Sportas

2018.10.18 17:56

A. Dočkus. Aukštas spaudimas Lietuvos futbolui

2018.10.18 17:56

„Spaudžiam juos, vyrai“, apytuščiame LFF stadione UEFA Tautų lygos rungtynėse Lietuva – Juodkalnija vienoje tribūnoje nuolatos aidėjo desperatiškas pavienis vyriškio riksmas. „Spaudžiam juos, vyrai“. Vėl ir vėl. Net rezultatui esant 0:4. „Spaudžiam juos, vyrai.“ Kai užpildyta vos penktadalis vietų, kiekvienas balsas skamba kaip likimo simfonija. Vienas iš tokių balsų, kuriuos visada gali išgirsti Lietuvos futbolo A lygos rungtynėse – į jas užklydusi saujelė sirgalių atrodo kaip benamių būrys, trumpam radęs vietą prieglobsčiui. Tik šis balsas buvo keistokai šaižus ir liūdnas. Kažkiek neblaivus, bet pirmiausiai – liūdnas.

Po jo salvių nė karto nenusirito pritariančio juoko banga. Vienas kitas iš įpročio prunkštelėjo, bet nesulaukęs palaikymo, susigėdo ir nutildė susimaišiusias emocijas bendrame lietuviško futbolo liūdesyje. „Spaudžiam juos, vyrai.“ Tiesą pasakius, pirmąjį įvartį Lietuvos rinktinė praleido kaip tik dėl nenusisekusio bandymo taikyti aukštą spaudimą. Bet aukšto spaudimo Lietuvos futbolas šaukte šaukiasi. Paties aukščiausio.

„Spaudžiam juos, vyrai...“

Dešimtoji minutė. Filipas Stojkovičius išmeta kamuolį iš užribio. Lietuviai išsidėstę taip aukštai, kad gynėjai vaikšto vidurio linija tarsi akrobatai virve. Virvė plonytė, kaip ir riba tarp sėkmingai įgyvendinto žaidimo elemento ir visiško žlugimo. Aukšto spaudimo spąstai suveikia atvirkštiniais pelėkautais.

F. Stojkovičius sviedžia kamuolį ne toliau, negu mūsiškiai tikėjosi. Kas prašoka, o kas užsiima neteisingą poziciją. Kai kamuolys pasiekia Marko Vešovičių, septyni Lietuvos komandos žaidėjai jau mato tik jo numerį ant marškinėlių nugaros. Juodkalnijos rinktinės Nr. 7 atlieka perdavimą, o puolėjas Stefanas Mugoša pradeda mūsiškių egzekuciją pirmuoju įvarčiu. Paprasčiau negu paprasta. Kamuolio išmetimas – perdavimas – įvartis. Bumerangu apsisukęs aukštas spaudimas.

Vėliau seka klaidingas išsidėstymas vertikalia linija ginantis nuo kampinio. Juodkalniečiai pasirenka variantą su dviem pagrindiniais atlikėjais – vienas prie artimojo virpsto galva numeta kamuolį kitam prie tolimojo, o šis suvarpo vartų tinklą. Tada – dvi Juodkalnijos kontratakos. Pirmoji – po netikslaus lietuvių perdavimo. Antroji – po netaiklaus kamuolio įmetimo iš užribio.

Rolando Baravyko šedevras sekundei ištraukia rinktinę ir apverktiną sirgalių likutį stadione iš klampaus liūdesio debesies. Įvarčio autorius ir prie jo pribėgęs Vykintas Slivka apsikeičia šypsenomis, bet vakarėlį sustabdo toli gražu nešventinė – D diviziono formos Arūno Žulpos veido išraiška.

E. Genio/LRT.lt nuotr.

„Spaudžiam juos, vyrai...“

Išspaustume begalę subyrėjimo 1:4 priežasčių. Objektyvių ir subjektyvių. Kad ir visas vienuolika. Kiekvienam žaidėjui – po vieną. Individualią ir kolektyvinę. Dar prieš pirmąją dvikovą traumuoti trys gynėjai. Fizinis ir psichologinis nuovargis po apokalipse virtusio išsigelbėjimo trilerio su Rumunija. Nesugebėjimas atsistatyti po aukšto intensyvumo rungtynių. Adaptuoti žaidėjai ne jų geriausiose pozicijose. Debiutantiškos pozicinės klaidos. Energijos netransliuojančios tuščios tribūnos. Ankstyvas praleistas įvartis.

Arba galima ir taip: penki A lygoje rungtyniaujantys futbolininkai startinėje sudėtyje. Keturi – gynybos linijoje. Įkvepiančios kalbos prieš rungtynes ir jų pertraukoje neskėlęs treneris. Pasirinkite savo priežastį arba spaudimo būdą. Aš renkuosi tai, kas mažai susiję su taktika, logika ir futbolu. Pasmerktumo jausmo liūdesys. Nuo pirmųjų iki paskutiniųjų minučių.

„Spaudžiam juos, vyrai...“

Praėjusį rugsėjį spaudimą, nors ir mažomis dozėmis, kaip priešnuodį priešininkų puolimui naudojo ir Lietuvos jaunimo futbolo rinktinė. Sutriuškinusi namuose 3:0 bendraamžius iš Farerų salų ir puoselėjusi viltis „patriukšmauti“ grupėje mūsų U-21 komanda Danijoje priminė mechaninį žaislą smalsaus vaiko rankose: išardyta, surinkta ir vėl išmėtyta detalėmis. 0:6. Bet rezultatas – ne blogiausia.

Graudžiausia buvo stebėti, kaip po pusvalandžio lietuviai nebeatlaikė varžovų pasiūlyto tempo. Kitas greičio ir ištvermės lygmuo. Po pusvalandžio mūsiškių kojos pradingo kaip į vandenį. Tiesiogine žodžio prasme. O su jomis – visos taktikos ir žaidimo planai. Geriausia, kas šiai rinktinei galėjo nutikti – vyriausiasis treneris iš Danijos Caritas Falchas. Atidus smulkmenoms ir kantrus futbolo idealistas, kuris per skaudžių pralaimėjimo pamokų patirtį prisitaikė prie skurdžios lietuviškos realybės.

Danijos futbolo klubų pagrindinėje sudėtyje nuolatos rungtyniauja po tris–keturis jaunus vietinius talentus, o Farumo „Nordsjaelland“ komanda, kurioje C. Falchas dirbo skautu ir analitiku, į aikštę nevengia išleisti šešių–septynių jaunuolių. Tegul jūsų neapgauna tie pagyrūniški straipsniai apie perspektyvius lietuvius garsiuose užsienio klubuose ir jų akademijose.

Dalyvauti peržiūroje ir netgi priklausyti klubo sistemai – anaiptol nereiškia žaidimo minučių bent trečioje lygoje ar vietinėse pirmenybėse. Kaip sako C. Falcho asistentas Andrius Skerla (daugiausiai rungtynių Lietuvos rinktinėje sužaidęs futbolininkas), mūsų jaunieji talentai turi unikalų gebėjimą magiškai išnykti iš radarų.

C. Falcho ir A. Skerlos duetui pavyko Lietuvos jaunimo rinktinę šiame Europos atrankos cikle paversti konkurencinga ir įvaldžiusia įvairius žaidimo modelius bei taktikos elementus. Kompaktiškas judėjimas „akordeonu“, asmeniniu žaidėjų dengimu pagrįsta zoninė gynyba ir spaudimas, paprastos, bet efektyvios idėjos kuriant pozicines atakas ir bent dalinai atlaikomas didesnio intensyvumo krūvis. Jie be problemų gali atlikti daugiau negu tris perdavimus. Gali valdyti kamuolį ir gali visa komanda gintis. Gali priiminėti brandžius sprendimus. Žinoma, jeigu vertintume ne žaidimo progresą, o sausus rezultatus... Optimizmo kiekis ir čia – mažesnis už ribotą. Pergalė paskutiniame ture prieš Suomiją leido mūsų U-21 rinktinei išsigelbėti nuo paskutinės vietos grupėje. Tik tiek. Ir labai daug, jei kaip papildomus taškus pridėsi kontekstą.

„Spaudžiam juos, vyrai...“

Galima prispausdinti dešimtis anekdotiškų istorijų apie kitų mūsų jaunimo rinktinių trenerius. Tuos, kurie mobiliuoju telefonu per oficialias rinktinės rungtynes užsienyje sprendžia savo bičiulių Lietuvoje verslo reikalus. Tuos, kurie priversti aiškintis auklėtiniams, jog neturi nieko bendro su sutartomis rungtynėmis. Tuos, kurie jaunimo sistemoje tebeplušės, kai jų dabartiniai auklėtiniai spardys kamuolį miesto senjorų lygoje. Bet visa tai tik beletristikos baletas, kurio piruetai į dangų neina. Pasikliaukime paskutiniųjų Europos atrankų faktais. U-19 vaikinų rinktinė (dalis jos žaidėjų dabar atstovauja U-21 komandai) prieš metus Austrijoje nesurinko nė taško: 0:1 pralaimėta Izraeliui, 0:2 austrams ir 0:3 Kosovui.

U-17 vaikinų rinktinė šį rudenį Vengrijoje 1:2 nusileido Serbijai, 0:3 vengrams ir 0:4 Rumunijai. Nulis taškų. Prisiminsite U-19 žygį iki pusfinalio Valentino Granatkino turnyre šį rugsėjį Rusijoje? Nugalėta Moldova, Armėnija ir Rusija. Pergalę grupės rungtynėse prieš turnyro šeimininkus Lietuvos futbolo federacija paskelbė kone pasauline sensacija. Bet tai tik draugiškas turnyras. Su nebūtinai pajėgiausių sudėčių rinktinėmis. Mažajame finale mūsiškiai rusams pralaimėjo.

Ateitis – nekokia. Ateitis – nykoka. Kadaise suerzintas kasdieninės lietuviško futbolo nesėkmės, vienas bičiulis išdrįso paklausti į barą užsukusio vieno karjerą baigusio mūsų futbolininko: „Kada mes pakilsim iš dugno?“ Atsakymas buvo neguodžiantis: „Jei dabar pradėsime dirbti – po kokių 20-ies metų.“ Bet mes taip ir nepradėjome dirbti. Tik pradėjome suprasti, kad mūsų dugnas yra kiaurymė.

„Spaudžiam juos, vyrai...“

Kiekvieno nacionalinės rinktinės varžybų ciklo įžangoje – aistruolių eilės spaudžia Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadiono vartus. Scenoje šalia aikštės griausmingai strykčioja muzikantai. Reklaminiuose filmukuose futbolininkai dalinasi pažadais ir priesaikomis kovoti, plėšdami širdį iš krūtinės. Pradžioje – koncertai ir fejerverkai. Pabaigoje – mišios, dūdos ir dykuma tribūnuose. Dekoracijos griūna, fasadinė iliuzija išgaruoja. LFF propogandinis aparatas profesionaliai varijuoja naujomis šimtojo atgimimo taktikomis. Tik futbolo jose – nė milimetro.

Visos LFF taktinės schemos – klastingas ir pelningas žaidimas aplinkui futbolą. Jau 27-erius metus. Jokios kryptingos sistemos ar struktūros. Nesibaigiantis apokaliptinis katastrofų epas su kriminalinės dramos elementais. Vieni karaliai ir drakonai miršta, ateina kiti. Galvos rieda, bet kamuoliai vartų tinklo nepasiekia. Visi žiniasklaidos ar kultinių šalies asmenybių bandymai prispausti LFF baigiasi kontrspaudimu ir bejėgiškai liūdnu kovojančiųjų nuovargiu. Čia reikia aukščiausio spaudimo. Paties aukščiausio. Su visomis aukščiausiomis pasekmėmis.