužinojau, ką reiškia srovės.

Viktorija Andrulytė, T. Moya nuotr.

– Kur pirmą kartą teko išvažiuoti?

– Iš pradžių važiuodavome tik į Lenkiją. Dvejus metus ten važinėdavome. Smagumai prasidėjo, kai jau važiuodavome į suaugusiųjų varžybas – plaukdavau gale, bet džiaugiausi, kad varžausi su pačiomis stipriausiomis pasaulio buriuotojomis. Džiaugiausi ir tuometiniais savo rezultatais pasaulio taurės varžybose. Taip ir „įkritau“ iškart į patį aukščiausią lygį.

– O kada atsirado jausmas, kad buriavimas apvers visą tavo gyvenimą?

– Po kiekvienų varžybų savęs klausdavau, kodėl to noriu, kam man to reikia. Atrodo, kad tuos pačius klausimus sau užduodu ir dabar. Man 26-eri, prasideda pats įdomumas... Bet tokie klausimai sau gimsta kiekvieną kartą, kai esu pervargusi. Sunkiausia, manau, buvo, kai Lietuvai iškovojau kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Kažkodėl būtent tada uždaviau sau klausimą „Ar noriu toliau buriuoti?“ Pradėjau savęs kamantinėti, ką noriu pasiekti. Padariau penkių mėnesių pertrauką. Ir, natūralu, pasiilgau buriavimo. 

Viktorija Andrulytė, E. Blaževič/LRT nuotr.

– Ar nekalbame apie tą variantą, kai tiesiog nežinojai, ką dar galėtumei veikti be buriavimo? 

– Oi, ne! aš tikrai žinočiau, ką daryti. Yra nemažai sričių, kuriomis aš domiuosi. Daugelis sportininkų kalba, kad atsiribojus nuo sporto yra labai sunku socializuotis. Tačiau aš visada žinojau, kad privalau pabaigti mokslus, galvojau apie ateitį ir žinojau, kad turiu domėtis ne tik buriavimu. 

– Ir kuo Viktorija Andrulytė būtų, jei neliktų buriavimo?

– Mane visuomet domino masažai ir psichologija. Esu baigusi kineziterapiją. Todėl galėčiau darbuotis sveikatingumo srityje.

– Grįžkime prie tų poilsinių penkių mėnesių – juk tai yra didelė pertrauka.

– Bet aš žinojau, kad man reikia mažiausiai dviejų mėnesių. Buvau tikrai labai pavargusi. Juk prieš tai septynerius metus, nuo 2007-aisiais priimto sprendimo, kad sieksiu aukštumų šiame sporte, atidaviau viską buriavimui. Aš tik juo gyvenau.

Viktorija Andrulytė, E. Blaževič/LRT nuotr.

– Norite pasakyti, kad būdama penkiolikos jau tvirtai žinojote...

– Taip, dar besimokydama dešimtoje klasėje tvirtai žinojau, ko noriu. 

– Griežtai?

– Taip. Nepamirškime, kad septyniolikos tapau Europos vicečempione. 

– Koks jausmas bendraklasiams aiškinti, kad esi buriuotoja?

– Manęs niekas nesuprasdavo. Visiems būdavau didžiausia mįslė, atrodydavo, kad gyvenu du gyvenimus. Grįžtu iš varžybų, einu į mokyklą, bet vėliau vėl ilgam išvažiuodavau, o vėl grįžusi privalėdavau visus vytis, nes išvažiavusi tikrai nieko nesimokydavau. Tačiau mokyklą baigiau gerai, pabaigiau universitetą, bet visiems sakau, kad mokslus paaukojau vardan sporto. Dešimtoje klasėje prasidėjo svarstymai: buriavimas ar mokslai. Mano širdis linko prie buriavimo. Mokslams laiko skyriau tiek, kiek išėjo –  buriavimas nugalėjo.

– O grįžusi iš varžybų ir stovyklų tiesiog pasakydavote „Aš buriuoju!“

– Niekas nesuvokdavo, kur esu, ką man tenka patirti... Visi matydavo tik gražius vaizdus nuotraukose, o ir grįždavau įdegusi (juokiasi). Visi tik klausinėdavo, kur atostogavau. Todėl dabar socialinėje erdvėje stengiuosi rodyti, kaip atrodo sportininko gyvenimas. Nenoriu, kad visi galvotų, jog sėdžiu kurortų paplūdimiuose ir nieko neveikiu. Tokijas, Maljorka, gražiausi Prancūzijos miestai – manote, aš ką nors mačiau? Aš visą laiką buriavau. Toks jau yra mūsų sportas – tu niekada nežinai, kiek laiko praleisi ant vandens, kiek reikės laukti, kol galėsi išplaukti. 

– Ką buriuotojui reiškia vanduo? Pažvelkime į tai filosofiškai? Čia susitinka dvi stichijos – vanduo ir vėjas...

– O mes pačios valtelėse esame tarsi ugnis (šypsosi). 

Viktorija Andrulytė, E. Blaževič/LRT nuotr.

– Beje, pamenate, kaip virtote pirmą kartą?

– Prisimenu. Tada aš apsiverčiau ir ant manęs užkrito burė. O aš paniškai bijau mažų patalpų... Kodėl aš tada neatsisveikinau su buriavimu, iki šiol pati nesuprantu...

– Jūsų istorijoje daug neaiškumų. Atrodo, kad atėjote, pamatėte, pabandėte ir viskas tiesiog prasidėjo... Be galimybės pasitraukti.

– Žinai, įvairiausių minčių kyla kiekvieną kartą, kai su vėju reikia kovoti dėl išlikimo. Ne vieną kartą treneris mane yra perspėjęs „Vika, tu dar nesi pasiruošusi kovoti su tokiu vėju“. Ir ne vieną kartą mus treneris yra parplukdęs su apverstu laiveliu į krantą, nes reikėjo bėgti nuo audros. Labiausiai esu išsigandusi, kai Danijoje užklupo audra – nieko aplink nematėme, todėl netgi galvojome apsiversti, kad išgyventume, pralauktume. Tokiais atvejais būna baisu. Tu klausi, kodėl nėra kelio atgal? Nes aš priėmiau visus šiuos iššūkius, visas kovas su savo baimėmis. Kiekvieną kartą aš nežinau, kas manęs laukia, bet tai labai traukia. Kartais grįžtu į krantą ir pati savęs klausiu „Aš ten buvau? Išlikau?“ Adrenalinas? Galbūt. Atrodo, kad būnu visai kitame pasaulyje, kuriame sugebėjau išgyventi. Minčių „Viskas, nebegaliu“ tikrai būna, bet sugebu mobilizuotis ir finišuoju... O tada jau galiu kristi. Kuo įtraukia buriavimas? Čia niekada nėra monotonijos. Tai yra situacijų sportas, kuriame sprendimus privalai priimti akimirksniu. Ir čia treneris niekada tau nepasakys „Nuplauk ten, o dabar ten“. Spręsi pats. Treneris tau tik sudarys kuo įvairesnes sąlygas treniruočių metu. O varžybose tu pati stebi vėją, varžoves, sroves...

– Iš kur atsiranda pasitikėjimas savo sprendimais?

– Aš daug dirbu. Esu disciplinos žmogus. Pas mus niekas neklausia, ar esi pavargęs. Pasaulio jaunimo čempionate aš likau penkta. Niekas nežino, kad prieš paskutinį plaukimą aš buvau pirma ir turėjau didelę taškų persvarą... Bet paskutiniame plaukime aš apsiverčiau. Tačiau po finišo niekas manęs neklausia „Kaip jauteisi?“, „Kas atsitiko?“

– Kodėl?

– Nes po rezultatu niekas neparašys „virvė nutrūko“ ar „lūžo stiebas“. Todėl visada dėl rezultato stengiesi maksimaliai. Pasitikėjimas? Juk visada žinau, kad įdėjau daug darbo, dariau viską, ką reikėjo. Išeinu ir žinau, kad dabar parodysiu, ką išmokau.

Viktorija Andrulytė, LBS nuotr.

– Ar prisimenate savo patį kvailiausią spendimą karjeroje?

– Treneris visada pabrėžia, kad nuolat palieku grupę. Jis vis priekaištauja, kad darau taip tarytumei viską puikiai suprantu ir galiu buriuoti vienui viena (juokiasi). Kvailiausias? Tokių situacijų buvo daug. Viena jų – nepataikiau į finišo liniją. Tiesiog praplaukiau šalia jos. Nežinau, ar tai yra sprendimas... Taip gavosi. Tuomet pralaimėjau Europos čempionės titulą. Atėjau į krantą ir matau, kad prie mano pavardė pažymėta, jog nesu finišavusi. Tiesiog. Kateris, vėliavėle, atstumas, vėl kateris – sugebėjau praplaukti tarp katerio ir vėliavėlės. Kažkodėl nesusigaudžiau situacijoje. Gal buvau pavargusi. Vėliau stresavau. Žinojau, kad kovojau dėl čempionės titulo... Ir tą titulą aš tiesiog atidaviau. Pykau tuomet ant savęs.

– Mokate pykti?

– Žinoma, kad moku. Ir pykti, ir verkti aš moku. Pamenu, kad 2010-aisiais, pralaimėjusi pasaulio čempionate, verkiau visą naktį. Siaubas. Tuomet nesupratau, kodėl pralaimėjau.

– O dabar jau žinote?

– Žinau, nes aš visada viską išanalizuoju. Ir dabar žinau, kodėl Marselyje neiškovojau bronzos finaliniame pasaulio taurės etape, nors buvau labai arti. Treneris man pasakė, ko neturėčiau daryti. Tik du dalykus. Ir, spėk? Žinoma, aš padariau tuos du dalykus. Prireikė fotofinišo. Likau ketvirta. Taip yra kaupiama patirtis – dalyvaujant ir analizuojant kiekvieną savo plaukimą. Taip, žinau savo klaidas. Ir žinau, kad ateityje stengsiuosi jų nekartoti. Įkaliau sau į galvą, kad aš nepralaimėjau bronzos, o laimėjau ketvirtą vietą. Pasitikėjimas savimi atsiranda būtent iš klaidų. Jas daro visi. Mano tikslas yra daryti jų mažiau.

– Lietuvos buriuotojus pasaulis jau atpažįsta?

– Mus užsienyje, tikiu, žino geriau negu Lietuvoje. Buriavimo čia žmonės nemato. Tačiau mane pažįsta ir gerbia užsienyje. Visi žino, ko galima iš manęs tikėtis. Jau esu ne vieną kartą įrodžiusi, kad manęs nereikėtų nurašyti, kad manęs lengvai nepastumsi. Taip, anksčiau atsistodavau prie starto linijos, apsidairydavau ir pasidarydavo nejauku, nes aplink tik žvaigždės. O dabar žinau, kad esu lygi tarp lygių. Manęs visiškai nespaudžia faktas, kad esu iš mažytės Lietuvos. Laikausi pozicijos, kad esame maži, bet galingi. Ir kiekvieną kartą varžybose noriu tai įrodyti. Tegul visi kiti gauna didesnį finansavimą – tai nieko nereiškia. Tik labai gaila, kad sportininkių pas mus trūksta... Aš suprantu, ne kiekvienas gali tiek aukoti dėl sporto. Tačiau aš pati į viską žvelgiu paprasčiau. Žiūriu, ką aš gausiu, o ne ką prarasiu. Taip, aš daug atsisakiau, taip, aš gyvenau visai kitokį gyvenimą. Ir mano paslaptis yra paprasta – aš visada žinojau, ko noriu. Praleidau visus vakarėlius? Na, ir kas? Nebuvau diplomų teikimo ceremonijoje? Ką padarysi! Bet buriavimas man suteikė neįkainojamą dalyką – pasitikėjimą savimi. 

Viktorija Andrulytė, LBS nuotr.

– Greičiausiai, visi kitų metų planai jau yra sudėlioti?

– Daugiausiai dėmesio, žinoma, skirsime pasaulio čempionatui, kuriame vyks antroji atranka į olimpines žaidynes. Bus išdalinta dar dešimt kelialapių. Šįkart mūsų tikslas – iškovoti kelialapį su kuo geresniu rezultatu. 

– Pirmoji atranka buvo skaudi?

– Taip. Nors nebuvo keliami tikslai pasiekti patį geriausią rezultatą, tačiau planavome patekti tarp aštuoniolikos stipriausių ir iškovoti kelialapį. Mus būtų tenkinusi aštuoniolikta vieta. Buvo skaudu. Tačiau tai jau yra praeitis. Su treneriu viską išanalizavome. Supratome, kad ne aš buvau nepasiruošusi, tai buvo loterija. Tiesiog mes neįvertinome sąlygų, kurios buvo tikrai specifinės. Prieš čempionatą treniravomės vienose sąlygose, nuvažiavome ir gavome visiškai kitokias. 

– Ašarų buvo?

– Tiesą pasakius, po viso sezono jaučiausi tarsi po karo. Labai pavargau tiek fiziškai, tiek emociškai. Nemeluosiu ir nesakysiu, kad po pasaulio čempionato neverkiau. Turėjau išleisti visas emocijas. Reikėjo laiko, kol suvokiau, kad tai nėra tragedija. Tai yra procesas. Ar jaudinuosi prieš kitais metais vyksiančią atranką? Faktas. Tačiau tasai jaudulys gyvena kartu su azartu ir dideliu noru. Suprantu, kad daugelis iš manęs tikėjosi kelialapio po pirmosios atrankos. Stengiausi to nesureikšminti. Bandžiau psichologiškai savęs nespausti. Kartelę sau keliu pati. Todėl ir dabar jaučiu daugiau palaikymo negu spaudimo.

– Kelialapį į olimpines žaidynes jau kartą Lietuvai esate iškovojusi.

–Taip ir džiaugiuosi, kad į jas važiavo Gintarė Scheidt. Olimpinėse žaidynėse sportininko tikslas yra iškovoti medalį. Gintarė buvo stipri, žinojau, kad ji kovos dėl medalio, o nevažiuos tik sudalyvauti. Nusivylimo, kad į olimpines žaidynes važiavau ne aš, tikrai nejaučiu. Galbūt man dar buvo per anksti.

Viktorija Andrulytė, E. Blaževič/LRT nuotr.

– Tačiau jau dabar drąsiai sakote, kad dalyvausite Tokijo olimpinėse žaidynėse?

– Taip, o kaip aš galiu to nesakyti? Žinau, kad esu pasiekusi patį aukščiausią lygį. Kiti sako „galiu pasvajoti“, o aš labai užtikrintai jaučiu, kad aš ten būsiu, nes aš žinau, kad dėl to kovosiu. Tai bus kova iki paskutinio finišo. Žinau savo lygį, žinau, ką galiu... Labai žiauriai skamba?

– Įtikinamai.

– Nes prieš keletą metų aš net nebūčiau išdrįsusi kalbėti taip drąsiai. Netgi tuomet, kai vyko atranka į Rio žaidynes, nebūčiau to pasakiusi. Tuomet prieš atranką tik giliai širdyje supratau, kad norėčiau... O dabar? Prabėgo beveik ketveri metai. Kas aš tuomet buvau? Baili jauniklė (šypsosi), o dabar esu pasiruošusi.

– Turėjome Gintarę Scheidt, dabar turime jus, ar yra kas spaudžia, vejasi?

– Sunkiai. Jeigu nori augti, privalai turėti, kas tave spaudžia. Pamenu, kaip viskas atrodė, kai treniruodavausi Lietuvoje. Čia manęs niekada netenkindavo geras rezultatas. Mane tenkindavo rezultatas tik tuomet, kai laimėdavau visus plaukimus. Stengdavausi laimėti viską... Nesvarbu, ar laimiu dideliu atstumu, ar tenka pakovoti. Mintyse kartais susidėliodavau šalia įsivaizduojamas sportininkes ir įsivaizduodavau, kad jos mane spaudžia. 

– Turėdavote įsivaizduojamų draugų?

– Na, taip. Kitaip nieko neišeidavo, susikurdavau vaizdą, kad mane spaudžia. Juk man reikėdavo motyvacijos palaikyti greitį. Ar daug tokių „draugų“ turėjau? Tikrai nemažai. Lietuvoje anksčiau nebūdavo įmanoma kitaip treniruotis. Visada sau keldavau kartelę, kad privalau viską padaryti maksimaliai gerai, šlifuodavau techniką, kasdien viską stengdavausi daryti greičiau ir tiksliau. Ir iki šiol žiūriu vaizdo įrašus ir matau savo klaidas, netgi tuos kelis centimetrus, kur turėjau atsisėti kitaip. Pažiūriu ir kitą dieną stengiuosi klaidų nekartoti. Negalvok, nesu maniakė, bet kitaip pasiekti gero rezultato tiesiog nepavyks.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius