Užgesinęs variklį, išlipęs iš automobilio, tvarkingai uždaręs dureles ir patikrinęs visus užraktus Dakaro vilkas Antanas Juknevičius nueidamas vis žvilgteli atgal – savo lenktyninį bolidą jis pamatys jau tik 2019-ais. Penktadienį jis vienas pirmųjų gavo visus reikiamus organizatorių patvirtinimus ir atsisveikino su lenktyniniu bolidu bei palaikymo technika, rašoma pranešime spaudai.
Dar prieš 7 val. ryto šiauriausiame Prancūzijos uoste – sambrūzdis. Organizatoriai laksto iš vienos būdelės į kitą ir dalinasi paskutiniais patarimais, kaip atlaikyti Dakaro dalyvių šturmą. Kai uoste pasigirsta pirmieji sportinių bolidų griausmai, prie vartų į angarą jau stovi kelios komandos, o tarp jų ir – lietuviškoji „CRAFT bearings“, iš minios išsiskirianti savo drabužių ir automobilio spalva.
„Nėra čia ko laukti – pirmi užregistruosim, pirmi važiuojam namo – juk dar daiktus reikia spėti susikrauti“, – humoro jausmo nestokoja net ir bene 7 val. šaltyje pralaukęs daugiausiai patirties Dakare turintis lietuvis Antanas Juknevičius.
Organizatorių nuotr.
Angaro viduje jis zuja tarp skirtingas sritis kuruojančių „A.S.O.“ specialistų ir galiausiai demonstruoja knygutę, kurioje – visi reikiami antspaudai.
„Organizatoriai labai faini – net knygutes padarė panašios spalvos į mūsų komandą. Dabar jau įvykdėme viską, ką galėjome – techniniai patikrinimai laukia Limoje, automobilį jau pasiėmus iš saugomo uosto. Prieš palikdami automobilį paruošėme kelionei – apsaugojome pagrindinius mazgus nuo Atlanto vandenyno klimato – drėgmės, druskų. Tikėkimės, kad šiemet ir organizatorių personalas saugos mūsų sankabą ir priešingai nei pernai, išvengsim siurprizų atvažiavę pasiimti automobilio“, – mintimis dalinosi A. Juknevičius.
Po atsisveikinimo su Dakaro technika, dalyvių laukia 45 dienos laukimo, o sausio 6-ą jie jau stovės prie starto linijos Peru, Limoje.
