Sportas

2018.11.10 23:10

LKL aikštėse siaučiantis I. Vaitkus: jei nebūčiau grįžęs į Šiaulius, dabar vairuočiau taksi

Mantas Stankevičius, LRT.lt2018.11.10 23:10

Po vakarinės treniruotės vienas rezultatyviausių Lietuvos krepšinio lygos (LKL) krepšininkas Ignas Vaitkus namo neskuba. Likęs vienas rūbinėje jis šaldo savo ne vieną kartą jau traumuotą pėdą ir stebi FIBA Čempionų lygos rungtynes tarp Klaipėdos „Neptūno“ ir Liublianos „Petrol Olimpija“.  

„Gyvenu visai šalia arenos, – mosteli ranka „Šiaulių“ puolėjas. – Todėl labai neskubu. Ganėtinai dažnokai po treniruočių rūbinėje lieku vienas...“

Jis dar kartą pažvelgia į savo šaldomą pėdą ir prisiminęs atsidūsta.

„Trečia traumą per vieną sezoną. Tąkart, rungtynėse su „Žalgiriu“ man nepavyko sulaikyti emocijų, – skausmingą karjeros momentą, kai po keturių mėnesio be krepšinio jis sugrįžo į aikštę, bet nesugebėjo baigti rungtynių dėl atsinaujinusios traumos, prisiminė 25-erių šiaulietis. – Iš akių mačiau, kad artimieji bei šeima taip pat labai išgyveno. Visiems buvo sunku“.

Tuomet medikai diagnozavo penkto padikaulio stresinį lūžį. Balandžio mėnesį Kaune krepšininkui buvo atlikta operacija: kojos kaulas buvo sutvirtintas viena metaline plokštele bei 6 sraigtais, o iš kojos kulno buvo paimtas papildomas kaulo gabaliukas, kurį medikai pridėjo lūžio vietoje, siekiant pagreitinti gijimą.

Šį sezoną I. Vaitkus į LKL aikštę grįžo su trenksmu. Gindamas savo gimtųjų Šiaulių komandos garbę jis vidutiniškai per rungtynes renka po 14,4 taško, atkovoja po 5,4 kamuolio ir atlieka po 2,1 rezultatyvių perdavimų.

Ignas Vaitkus, BNS nuotr.

„Sezono pradžioje geros rungtynės užkėlė mano kartelę, norisi išlaikyti stabilumą, gerą savo žaidimą, bet tai nėra lengva, – LRT.lt sakė I. Vaitkus. – Po prastai sužaistų rungtynių tik ir sukasi mintys, kad reikia dar daugiau dirbti, o po gerų rungtynių norisi palaikyti tempą. Todėl galvoje nuolat kirba mintis, kad reikia sužaisti gerai. Lyderis? Apie tai negalvoju. Svarbiausia yra gerai jaustis, o rezultatai ateis automatiškai. Tik kiek apmaudu, kad „Šiauliams“ vis dar trūksta pergalių. Bet viskas bus gerai“.

Prireikė laiko

„Įsivaizduokite, tais metais laimėjome universiadą, „Šiauliams“ gerai sekėsi, viskas atrodė puikiai, – dar kartą prisiminė sezoną iki traumų I. Vaitkus. – O po to pasipylė tos traumos viena po kitos. Man pačiam buvo labai sunku, tačiau dar sunkiau buvo žmonėms, kurie buvo šalia“.

LRT.lt krepšininkas prisipažino, kad buvo akimirkų, kai nesinorėjo nieko – nei kalbėtis, nei ką nors veikti.

„Atrodė, kad laikas bėga, bet niekas negerėja – skauda, bėgti negaliu. O ir už lango žiema. Niūru. Visi stengėsi mane guosti, palaikyti, bet kartais tiesiog norėjau būti vienas ir su niekuo nesikalbėti, – atvirai pasakoja I. Vaitkus. – Atsikeldavau ryte, pavalgydavau ir nieko doro neveikdavau. Taip slinko diena po dienos“.

Reikėjo laiko, kol apie viską I. Vaitkus pradėjo galvoti optimistiškiau. „Pradėjau sau kalti į galvą, kad privalau sugrįžti į aikšte, – pasakoja jis. – Pradėjau galvoti, ką reikia daryti, jei noriu atsistoti ant kojų“.

Reabilitacija truko ilgai.

„Bėgioti medikai man leido tik likus porai savaičių iki „Šiaulių“ pirmosios treniruočių stovyklos prieš sezoną, – pamena krepšininkas. – Pirmi prasibėgimai, metimai į krepšį nuo dviejų kojų. Tai buvo neįtikėtinai sunku. Be to, jaudinausi, nes žinojau, kad komandos draugai į treniruotes susirinks gerai pasportavę vasarą. Žinojau, kad nebus lengva“.

Tačiau I. Vaitkus sugebėjo puikiai įsilieti į komandą.

Ignas Vaitkus, BNS nuotr.

„Atsirado rutina kasdien į treniruotę ateiti anksčiau, padaryti tai, ką man reikia – pamėtyti, padriblinguoti, padaryti gerą apšilimą, atlikti specialius pratimus kojai, – pasakoja I. Vaitkus. – Taip ir pasivijau komandos draugus. Tokio starto LKL, žinoma, nesitikėjau, tačiau daug lėmė trenerio Antano Sireikos pasitikėjimas. Dabar tik džiaugiuosi ir stengiuosi išlaikyti puikią sportinę formą“.

Iki šiol krepšininkas prisimena savo pirmą prisilietimą prie kamuolio po traumos. „Jis visiškai manęs neklausė, – nusišypso I. Vaitkus. – Nejaučiau nei metimo, nei kojų – nieko. Viskas buvo pradingę. Iš pradžių mėčiau iš arčiau, vėliau atstumą didinau. Jausmas mesti buvo labai geras, bet tikslumo tikrai trūko. O dabar? Metimą reikia nuolat šlifuoti, tačiau dabar reikia daugiau galvoti apie psichologiją, o ne apie techniką. Turi susikaupti ir tikėti, kad įmesi. Gali per treniruotes mėtyti kiek nori, tačiau per rungtynes situacijos būna visiškai kitokios, kiti greičiai“.

Macijauskas ar Anthony?

Pirmojo gyvenime savo metimo į krepšį I. Vaitkus neprisimena, tačiau pamena dieną, kai pradėjo lankyti krepšinio treniruotes gimtuosiuose Šiauliuose. „Juk visi bendraklasiai jas lankė, todėl ir aš nuėjau, – prisimena krepšininkas. – Tačiau netrukus pastebėjau, kad iš visų mano lankiusių draugų likau vienas. Užsikabinau. Man patiko šis žaidimas. Be to, vaikystėje stebėjau „Šiaulių“ komandos žaidimą, mačiau, kaip ši komanda laimi LKL bronzą“.

Kiek ūgtelėjęs I. Vaitkus pradėjo gilintis į krepšinio paslaptis, o laisvu laiku „patirties“ semdavosi internete. „Žiūrėjau įvairiausius vaizdelius, stengiausi mėgdžioti savo mėgstamų krepšininkų judesius, – pasakoja krepšininkas. – Stebėjau NBA žaidėjus, žiūrėjau, kaip žaidžia aukščiausio lygio krepšininkai Lietuvoje. O lauke mane visada galima buvo sutikti krepšinio aikštelėje. Gana greitai supratau, kad krepšinis yra tai, ko aš noriu“.

Ignas Vaitkus su sese, asmeninio archyvo nuotr.

Vaikystėje vienas mėgstamiausių I. Vaitkaus krepšininkų  buvo Arvydas Macijauskas. „Ir aš turėjau poilgius plaukus, ir aš mesdavau tritaškius, buvau mažas ir greitas. Todėl ir mane vadindavo Macijausku, – juokiasi savo vaikystę prisiminęs šiaulietis. – Ir puikiai pamenu metus, kai NBA buvo draftuoti LeBronas James ir Carmelo Anthony. Labiau man patikdavo pastarasis, o kai tėvai iš Anglijos parvežė marškinėlius su jo pavarde, tai ir trindavausi visur su ta žydra Denverio „Nuggets“ maikute“.

Šiaulietiškas akcentas

Kai I. Vaitkui buvo penkiolika, mama nusprendė persikelti gyventi ir darbuotis į sostinę.

„Nauja mokykla, nauji draugai, naujos pažintys, – pasakoja I. Vaitkus. – Tos pažintys nebuvo pačios geriausios, todėl man pradėjo rūpėti motoroleriai, kiemo reikalai, įvairūs pasivažinėjimai po miestą. Pokštai? Mano šiaulietiškas akcentas visiems atrodė tarsi didelis pokštas. Visi juokdavosi. To užteko“.

Tačiau krepšinio vaikinas nemetė – žaidė Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos antroje komandoje.

„Neslėpsiu, labai nusivyliau, kad nepatekau į pirmąją komandą. Todėl ir noras žaisti krepšinį kiek atslūgo, – sako I. Vaitkus. – Atrodė, kad visi yra geresni už mane. Ir, žinoma, buvo dienų, kai mamai pasakydavau, jog einu į treniruotę, bet eidavau pasitrinti su draugais. Grįždavau namo ir sakydavau, kad buvau treniruotėje. Puikiai tai prisimenu. Dabar net sąžinė graužia, nes už treniruotes nemažus pinigus tėvai mokėjo“.

Paklaustas, ar nebijo, kad mama sužinos dabar, perskaičiusi straipsnį, I. Vaitkus nusišypso: „Gal nieko baisaus nenutiks, juk kažką pasiekiau tame krepšinyje“.

Vilniuje I. Vaitkus nesijautė savas, o ir kartėlis dėl nepatekimo į pirmąją komandą žlugdė. Po vienų pralaimėtų rungtynių grįžęs namo, jis paklausė mamos, ar leistų jam grįžti vienam į Šiaulius, pas savo pirmąjį trenerį Marių Krapiką.

Ignas Vaitkus, BNS nuotr.

„Nes aš žinojau: jei liksiu Vilniuje, nieko gero iš manęs nebus. Priėmėme sprendimą. Mama man išnuomavo butą Šiauliuose ir aš grįžau. Žinojau, kad dabar visas mano laikas bus skirtas krepšiniui, – prisimena I. Vaitkus. – Treneris M. Krapikas „statė“ žaidimą per mane, o aš juodai dirbdavau treniruotėse ir tarpsezoniu. Taip viskas ir prasidėjo – nuo regionų krepšinio lygos, žingsnis po žingsnio“.

„Panašus į vampyrą“

Tik grįžęs į Vilnių jaunasis krepšinio talentas susipažino su savo būsima žmona Monika. Mergina dar prieš grįžtant I. Vaitkui į Šiaulius iš jo buvusių komandos draugų žinojo, kad „grįš toks vaikinukas iš Vilniaus“.

„Ir ji, žinoma, su nekantrumu laukė, – šypteli krepšininkas. – Na, o aš visuomet toks blyškesnis. Močiutės visada sako, kad esu perbalęs. Turiu teisintis, kad tiesiog toks esu. Vasarą irgi neįdegu. Visada atrodau išbalęs. Monika irgi tai pastebėjo ir vėliau savo draugėms tiesiog nurėžė „įeina toks visas perbalęs, į vampyrą panašus“. Tokia ta mūsų vampyriška pažinties istorija“.

Krepšininkas net neslepia, kad iš Vilniaus grįžo kiek pasipūtęs „Buvau mandras. Kai pradėjome artimiau bendrauti, ji pasakė paprastai: „Arba aš jį mesiu lauk, arba išsiauklėsiu“, – juokiasi I. Vaitkus. – Jai pavyko. Ji mane pakeitė, sugebėjo pakeisti mano požiūrį į pasaulį, galų gale, į moteris. Juk buvau visiškai laukinis, gal nesugebėdavau šilčiau bendrauti“.

Į pirmą pasimatymą pakvietė Ignas. „Naujų metų išvakarės, o aš visiškai nekaltai jos užklausiau „Ką tu per Naujus veiksi?“ – kikena I. Vaitkus prisiminęs. – Taip viskas ir prasidėjo. Pradėjome bendrauti. Pirmas mūsų pasimatymas buvo tikrai juokingas – į Šiaulius atvažiavo mano mama, aš pats teisių neturėjau, tai, spėk, žinoma, norėdamas pavaidinti pasiėmiau mamos mašiną ir atvažiavau iki Monikos namų. Tai ir buvo tas pirmas mūsų pasimatymas mašinoje. Taip nutiko, kad aš pakviečiau. Visuomet buvau toks kuklesnis, o ji mėgdavo pašnekėti. Tai gerai pavyko, kad ji pradėjo pokalbį ir man tik atsakinėti reikėjo. Todėl tas pirmas pasimatymas buvo labiau vykęs“.

Monika ir Ignas Vaitkai, Kemel photography nuotr.

Vėliau Monika išvažiavo mokytis į Vilnių, o I. Vaitkus krepšinį žaidė Mažeikiuose, Kaune. „Draugystė buvo per atstumą, bet viskas tvirtai. Ji visada mane palaikė. Iki šiol palaiko“, – net neabejoja sportininkas.

Šių metų birželio mėnesį Ignas ir Monika susituokė.

Išvengė taksisto darbo?

Prabilęs apie šio sezono „Šiaulių“ rezultatus (kol kas komanda neiškovojo nė vienos pergalės), I. Vaitkus išlaiko ramybę.

„Ne paslaptis, kad nepataikėme su užsieniečiais, kurie atvažiavo ir turėjo vesti komandą į priekį, – sako krepšininkas. – Dabar visą naštą ant pečių neša tie, kurie turėjo būti atsarginiai. Suprantama, kad jiems tai nėra lengva. Lietuvoje visos komandos yra stiprios, su visomis reikia žaisti. Kantriai dirbame, laukiame pastiprinimo ir nieko nekaltiname. Mūsų rūbinėje viskas gerai, visi suprantame situaciją. A. Sireika išlaiko pozityvumą. Manau, jis sugeba mus tuo pakrauti. Reikia dirbti, dirbti, dirbti. Žaisime ir kovosime su kiekviena komanda ir pergalės ateis“.

Apie savo planus ir svajones krepšininkas neatvirauja. „Po praėjusių metų stengiuosi nieko neplanuoti toliau negu šiandien. Noriu išlikti sveikas, padėti komandai. Negalvoju, kas bus po savaitės, nesuku galvos, kas bus po mėnesio, – sako I. Vaitkus. –  Noriu būti sveikas, noriu, kad nieko neskaudėtų ir galėčiau pilnavertiškai treniruotis. Dar svajonių? Manau, kad viskas susidėlios taip, kaip turi būti. Žinoma, svajonių gali būti visokių, bet norisi tyliai apie tai galvoti. Bet kažkokių svajonių patekti į NBA tikrai neturiu, tai prasilenktų su realybe. Noriu būti sveikas ir demonstruoti gerą žaidimą“.

O vėliau jis prisiminė pokalbį su treneriu M. Krapiku, kuris kažkada nekaltai užklausė: „O kas kažin būtų, jei nebūtumei grįžęs į Šiaulius?“

Krepšininkas nusišypsojo tada savo pirmajam treneriui ir pajuokavo: „Greičiausiai, dirbčiau taksistu“.

Ignas Vaitkus, asmeninio archyvo nuotr.