Sportas

2018.11.04 08:57

Šalies futbolą iš arti matantis R. Garastas – apie tris priežastis, kurios neleidžia prisivyti kitų

Arnas Šarkūnas, LRT.lt2018.11.04 08:57

Nuo jauniausių iki nacionalinės rinktinės – visus šalies futbolo laiptelius iš arti stebintis Rokas Garastas patirties sėmėsi ir „Barcelona“ akademijoje, tad puikiai mato, ko, norint prisivyti kitus, trūksta šiai sporto šakai Lietuvoje. O trūksta, atrodytų, visai nedaug – vos trijų dalykų: sveikatingumo skatinimo, sąlygų sudarymo ir kokybės dirbant. Tačiau, panašu, visas paveikslas yra kur kas sudėtingesnis.

Vieno geriausių Lietuvos krepšinio specialistų Vlado Garasto anūkas Rokas nepasekė senelio pėdomis: išmėginęs jėgas krepšinio aikštelėje, jis galiausiai pasuko į futbolą. Nacionalinės futbolo akademijos (NFA) slenkstį jau ne vienerius metus minantis R. Garastas patirties semiasi dirbdamas ne tik su jaunimu, bet ir su į nacionalinę futbolo rinktinę pakviestais geriausiais šalies futbolininkais. Tačiau kelrode žvaigžde turinčios tapti nacionalinės komandos rezultatai nuvilia – UEFA Tautų lygoje ši komanda nesurinko nė taško, o jaunimo rinktinės atrankose taip pat nedemonstruoja pozityvumo galinčių įpūsti rezultatų.

„Žinai, kokį patiekalą galima sukurti iš daugybės ingredientų ir koks patiekalas gali gautis vos iš kelių ingredientų“, – padėtį apibendrina R. Garastas.

Tačiau receptas, nors ir sudėtingas, panašu, yra. Tam, kad į stadionus ar prie televizoriaus ekranų susirinkusius futbolo sirgalius pradžiugintų pergalėmis, Lietuvos futbolui reikia sisteminių pertvarkų, kurios turi prasidėti nuo pačios piramidės apačios – pačių mažiausių, kurie ir užsuktų tą visos sistemos tobulėjimo ratą. Tiesa, jau esama ir pragiedrulių – pavyzdžiui, Utena, iš kurios būtų galima pasimokyti ir kitiems Lietuvos miestams.

– Kokio amžiaus vaikai mokomi Nacionalinėje futbolo akademijoje (NFA)?

– Akademija yra skirta ugdyti jaunuosius talentus, kelti jų meistriškumą. Joje pradeda sportuoti 12–13 metų, kartais – ir vyresni. Pagrindinė užduotis kiekviename amžiaus tarpsnyje – suteikti tai, ko jiems tada labiausiai reikia. Bet tai yra tam tikras iššūkis – žaidėjai neturi pilno bazinio pasiruošimo, kokio norėtume, koks yra užsienyje. Kaip tuomet sugrąžinti tai, kas yra prarasta ir ugdyti tai, kas tame amžiuje yra svarbu – techniniai, taktiniai aspektai, vienas svarbiausių prioritetų – asmenybės formavimas, psichologinė pusė, vertybių kultūra? Todėl vyksta darbas su psichologu – „charakterio sesijos“, kai mokoma susitvarkyti su klaidomis, žaidimo laiko stoka, problemomis treniruotėse – kaip tai priimti psichologiškai ir paversti kažkokiais pranašumais, kaip tą pyktį išnaudoti aikštėje.

– Kokio amžiaus vaikai turėtų pradėti sportuoti, kad tas bazinis pasiruošimas būtų vienodas? Ar tiesiog NFA turėtų priimti dar jaunesnius vaikus?

– Akademijose jaunesnius priimti būtų sunku, nes ir 12-os metų vaikams palikti tėvus yra sudėtinga. Galbūt net rizikinga. Tačiau, tai priklauso nuo to, kokią aplinką sukuri, ar sugebi kompensuoti namų šilumą.

Ką reikėtų akcentuoti – tai nuo 3–4 metų prasideda vaiko bazinis paruošimas, kai formuojasi jo raumenys, koordinacija, kiti dalykai. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta darželiuose, pradinėse mokyklose – tai jau beprotiškai svarbu. Futbolo mokyklose nuo 6–7 metų formuojami tam tikri pamatiniai dalykai, be kurių vėliau sunku. Kai kuriuos aspektus dar galima ištreniruoti, tačiau kiti daro įtaką tam, ką treniruoji vėliau.

– Lietuvoje daug kalbama ir apie masinio futbolo programas. Kokios naudos jos duoda ir ar pakankamai skatina atvesti savo vaikus atvesti savo vaikus į treniruotes?

– Pats žodis „masinis“ reiškia masiškumą, vaikų pritraukimą, supažindinimą su ta sporto šaka, įtraukimą. Tai ir yra pagrindinis masiškumo tikslas. Nėra kažkoks treniravimo, bet labiau plėtros klausimas. 

Manau, kad visi masiniai projektai yra tam tikras išsisukimas, nes tai turėtų atlikti futbolo mokyklos. Turime gerą pavyzdį Utenoje, kai yra nuo pagrindų statoma futbolo sistema – šiuo metu vaikų pritraukimo skaičius yra net per didelis, nes nebelieka kitoms sporto šakoms. Tai galima padaryti kiekviename mieste sukuriant tam tikrą kultūrą ir parodant, kad tai gali būti smagu futbole. Tai būtent tokiame amžiuje ir svarbiausia, kad būtų smagu.

LFF nuotr.

– Kalbant apie futbolo mokyklas, kartais sukritikuojamas trenerių darbas, jų taikomos esą pasenusios metodikos. Tad kokia situacija su trenerių rengimu?

– Tenka daug keliauti po skirtingas akademijas, džiugu, kad teko pabuvoti ir įvairiose elitinėse akademijose Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Danijoje, Olandijoje. Tai bendrai žiūrint, mes tikrai skiriamės savo kokybe ir lygiu – nusileidžiame ir efektyvumu. Tai visuma – skirtinga kultūra, istorija, stiprios rinktinės, kurios dalyvauja turnyruose, stiprūs čempionatai, kuriuose vaikai mato gerą pavyzdį. Tad yra didesnis noras atkartoti, iš masiškumo auga stipresni, daugiau varžosi – tai įsukta mašina. Tačiau metodologiją galėtume pagerinti ir tas suefektyvintų. Nebandysiu teigti, kad mes idealiai dirbame – toli gražu ne.

Beje, esu girdėjęs, kad jauni vaikai yra vienodi ir tik vėliau yra sunkiau, pasimato skirtumai. Tačiau jau pirmais metais dirbant NFA su 12-mečiais buvome išvažiavę žaisti į „Chelsea“ ir „Tottenham Hotspur“ aikštynus, kur buvo neįmanoma žaisti dėl didžiulio lygių skirtumo. Tai tiesiog visuose amžiuose skiriamės.

– Viename interviu U-21 trenerio asistentas Andrius Skerla minėjo, kad daug 16–17 metų vaikų staiga dingsta iš treniruočių aikštynų. Kodėl taip nutinka?

– Šis amžius – pereinamasis. Vaikai nemato, kas bus, kai dar įdėsi 3–4 metus, kur atsidurs. Užsienyje, kur yra klubo struktūra, piramidė – pradedi nuo vaikų komandos, kyli aukščiau, matai pirmą komandą, pradedi gauti pinigus – leidžia lengviau patikėti vaikams tuo keliu, kuris yra ryškus ir aiškus. Lietuvoje vienetai klubų turi tą tikrą kelią. Jaunimas nusivilia ir nemato aiškaus kelio, kartais ir sąlygų yra mažai. Manau, taip pat yra problema, kad A lygoje panaikintas legionierių limitas ir yra mažai lietuvių, tad visa tai nesuteikia motyvacijos.

– Tačiau gali motyvuoti puikūs Lietuvos klubų rezultatai.

– Kelias Europos lygose mums yra gyvybiškai svarbus pajusti tų komandų lygį. Tas pats „Sevilla“ ir Glazgo „Celtic“ atvykimas vaikams yra parodymas, kad būnant čia, Lietuvoje, gali su tokiomis komandomis sužaisti, save parodyti. Tačiau tai yra laikini dalykai – tai nevyksta pas mus nuolat, nes vienais metais pavyksta, o tada gali tų komandų daugybę metų nepamatyti.

Legendinis „Celtic“ šiemet viešėjo Marijampolėje, Reuters/Scanpix nuotr.

– Nors ir masina jaunimą tie garsūs klubai, jų akademijos, tačiau yra daugybė pavyzdžių, kai prie jų prisijungę perspektyvūs Lietuvos futbolininkai tiesiog pradingsta. Ar tai nebus ir psichologinės bėdos?

– Tai yra daugybė priežasčių – tiek psichologinės, tiek socialinės, tačiau įžvelgsiu ir kitą problemą – čia nėra tokia arši konkurencija. Ten kiekvienas, priėjęs prie U-19, U-21 komandos, praeina didžiulį psichologinį ir konkurencinį kelią. Pavyzdžiui, Anglijoje yra vadinamosios „shadow groups“ (šešėlinės grupės – liet.), kur prie tavęs treniruojasi vaikai, iš kurių kiekvienas nori patekti į tavo vietą. Taip pat matai dvi skirtingas „development groups“ (lavinimo grupės – liet.), kurios nariai taip pat pretenduoja į tavo vietą. Jei prieini iki U-21 grupės, tai esi praėjęs nemenką psichologinį spaudimą išlikti savo vietoje, ją išsikovoti, tad lietuviams tikrai nėra lengva užsienyje.

Taip pat perėjimas iš vaikų į suaugusiųjų futbolą nėra pats lengviausias, todėl kartais labai žaviuosi tokiais pavyzdžiais kaip Danijos „Nordsjaelland“ klubas, kurio auklėtiniai pagrindinėje komandoje debiutuoja ir 16-os metų. Sako, kad nori juos registruoti rungtynėms ir anksčiau, tačiau tokie lygos reikalavimai. Sulaukę 18-os tie futbolininkai jau būna sužaidę 100 ir daugiau rungtynių. Tai, kaip sugebama integruoti jaunimą, kaip jį iki galo paruošiama – tuomet jis būna praėjęs psichologines, tiek integracijos į vyrų futbolą, tiek supratimo aspektus.

– Galima susidaryti įspūdį, kad kiekvienoje srityje yra nemažai problemų, tačiau kuri būtent pagrindinė?

– Man patinka, kai pateikiamas Islandijos pavyzdys, tačiau tik iš tos pusės, kad jie yra maži ir kiek daug nuveikė. Įsigilinant į jo modelį, žinoma, kad jį galima pritaikyti – masiškumas nėra didelis, jie yra šiauriečiai ir matė, ką galima iš to išspausti.

Pirma – valdžios įsikišimas, kad augtų sveikesni vaikai, kad būtų galima sportuoti lauke ir viduje. Taip pat itin svarbus buvo treniravimo lygis. Pasikviesti specialistai sukūrė metodiką, kuri ir mums būtų tinkama. Tokiu būdu jie pagerino sveikatą, darbo sąlygas ir kokybę. Tai buvo esminiai dalykai ir tai turėtų būti pagrindiniai dalykai, kurie turėtų būti sprendžiami, norint išgauti rezultatą.

– Visų tų gerovių ar negerovių veidrodis – rinktinė. U-21 atrankoje pasirodė nesėkmingai, tačiau paskutinės dvejos rungtynės nuteikė pozityviai. Kaip jūs įvertintumėte ten žaidžiantį jaunimą?

– Mums teko nemažai komunikuoti su U-21 vyriausiuoju treneriu Caritu Falchu, kuris šiek tiek kitokį požiūrį turi į futbolą – jis kitaip vertina žaidėjus, kurie gali žaisti, kurie – ne. Kai Lietuvoje daug kas linkę vertinti per amžiaus prizmę, kad jaunesni neva yra nepasiruošę, tai, C. Falcho nuomone, jei žaidėjai turi įgūdžius ir gebėjimus, tai gali padėti. Tenka sekti jaunimo rinktines – kai kurios pasirodo blogiau, kai kurios – geriau, tačiau jei neišspręsime bazinių problemų, jos bus panašiame lygyje.

– Taip pat dirbate ir Lietuvos nacionalinėje rinktinėje. Ar vyksta komunikacija ir su jaunimo komandomis?

– Turime susirinkimus, kuriuose susitinka visų rinktinių treneriai, aptariama, kas daroma kiekvienoje rinktinėje. Bandoma padaryti, kad viskas būtų kuo vienodžiau, kad būtų paprasčiau pereiti iš vienos rinktinės į kitą, taip pat – kas mūsų šalyje yra bendra, kas galėtų būti bendra rinktinėse. Komunikacija vyksta ir ji yra svarbi.

R. Garastas (viduryje), E. Genio/LRT.lt nuotr.

– Tačiau pastaruoju metu tik Justas Lasickas papildė rinktinės gretas. Ar yra daugiau žaidėjų, kurie iš šios rinktinės galėtų papildyti pagrindinę komandą?

– Yra ir iš jaunesnių, kurie galėtų prisijungti prie rinktinės, išbandyti save, kokiame lygyje yra. Pavardėmis nenorėčiau kalbėti, tačiau tikrai yra žaidėjų, kurie yra arti nacionalinės rinktinės slenksčio.

– Rinktinės gynybinė linija – Valdemaras Borovskij, Algis Jankauskas, Egidijus Vaitkūnas, Linas Klimavičius, Vaidas Slavickas – yra sudaryta iš vyresnių žaidėjų. Ar yra futbolininkų, kurie juos pakeistų?

– Manau, kad tai yra itin svarbi vieta, kai pasimato lygių skirtumas. Labiausiai matyti gynybos klaidos, nes per jas pralaimima ir atrodo, kad ten didžiausios problemos.

Ten yra spragų, tačiau jaunimo rinktinėje yra žmonių, kurie galėtų potencialiai pakeisti, tačiau dar labai drąsu sakyti, kad jie tikrai ateis į rinktinę. Dabar yra žiūrima į rezultatus, tad gal jiems kiek per anksti.

– Tad kokios yra pagrindinės problemos, kurios neleidžia kovoti su kitomis rinktinėmis – ištvermė, technikos lygis, psichologinis pasiruošimas...?

– Nelįsčiau giliai į tas detales, nes vėl grįšime prie bazinio pasirengimo. Tačiau paminėčiau skirtumą – kur kiekvieną savaitgalį tenka žaidėjui dalyvauti. Lyginant su varžovais – kitoks lygis, kitoks greitis, fizinė ištvermė, kita technika. Tokie dalykai susideda ir rungtynėse varžovui užtenka kartais būti šiek tiek greitesniam ir sunku susitvarkyti. Prieinama prie individualių klaidų, kai jiems yra normalu, o mums – neįprasta. Tad tokia to kaina.

– Tačiau norint išvengti bent jau taktinių klaidų reikia ir geros varžovų analizės. Būtent tai rinktinėje ir darote. Kaip tai vyksta ir kokius aspektus akcentuojate?

– Visada ruošiamės artimiausioms rungtynėms – peržiūrimos 3–4 rungtynės, kaip žaidžiama su kitais varžovais. Stengiamės, kad tai būtų rungtynės su panašiu varžovu, tada realiau gali pamatyti, kaip jie gali žaisti, kokios tendencijos yra kiekvienoje žaidimo fazėje. Taip pat peržiūrima, ką individualiai žaidėjai gali – tada gali dar detaliau pamatyti, kaip vyksta žaidimas. Kai vienąkart esi sužaidęs su varžovu, tai vienus dalykus gali nuspėti, gali numanyti, kaip varžovai gali nustebinti, kuo pats gali nustebinti, tai vyksta įdomesnė kova. Jei viskas būtų taip pat, tai nesiskirtų ir rezultatai.

– Stažavotės Ispanijoje ir Nyderlanduose. Kuo laikas būnant ten pasitarnavo dirbant Lietuvoje?

– Barselonoje teko gyventi ir mokytis universitete, stažuotis akademijoje. Pradėjo kurtis trenerio supratimas apie futbolą – apie jų norą žaisti, apie mąstymą aikštėje, apie žaidimą treniruotėse, kad būtų galimybių daugiau kamuolį paliesti, kad tos treniruotės būtų kaip rungtynių repeticija. Pavyko matyti, kaip nuo penkiamečių einama galutinio produkto link. Tai padėjo treniruočių suvokime, kaip treneris buvau per jaunas, kad tai suvokčiau. „Ajax“ klube taip pat daug panašumų, nes tas pats žmogus turėjo didelės įtakos. Kai yra įrankiai, tu gali modeliuoti žaidimą, kai neturi įrankių, tuomet prisitaikai. Tačiau žinai, kokį patiekalą galima sukurti iš daugybės ingredientų ir koks patiekalas gali gautis vos iš kelių ingredientų.