Sportas

2018.11.13 17:09

Trenerė randa laiko ir dailei

Lina Daugėlaitė, „Olimpinė panorama“2018.11.13 17:09

Trenere tapusi dvejų olimpinių žaidynių prizininkė Austra Skujytė neslepia, kad laiko mąžta, tačiau vis dėlto randa jo jaunystės pomėgiui.

„Matai, kaip žmonės visur bėga, skuba, lekia, nespėja. Taip nesinori, bet jauti, kad šis vi-suotinis lėkimas ir tave po truputį verčia bėgti, skubėti, nerasti laiko elementariems dalykams, netgi šiaip apmąstymui ar knygai. Man tai labai nepatinka, aš, kiek įmanoma, tam priešinuosi. Stengiuosi viską daryti, kad nereikėtų bėgti per gyvenimą ir neturėti laiko sustoti apsidairyti aplinkui“, – sako šiandien trenere dirbanti olimpinė vicečempionė ir bronzos medalininkė A.Skujytė. 

Nebeliko sportinės rutinos, bet ją keičia kiti rūpesčiai. „Todėl negali sakyti, kad atsirado daug laisvesnio laiko. Tiesiog žinai, kad nebėra to, kas buvo. Keista. Anksčiau žinodavai, kad treniruotės – prioritetas. Dabar net nesugebu pajudėti kasdien bent minimaliai“, – apie pasikeitusią rutiną pasakoja 39-erių buvusi septynkovininkė, sportinėje karjeroje tašką padėjusi prieš metus. 

Su sportu neatsisveikino

Regis, šypsena nuolatos žaidžia ant Austros lūpų, šypsosi buvusi sportininkė ir dabar: „Dabar mano sportas – žiūrėti, kaip visi kiti juda. Pasportuoju, kol nubėgu inventoriaus paimti ar kokį pratimą parodau. Štai ir šiandien koją truputį skauda, nes prieš dvi dienas rodžiau, kaip daryti šuoliuką iš įtūpsto. Pačiai juokinga – aš net nedariau, tik parodžiau, ir jau raumenukus skauda.“ 

Bet noras sportuoti nedingo. Čia gyvenimas įneša savų korekcijų, kurios ne visada būna pagal mūsų norus. „Stebiu, kaip kiti sportuoja, ir toks vidinis priekaištas sau – reikia pajudėti. Sportuoju bangomis: įsivažiuoji į ritmą, paskui kažkas iš jo išmuša ir vėl užtrunki, kol atgal sugrįžti“, – pasakoja A.Skujytė. 

Ji džiaugiasi gyvenanti netoli Kleboniškio, nes tai labai smagi vieta pabėgioti, o buvusi lengvaatletė jaučia malonumą pabėgioti ryte. Beje, po sportinės karjeros pabaigos ji pradėjo bėgioti ir ilgesnius nuotolius, net 7 km yra įveikusi, o juk ilgesni krosiukai sportiniais metais ne itin mėgstami buvo. „Ištvermė – ne mano draugas, tai kita veikla, negu anksčiau buvo. Bet kartais sugalvoju pakaitinį bėgimą – pasprintuoti, kas susiję su mano sportu“, – kokiu sportu dažniausiai užsiima šiandien, pasakoja moteris. 

Retkarčiais buvusi sportininkė užsuka ir į maniežą, jėgos pratimų padaro. Su malonumu užsiimtų sportine joga, kurią išbandė ir patiko – čia visko yra, kad išliktum aktyvus, lankstus ir stiprus. Tik laiko, deja, tam nėra.

„Norisi, kad išliktų raumenų tonusas. Kitą kartą vaikams parodau, kaip ką daryti, ir iš vyresnių trenerių išgirstu: „Taip, taip, mes irgi kokių dešimt metų rodėme. Paskui nustojom...“ Parodyti labai lengva – ir viskas aišku, ir mažiau aiškinti reikia. Tad norėtųsi tą formą palaikyti bent tam, kad galėčiau parodyti auklėtiniams vieną ar kitą pratimą. Mano buvęs treneris Romanas Pšigočkis, kai jam per 60 metų buvo, šuolių į aukštį judesį sugebėdavo parodyti, būdavo aktyvus prie kartelės. Norėtųsi, kad ir aš galėčiau tai išlaikyti“, – atvirai dėsto Kauno sporto mokykloje „Startas“ dirbanti ir jaunuosius lengvaatlečius šiandien treniruojanti A.Skujytė. 

Patirtį kaupė sportuodama

Olimpinė vicečempionė sporto mokykloje turi dvi grupes. Vienoje jų treniruojasi 7–13 metų vaikai, o kitoje – 15–17 metų jaunuoliai. Tad A.Skujytė kiekvieną dieną sporto sūkuryje. Tik šįkart ne ji įgyvendina trenerių sumanymus, o pati planuoja, parenka treniruotę. „Viskas persivertė į kitą pusę“, – šypteli. 

Tačiau padėjus tašką sportinėje karjeroje drastiškų pokyčių jos gyvenime neįvyko, nes trenerio darbas nebuvo jai visiška naujiena – jaunuosius lengvaatlečius Austra ugdo jau nuo 2012-ųjų. O turint omenyje tai, kad ji dirbo trenerio asistente dar besitreniruodama Amerikoje, jos trenerės darbo stažas dar didesnis. 

„Aš buvau ne iš tų sportininkų, kurie labai galvoja, mąsto, analizuoja, diskutuoja – pasi-tikėdavau treneriu ir stengdavausi per daug neapkrauti savęs papildomais apmąstymais, neužduodavau labai daug klausimų, kodėl taip, o ne kitaip. Tad pradėti dirbti trenere man truputį buvo iššūkis dėl to, kad reikėjo išsiaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, trys serijos pratimų, o ne keturios ar penkios? Kartais gal sudėtingiau, bet tuo ir žavu – juk vis tiek niekada iš pagrindų neatsakysi į visus klausimus. O per patirtį ateina kitokia informacija, negu suteikia knygos. Man tai labai patinka. Patinka, kad lengvoji atletika sezoniškas sportas – gali permąstyti sezoną ir atėjus kitam kažką keisti, daryti kitaip, žiūrėti, kas bus“, – nauju gyvenimo etapu ir nauja gyvenimo mokykla džiaugiasi bemaž du dešimt-mečius pasaulio stadionuose žibėjusi septynkovininkė.

 A.Skujytė šypsosi prisimindama, kad sportinės karjeros metais buvo išgarsėjusi kaip ta, kuri dažnai keičia trenerius, nes esą negalinti dirbti su vienu – jų olimpinė vicečempionė turėjo ne vieną ir ne du. Bet šiandien ji tuo džiaugiasi – kiekvienas treneris prisidėjo ne tik prie jos sportinės karjeros, bet jų žinių bagažas praverčia jai šiandien, jau pačiai dirbant trenere. 

„Visi treneriai turėjo savo metodikas, savo mintis. Paskutinis treneris Aleksas Stanislovaitis įrodė visai kitus dalykus – jeigu nebūčiau savo kailiu patyrusi, kažin ar būčiau patikėjusi, kad galima taip. Suprantu, mes visi labai skirtingi ir kiekvienam vienoda metodika tikrai netiks, bet turiu daug įvairios patirties“, – sako A.Skujytė.

Laiku pasitraukė

Dauguma A.Skujytės auklėtinių yra mergaitės – abiejose grupėse vos po du vaikinus. Kodėl taip yra, Austra nežino. „Nemažai vaikų ateina per kažką iš kažkur sužinoję – pati negaliu paaiškinti, kodėl mergaitės labiau limpa prie manęs. Kai atėjo berniukas, įspėjau jį, kad pas mus vienos mergaitės. Neišsigando. O kai atėjo antras – apsidžiaugiau. Jiems smagu – gal truputį vyriškai pabendrauja. Bet berniukai turi paklausą – nori su jais mergaitės bėgti“, – juokiasi trenerė. 

Nori jaunieji lengvaatlečiai ir su Austra bėgti. Kai sykį pati stojo į porą su viena auklėtine, nes ši neturėjo su kuo varžytis, kitą kartą trenerė norinčiųjų pasivaržyti neatsigynė. „Pasivaržau su jaunesniais daugiau. Gaudynių esame kartu žaidę. Visai smagu kartais“, – nebijo su vaikais žaisti trenerė.  

Tituluota septynkovininkė juokiasi, kad iš sporto ji pasitraukė pačiu laiku, kol jai nerei-kėjo į bėgimo takelį stoti kartu su viena iš savo vyresnių auklėtinių. „Laiku išėjau iš sporto, nes jeigu būčiau su ja susidūrusi viename 60 m takelyje, ji būtų mane suvalgiusi. Tai pagrindinė mano žvaigždutė, ji gerina savo amžiaus Lietuvos rekordus – ir 100 m bėgimo, ir šuolių į tolį. Mergaitė labai greita“, – penkiolikmete auklėtine džiaugiasi trenerė.  

Tarp vyresniųjų A.Skujytė turi du daugiakovininkus. „Vyrukas tik metus lanko, bet labai imlus ir greitai tobulėjantis, o mergaitė – viena iš mano pirmųjų mokinių, per tuos metus gan didelį proveržį padarė“, – darbo rezultatus jau gali skaičiuoti trenerė. 

Žinia, ne visi jos auklėtiniai pasieks sportinių aukštumų, bet kiekvieno tobulėjimas pagal savo galimybes trenerę džiugina. Svarbiausia – progresas. 

Per kelerius trenerės darbo metus A.Skujytė išmoko valdyti emocijas stebėdama auklėtinių varžybas. Tačiau ji ir šiandien puikiai prisimena Lietuvos žiemos čempionatą – pirmąsias daugiakovės varžybas, kuriose startavo jos treniruojami studentai. Po dviejų varžybų dienų A.Skujytė nuo įtampos jautėsi tokia pavargusi, kad suabejojo, ar ji dar nori būti trenere. 

„Kai pati dalyvaudavau, jaudindavausi prieš pirmą ir prieš paskutinę rungtį, o per kitas – tiesiog dalyvauji, ir viskas. O čia prieš kiekvieną rungtį, net spaudžia... Bet dabar jau taip nebėra, matyt, įvyko aklimatizacija. Ir treneriai sakė: „Viskas gerai – aprimsi“, – juokiasi Austra. 

Tik pati pajutusi trenerio darbo kainą gali įvertinti, kaip turėjo jos treneriai jaustis olimpiniame stadione: „O jeigu sportininkas gerai pasiruošęs ir kažkas ne taip einasi? Ojojoj... Ne veltui ir treneriui kažkada reikėdavo tabletės nuo to, kad nepersinervintų. Stipru.“  

Beje, prakalbus apie olimpines žaidynes reikia pasakyti, kad čia visi Austros reikalai dar nebaigti: antrą olimpinį medalį – bronzos – ji iškovojo užkulisiuose, kai dvi aukštesnes vietas Londono žaidynėse užėmusios varžovės buvo diskvalifikuotos dėl dopingo. Deja, Londono olimpinių žaidynių uždarymo fanfaros seniai nutilo, pasibaigė Rio de Žaneiro žaidynės, įpusėjo dar vienas olimpinis ciklas, bet olimpinės bronzos lietuvė kol kas nesulaukė.

„Bet jau prošvaistė matosi – panašu, kad gana greitu laiku aš ją turėsiu. Smagu. Kažkokie popieriai buvo netvarkingi, dabar lyg ir viskas sutvarkyta, lyg ir kvepia tuo, kad šiais metais tai įvyks. Tai nedegantis dalykas, bet kartais pagalvoji – kada? Kažkada. Jeigu jau vėliau, koks skirtumas, kada vėliau. Vienas dalykas – vietoje, o kitas – po fakto. O kiek laiko praeis, didelio skirtumo nėra. Tik šiaip juokinga“, – sako A.Skujytė. 

Dailės nepamiršo

Kažkada, savo sportinės karjeros pradžioje, Austra stovėjo kryžkelėje: dailininko teptukas ar sportiniai bateliai? Kai apsiavė batelius, dailė teliko pomėgis, kuriam rasti laiko bėgant metams, regis, vis sunkiau.

„Paimu, – šypsosi Austra, paklausta, ar dar paima į rankas teptuką arba pieštuką. – Labai retai, bet imu. Dažniausiai piešiu progomis, kai reikia kažką pasveikinti. Man reikia stimulo iš vidaus, kai yra tam kažkokia kita priežastis negu vien tik laisvalaikis“, – kada prisimena meną, atskleidžia A.Skujytė.