Sportas

2018.11.18 18:02

Čiuožėja G. Butkutė apie baigtą karjerą: ji buvo trumpa, bet verta visų mano pastangų

Mantas Stankevičius, LRT.lt2018.11.18 18:02

„Iki šiol tai yra mano sunkiausias gyvenimo periodas. Gulėjau lovoje, nes negalėjau vaikščioti ir stebėjau Europos bei pasaulio čempionatus, kuriuose aš galėjau dalyvauti... Tai yra tikrai nepavydėtinas jausmas“, – LRT.lt atviravo čiuožėja Goda Butkutė

Prieš metus viena perspektyviausių šalies čiuožėjų, pirmoji Lietuvos istorijoje porinio čiuožimo atstovė, patyrė traumą – stresinį kojos lūžį. 

„Draugai siuntė nuotraukas iš varžybų, o aš tik žiūrėjau įrašus ir jaučiausi apgailėtinai. Tuomet galvoje sukosi tik du galimi variantai, kurie vienas kita keitė kas valandą – rasti jėgų ir tęsti karjerą iki kitų olimpinių žaidynių, arba viską mesti, pamiršti, kas yra tas čiuožimas ir daugiau nestoti ant pačiūžų“.

O dabar devyniolikmetė sportininkė drąsiai kalba apie savo sprendimą, kuriam teko pasiryžti.

Čiuožimas – visas gyvenimas

Čiuožti G. Butkutė pradėjo dar neturėdama net ketverių. „Mama man dar negimus nusprendė, kad jos dukra lankys dailųjį čiuožimą, – nusišypso G. Butkutė, prisiminusi pirmuosius žingsnius ant ledo. – Žinau, kad pirmus kartus čiuoždavau už saldainį arba nuvažiavimą į parduotuvę“.

Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas, asmeninio archyvo nuotr.

Iš pradžių mergaitė čiuoždavo po kelis kartus į savaitę. „Bet vėliau buvo nuspręsta, kad tai turėtų tapti daugiau negu būreliu, tai man tapo sportu, – pabrėžia mergina. – Kabliukas? Tokio nebuvo. Čiuožiu, kiek save atsimenu. Tai man yra įprasta, tai yra mano gyvenimas. Jeigu ir norėčiau, vargu, ar galėčiau dailųjį čiuožimą visiškai išbraukti iš savo gyvenimo. Kitaip savęs neįsivaizduoju“.

G. Butkutė puikiai pamena, kai pirmą kartą pamatė čiuožiančią daugkartinę pasaulio čempionę, tuomet olimpinių žaidynių prizininkę Alioną Savčenko iš Ukrainos. „Tada ir atsirado noras pereiti į sportines poras. Ji buvo ir bus mano idealas“, – net neabejoja G. Butkutė.

Didžiuojasi savo pasiekimais

2012-aisiais G. Butkutė išvyko treniruotis į Sankt Peterburgą, kur į porą stojo su aštuoneriais metais vyresniu Nikita Jermolajevu. 

„Tuo metu man tikrai buvo sunku atsiskirti nuo šeimos, tačiau važiavau į kitą šalį čiuožti poroje, tai negalėjo manęs nežavėti, – prisiminė G. Butkutė. – Dabar aš galvoju, kad tai buvo teisingas sprendimas. Vis ne vis, kaip nesukus, aš susičiuožiau su Nikita“.

Rezultatų laukti ilgai nereikėjo.

Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas, AFP nuotr.

2015-aisiais pora visus nudžiugino puikiais rezultatais: iškovotas sidabras „Lombardia Trophy“ varžybose, laimėta bronza „Mordovian Ornament“ turnyre, dar viena bronza pora pasipuošė Varšuvos taurės varžybose. 

Europos čempionate prieš pusantrų metų pora užėmė vienuoliktą vietą, o Bostone vykusiame pasaulio čempionate po trumposios programos buvo septyniolikti.

„Nors lietuviai komentatoriai po straipsniais taip mėgsta rašyti, kad tai nėra pasiekimas ir nereikėtų tuo girtis, bet aš turiu pasiūlymą: pasikelkite nuo sofos ir pabandykite pasiekti nors tiek. Dėl savo pasiekimų esu labai laiminga ir didžiuojuosi jais“, – sako G. Butkutė. 

Nėra garantijos

Prisiminusi dieną, kai patyrė traumą, G. Butkutė tuoj primena: „Tik filmuose matome nuostabią dramą, kuri dažniausiai būna kiek pagražinta. Realybėje taip nebūna“.

Žinoma, G. Butkutė nesitikėjo, kad koją teks operuoti, net neįsivaizdavo, kad viskas užsitęs metus. „Vyliausi, kad tai bus lūžis, kuris sugis per mėnesį... Bet čia gal ir prasideda drama – ir prieš traumą nebuvo viskas gerai. Po pasaulio čempionato 2017-ųjų kovą su Nikita patraukėme kiekvienas savo keliu. Tačiau netrukus mus sugebėjo įtikinti, kad dar reikėtų pabandyti. Pradėjome pasiruošimą varžyboms, bet tinkamos ugnelės jau nebuvo. O tada- trauma“.

Šią vasarą mergina nusprendė, kad nesugebės dar kartą išgyventi visų emocijų, kurias teko išgyventi, jei sugrįš į varžybinį režimą. „Man iki šiol yra sunku žiūrėti varžybas ir aš vengiu tai daryti, tačiau tai yra mano galutinis sprendimas, kurio neplanuoju keisti, – prisipažino G. Butkutė. – Mano karjera yra ne pristabdyta, o visiškai sustabdyta“.

Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas, Reuters nuotr.

Pasak G. Butkutės, nežinojimas, ar koja sugebės atlaikyti visas treniruotes, baimė patirti dar vieną sunkią traumą privertė priimti sunkų sprendimą. 

„Juk nėra garantijos, kad tai nepasikartos. Be to, nežinau, ar kas nors bent įsivaizduoja, kaip yra sunku surasti naują partnerį, trenerį, sugrįžti į treniruočių režimą, – kalba G. Butkutė. – Visas keliones ir pasibandymus su nauju partneriu turėtų apmokėti mano tėvai. To aš nenoriu. Jie ir taip į mano sportą, kuris yra labai brangus, suinvestavo tūkstančius. Noriu pati užsidirbti, todėl dabar dalyvauju šou ant ledo programose“.

Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas, AFP nuotr.

G. Butkutė prisipažino esanti laiminga, kad gali čiuožti ir matyti pasaulį. „Bet taip pat džiaugiuosi, kad galiu nežaloti savo sveikatos ir gyventi iš savo kišenės, – atviravo sportininkė. – Tuo dailusis čiuožimas ir yra žavus, nes baigę karjerą turime didelę laisvę rinktis, kur panaudoti savo gabumus. Esu labai dėkinga mamai, kad iš visų sporto šakų man parinko būtent čiuožimą“.  

Buvo verta

Paklausta, kokie yra ateities planai, G. Butkutė dar kartą nusišypso: „Susitvarkyti sveikatą, čiuožti pasirodymuose ir dalinti gerą nuotaiką žmonėms“.

„Vėliau, galbūt, pradėsiu treniruoti vaikus čiuožti, – priduria ji. – Juk Lietuvoje labai trūksta kvalifikuotų, šiuolaikiškų trenerių... Žinoma, trūksta ir gerų sąlygų sportui. Kiek žinau, Kaune yra statoma nauja čiuožykla. Manau, kad taip gali prasidėti naujasis dailiojo čiuožimo etapas mūsų šalyje“.

Kiek vėliau sportininkė priminė: „Taip, čiuožimas yra labai graži sporto šaka, čia visi čiuožėjai esame tarsi viena didelė šeima“.

Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas, AFP nuotr.

„Tačiau pakilti į aukštumas nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti, – perspėja G. Butkutė. –  Reikia paaukoti savo ir tėvų laiką, pinigėlius, nes čiuožimas yra vienas iš brangesnių sporto šakų, o garantijos, kad viskas bus taip, kaip tu tikiesi nėra. Ar pasižvalgau į savo praeitį? Taip! Nors mano karjera buvo trumpa, ji buvo verta visų mano pastangų“. 

Trūksta sąlygų

Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) prezidente Lilija Vanagienė sutiko, kad jauni sportininkai niekada nesijaus garantuoti dėl savo karjeros saugumo, jei teks treniruotis ir dirbti dabartinėmis sąlygomis. „Kol vaikai auga, atrodo, kad turime kažką labai gero, o vėliau jie tiesiog pranyksta, nes neturime sąlygų jų išauginti. Turime dešimt kartų prastesnes sąlygas už Latviją, Estiją, Baltarusiją, – LRT.lt sakė L. Vanagienė. – Vaikai auga, bet kyla klausimas „O kas toliau“? Neturime sąlygų, kurios leistų jiems tobulėti“.

Pasak L. Vanagienės, sportininkai, kurie vėliau patenka treniruotis pas trenerius užsienyje, turi šansą prasibrauti į aukščiausio lygio varžybas. „Jeigu mes neturėsime čiuožyklų, jaunimui vis dažniau privalėsime sakyti „stop“, – sakė L. Vanagienė. – Tačiau čia jau reikėtų kalbėti apie bendrą valstybės požiūrį į jaunąją kartą. Juk tikrai yra svarbu, kad jaunimas turėtų vietą, kur galėtų sportuoti. Aš kalbu ne tik apie čiuožimą. Aš kalbu apie visas sporto šakas Lietuvoje. Plaukikams reikia baseinų, lengvaatlečiams reikia stadionų... Manau, kad valstybė nesudaro sąlygų jaunimui parodyti save“.

Prabilusi apie G. Butkutę, LČF prezidentė kalba atsargiai. „Jai buvo atlikta tikrai labai rimta operacija. Kol kas Godos neturime. Bet mergina dar jauna, kas čia žino, kaip susiklostys. Gal dar viskas susitvarkys. Manau, kad ne visi taškai dar sudėti“, – savo viltį išsakė L. Vanagienė.