Sportas

2018.11.10 09:22

Kovotojas I. Osininas: ringe aš niekada nepykstu

Eglė Butkutė, LRT.lt2018.11.10 09:22

Kelios treniruotės per dieną, ryžtas, skausmas, darbas su savimi, atsidavimas ir tikėjimas – tai visą tai, ką kiekvieną dieną išgyvena Lietuvą atstovaujantis kikbokso bei Muay Thai kovos menų atstovas Igoris Osininas. Kovotojas sako, kad po kovos varžovai nėra priešai, o „norint tobulėti, reikia, kad būtų tikrai labai sunku“.

Kaip susidomėjote kovos menais?

Kai pradėjau domėtis šiuo sportu, man buvo vos 13 metų. Man visada patiko kovų menai, todėl nekilo abejonių, kokiu sportu noriu užsiimti. 

O ar tėvai neprieštaravo šiai veiklai? Juk tai – grubi sporto šaka, todėl daugelį tėvų šis faktas atbaido.

Tikrai ne. Manau, kad stereotipai varžo žmones, bet turbūt visuomenė keičiasi. Net ir dabar, kai jau pats treniruoju vaikus, pastebiu, kad dažniausiai į pirmąsias treniruotes vaikus atveda patys tėvai. Ne paslaptis, kad ne tik kovos menuose, tačiau ir daugelyje sporto šakų yra patiriamos traumos. Bet yra pratimai, daug dirbama ir taip, galima sakyti, net stiprinami vaikai. Niekas pavojingų sportinių veiksmų iš karto neleidžia daryti, viskas yra išmokstama.

Sportuoti pradėjote dar ankstyvoje paauglystėje, tad ko teko atsisakyti, siekiant sportinių aukštumų?

Mokyklos. Aišku, dabar juokauju. Sportas netrukdė mokytis, tiesiog aš pats niekada nemėgau mokytis. O jei rimtai, tai tiek sportą, tiek mokyklą bei malonumus galima suderinti. Daug kas galvoja, kad jei jau stipriai sportuoji, tai turi atsisakyti ir vakarėlių, linksmybių, draugų, bet bent aš net ir dabar sugebu suderinti viską. Neslėpsiu, sportas atima didelę dalį laiko, ne visada ilsėtis galiu tiek, kiek norėčiau, tačiau visiškai atsisakyti malonumų tikrai nereikia. Juk ir sportininkai yra žmonės.

I. Osininas, BNS nuotr.

 Treniruojate vaikus. Ar pasitaikė bent vienas atvejis, kai vaikas, treniruotėse išmokęs kovos menų subtilybių, savo jėgą panaudoja ne sportiniams tikslams?

Dar nesu girdėjęs, kad mano auklėtiniai taip elgtųsi, tačiau manau, kad toks dalykas tikrai gali nutikti. Jau nuo pat pradžių treniruotėse vaikams reikia aiškinti, kad fizinę jėgą jie gali naudoti tik treniruotėse. Visada sakau, kad savo visą jėgą reikia palikti salėje, o ne ją rodyti kitoje aplinkoje. Tačiau aš, kaip treneris, ne visada galiu žinoti, kaip vaikai elgiasi ne treniruočių metu. Čia turi stipriai dirbti ir tėvai. Jie turi kalbėtis su vaiku, jį stebėti.

Savo auklėtiniams siekiate perteikti tik sportinę patirtį, ar norite įskiepyti ir kažkokias moralines vertybes?

Pagrindinis mano tikslas yra perteikti sportinę patirtį. Tačiau ir nenumoju ranka į vidinius dalykus. Aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad treneris dažnai tampa ne vien mokytoju, tačiau ir patarėju, autoritetu, draugu ar išklausytoju. Viskas priklauso nuo mokinio ir trenerio ryšio. Išskirti konkrečių vertybių, kurias noriu perteikti vaikams, aš negaliu, nes manau, kad reikia pastebėti ko konkrečiai kiekvienam auklėtiniui trūksta ir ties tuo individualiai dirbti.

– Kaip vyksta jūsų pasiruošimas kovai?

– Kovoms visi ruošiamės gana intensyviai. Kiekvieną dieną turime po dvi treniruotes, kurios trunka pusantros valandos – ryte ir vakare. Taip pat labai svarbu yra tinkamai maitintis. Šis dalykas turbūt ir yra man pats sunkiausias, nes labai mėgstu skaniai pavalgyti. Tačiau be pastangų nebus ir rezultatų.

I. Osininas (dešinėje), BNS nuotr.

– Kokie yra santykiai su varžovais po kovos?

Santykiai normalūs. Tikrai nesame priešais. Aš ir ringe niekada nepykstu, man nėra dėl ko jausti neapykantos. Aš suprantu, kad tai yra sportas, mes privalome parodyti savo gebėjimus, parodyti ką išmokome, o ne išlieti pyktį. Tačiau čia priklauso nuo paties sportininko. Manau, kad yra ir tokių, kurie stengiasi išsiugdyti neapykantą savo varžovui, kad galėtų jį įveikti. O aš tiesiog einu dirbti savo darbą, einu daryti tai, kas man patinka. Reikia mokėti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti.

– O ar tenka kovoti prieš savo draugus?

– Yra tekę kovoti prieš savo komandos draugą. Tai nėra pats maloniausias jausmas, bet abu suprantame, kad tai yra sportas, draugais esame prieš kovą, jais išliekame ir po jos. 

Jūsų kovas dažnai stebi tūkstantinė minia žiūrovų. Ar jūsų tai netrikdo?

– Tiesą pasakius, labai malonu, kad žmonės stebi ir palaiko, bet prieš kovą stengiuosi apie tai negalvoti ir vyti lauk visas mintis, nes nenoriu jaudintis ir „sudegti“. 

Ar turite kažkokį talismaną ar ritualus, kurie padeda kovoje?

Aš tiesiog tikiu Dievu ir savimi. Tikėjimas mane veda į priekį. Jei nori pasiekti aukštų rezultatų, privalai kažkuo tikėti. Nesvarbu kuo, bet svarbu nuoširdžiai tikėti. Mane taip pat į priekį veda dėkingumas savo treneriui, šeimai, viskam, kas suteikia galimybę man daryti tai, ką mėgstu. 

Ar šeima stebi jūsų kovas?

Taip, šeima mane labai palaiko. Kovas stebi visa mano šeima. Tai man labai daug reiškia, kai jau baigiu kovą. Manau, kad jei manęs nepalaikytų šeima, tai aš ir neturėčiau tiek daug motyvacijos tai daryti. Būna, kad kartais kažkas pasako, kad gal jau užtenka, būna, kad ir pats sau tai pasakau, bet tada supranti, kad negali be šio sporto ir vėl grįžti atgal. Tada atrodo, kad esi priklausomas nuo sporto.

I. Osininas, BNS nuotr.

– Bet yra ne vienas, kuris atgal negrįžta. Ką patartumėte žmogui, kuris praranda motyvaciją?

Aš patarčiau: nedarykite to, ko nenorite daryti. Manau, kad tik sustojęs ir pasiilgęs gali suprasti, kaip svarbu tau yra tai, ką tu darai. Visų pirma turi apsvarstyti visus pliusus ir minusus, įsivaizduoti, kaip jausiesi be viso to, ką darai dabar. Aš pats pažįstu ne vieną, kuris palūžo ir nebegrįžo. Tokiems žmonėms aš norėčiau patarti, kad jie bandytų įveikti patys save, kad nepasiduotų pagundoms, neišsigąstų, kad kažkas nesigauna. Nes dažnai nesigauna ir profesionalams. Reikia suvokti, kad, atsisakydamas pagundų, žmogus stiprėja. Gyvenimas ir yra iššūkis.

– Jei motyvacija sportuoti yra prarandama dar ankstyvame amžiuje, ar verta įsikišti tėvams?

Tėvų prievarta kažkuo užsiimti tikrai nėra išeitis. Vaikas anksčiau ar vėliau vis tiek padarys taip, kaip jis pats nori. Kiekvienam vaikui reikia suteikti laisvę atrasti save. Aš pats savęs ne vienerius metus ieškojau, bet vis dėlto atradau.

Turite mažametį sūnų. Ar norėtumėte, kad ir jis užaugęs taptų kovos menų sportininku?

Aš laikausi tos pozicijos, kad sūnus pats pasirinks kuo jis nori būti. Man svarbiausiai yra tai, kad jis gyventų taip, kaip jam patinka. Aš stengsiuosi, kad jis nedarytų klaidų, stengsiuosi, kad jis gerai mokytųsi, o tolimesnę veiklą jis pasirinks pats. Aš nesvajoju, kad jis būtų toks sportininkas kaip aš, bet, kad už save mokės pastovėti, tai pažadu.

Kas jums pačiam yra kovos menai?

– Kovos menai man yra gyvenimas – profesija, hobis ir tai, kam atiduodu visą save. Tai nėra vien sportas. Tai pasiaukojimas, šeimos artumas, palaikymas, tikėjimas. Tai yra tai, kuo gyvenu.

I. Osininas sveikina su pergale savo kolegą Henriką Vikšraitį, Manto Stankevičiaus/LRT nuotr.

Lietuvoje ši sporto sritis nėra labai populiari. Ką reiktų daryti, kad į kovos menus įsitrauktų vis daugiau žmonių?

Kaip ir kiekvienas verslas, taip ir sportas reikalauja investicijų. Kad kovos menai populiarėtų, turi atsirasti daugiau rėmėjų, daugiau reklamos, daugiau renginių. Būtent taip žmonės ir įsitraukia, pamato, susipažįsta su sporto šakomis. Aš matau, kad šis sportas vis labiau tampa įdomesnis visuomenei. O kad lietuvių profesionalumas kovos menuose kiltų, taip pat reikalingos lėšos. Sportininkams reikia ne tik daugiau čempionatų, tačiau ir stipresnių priešininkų, kuriuos pasikviesti taip pat kainuoja pinigus. Norint tobulėti, reikia, kad būtų tikrai labai sunku.