Praėjusią savaitę Atėnuose dėmesio Šarūnui Jasikevičiui tikrai netrūko: šiame mieste strategas gerbiamas ir, neabejojama, yra laukiamas svečias OAKA arenoje.
OAKA arena per „Žalgirio“ sudėties pristatymą prieš rungtynes nešvilpė, o ištarus Š. Jasikevičiaus pavardę pratrūko garsiomis ovacijomis.
Vėliau ji riaumojo dar ne kartą, tik jau lydėdama savo dabartinius numylėtinius į bekompromises kautynes. Ir vis dėlto kauniečiai sugebėjo užtildyti ekipos, kurioje jų treneris rungtyniavo 2007-2010 ir 2011-2012 metais, užnugarį.
Viešint Atėnuose Š. Jasikevičius rado laiko susitikti su Eurohoops.net žurnalistais ir pasidalinti mintimis apie vadovavimą „Žalgiriui“, konkurenciją ir pergalių alkį.
– „Žalgiris“ praėjusį sezoną Eurolygoje pasiekė geriausią rezultatą nuo pat 1999-ųjų. Kaip sunku bus išlaikyti arba pranokti tokį lygį?
– Neturime apie tai galvoti. Praėjusiais metais apie tai juk nesukome galvos. Tai mentalitetas, mūsų požiūris – žengti nuo rungtynių iki kitų rungtynių.
Daug garsių klubų kelia aukštus tikslus, bet nemanau, kad šiuolaikinėje Eurolygoje, kai tiek daug sunkių rungtynių, yra įmanoma. Privalome sutelkti dėmesį tik į artimiausias rungtynes.
– Ką daryti sunkiau: vadovauti komandai kaip įžaidėjui ar kaip treneriui?
– Būti treneriu ir vadovauti ekipai nuo atsarginių suolelio yra daug sunkiau. Tai labai sudėtinga profesija. Turi rūpintis daugeliu dalykų, kelionėmis, žiniasklaida, dienos režimu.
Kartais vienu metu esi atsakingas už beveik 20-30 žmonių. Bet viskas gerai, juk žaisti nebegaliu (šypsosi), o tai yra artimiausias dalykas žaidimui. Tai yra vienintelis dalykas, kurį moku gyvenime, todėl esu labai laimingas turėdamas tokį darbą ir tokią galimybę.
– Ar daug pastangų kainuoja pasiruošimas kiekvienoms rungtynėms?
– Ne, kiekvienais metais to yra mažiau ir mažiau. Laikui bėgant tai tampa rutina. Kai tik gavau darbą, buvau išties nervingas. Dabar viską esu patyręs daug kartų ir darbe išties yra lengviau. Naktimis miegu kur kas ramiau.
– Toks klubas kaip „Žalgiris“ žaidėjus turi rinktis kitaip nei CSKA, „Real“ ar „Fenerbahče“?
– Tokios organizacijos, kaip CSKA ar „Fenerbahče“, negali rinktis kylančių, perspektyvių žaidėjų, nes klubams reikia rezultatų čia ir dabar.
Mes turime remtis ir informacija, ir nuojauta, kad suprastume, kas gali tapti gerais Eurolygos žaidėjais po pusmečio ar po metų. CSKA, „Barcelona“ ar „Fenerbahče“ turi rinktis jau dabar labai aukšto lygio žaidėjus. Bet viskas yra gerai.
Esu apsuptas žmonių, kurie supranta mūsų situaciją, kas mes esame ir panašiai.
– Esate itin emocingas ir treneris, ir toks buvote kaip žaidėjas, kartais net atrodote lyg pakvaišęs. Toks jūsų charakteris nuo gimimo ar tai tokios savybės išsivystė laikui bėgant?
– Tikiu, kad kažkas nutiko, kai pirmą kartą paragavau sėkmės. Prie to priprantama ir turi spausti save, nes supranti, kiek darbo reikia įdėti, kad tai pavyktų.
Viskas prasideda nuo savęs. Kaip treneris, turiu spausti ir žaidėjus. Kartais reikalauju daugiau nei jie gali. Bet kito kelio nėra. Tiek „Žalgiryje“, tiek kitose komandose turi iš žaidėjų išspausti viską, o kartais ir daugiau.
– Ar sudėtinga tą alkį perduoti žaidėjams?
– Tai nėra sunku. Tai vienintelis dalykas, kurį turiu padaryti. Perduoti alkį žaidėjams ir pats išlikti alkanu. Esu patenkintas dabartiniais žaidėjais. Jie kasdien sunkiai dirba, yra motyvuoti treniruotėse, kuriose netrūksta aršios konkurencijos. Tai yra viskas, ko aš jų galiu paprašyti – siekti pergalių.
– Atlikdamas sprendimus labiau vadovaujatės faktais ar nuojauta?
– Kaip žaidėjas, neretai vadovavausi nuojauta. Kaip treneris, stengiuosi remtis faktais. Būti krepšininku yra labai paprasta – išeini į aikštę ir žaidi. Taip pat ieškai sau parankiausio trenerio.
Kaip treneris, aplink save turi suburti daug svarbių dalykų. Visų pirma, turi rasti prezidentą, kuris suprastų, kas tu esi, žinotų tavo silpnybes ir stiprybes. Kuris suprastų, koks klubas esame ir neturėtų beprotiškų idėjų ar lūkesčių.
Ko gero, dirbu geriausiame klube pasaulyje, klubo vadovai mane supranta ir palaiko. Tą rasti kažkur kitur Europoje yra sudėtinga. Kalbėdamasis su kitais klubais suprantu, kad labai sunku rasti tai, ką aš turiu Kaune.
– Skiriasi požiūris ir mentalitetas?
– Kai kurie žmonės tiesiog nesupranta krepšinio, nors valdo klubus, dirba vadyboje, yra direktoriai. Jei to nesupranti, tai jau labai didelė problema.
– Koks yra būdas tai išsiaiškinti?
– Nėra jokios paslapties, turi būti nuoširdus sau ir kitiems. Ateini ir kartu kalbiesi apie savo lūkesčius, idėjas. Bet tai sudėtinga. Statydamas namą nenurodinėsiu architektui, nes to aš tiesiog neišmanau. Krepšinyje viskas lygiai taip pat.
