Nagrinėti Lietuvos ir Rumunijos futbolo rinktinių taktines imtynes UEFA Tautų lygos turnyro ketvirtadienio dvikovoje – lygiai toks pat galvolaužiškas malonumas, kaip po kruopelytę rankioti Jurgeno Kloppo ir Pepo Guardiolos užmačių vingrybes „Liverpool“ ir „Manchester City“ kaktomušoje Anglijos „Premier lygoje“ praėjusį sekmadienį. Sakysite, kliedžiu? Persukinėjus esminius 95-ių minučių dramos su dviejų sukrečiančių siužeto posūkių atomazga sraigtus, labiau iš fantastikos srities atrodo kuklokai šabloniškas rezultatas 1:2, kuriame netelpa riebi priežasčių ir pasekmių virtinė. „Dievulis nepagailėjo mūsų“, – po rungtynių sakė Artūras Žulpa. Beveik tiesa. Velnias slypi detalėse.
Patikimiausios internetinės futbolo statistikos svetainės prieš dvikovos pradžią deklaravo Lietuvos rinktinės taktinę schemą 4-3-3, po pirmojo kėlinio ji buvo pakeista į 3-4-3, o nuaidėjus finaliniam švilpukui – pagrindiniu žaidėjų išsidėstymu įregistruota rikiuotė 5-4-1. Pagauk, jei gali. Šalia Rumunijos nacionalinės komandos nepajudinamai įsirėžė nuspėjama skaičių kombinacija: 4-2-3-1. Kompiuterio ekrane ir popieriaus lape futbolo šachmatai atrodo daug paprasčiau. Bet kovojama aikštėje.
Lietuvių pradinė taktika
Lietuvos rinktinė rungtynes pradėjo penkių gynėjų linijos (trys vidurio gynėjai, du – krašto) taktine schema: 5-3-2. Kadangi Vaidas Slavickas – kairėje, o Rolandas Baravykas dešinėje žaidė savotiškais paslėptais „wing-backais“, perėjus į ataką, lietuviai galėjo persirikiuoti į sistemą 3-5-2. Antruoju puolėju šalia Darvydo Šerno pakaitomis išnirdavo tai Fiodoras Černychas, tai Arvydas Novikovas.
Pagal jų pakilimą arba nusileidimą keitėsi ir saugų trijulė. Nuolatos kintantis mūsų puolėjų duetas spaudė rumunų gynėjus, kad jie negalėtų ramiai pradėti pozicinės atakos iš gilumos. Epizodiškai Lietuvos komandos išsidėstymas persirikiuodavo į 5-4-1 (su vieninteliu D. Šernu priekyje), ypatingai – gilesnės gynybos fazėje. Itin atidžiai ir gausiomis pajėgomis mūsiškiai saugojo savo dešinįjį gynybos kraštą – didžiąją dalį atakų rungtynėse su Serbija ir Juodkalnija rumunai rezgė savo kairiuoju puolimo sparnu. Dešiniau gynybos linijoje laikėsi ir Artūras Žulpa su Algiu Jankausku.
Ironiška, bet abu įvarčiai į lietuvių vartus buvo sukurti kaip tik šiose numanomo „padidinto pavojaus“ zonose. Prie pozicinių atakų jungiantis vienam iš dviejų pastoviųjų saugų trijulės slankstelių – Vykintui Slivkai arba Modestui Vorobjovui, antrasis pasistūmėdavo atgal, kad užnugaris neliktų apnuogintas. Vienos Lietuvos rinktinės atakos metu V. Slivka net ranka parodė plotą, į kurį turėtų atsitraukti M. Vorobjovas.
E. Genio/LRT.lt nuotr.
Rumunijos strategijos ypatumai
Rumunijos rinktinės praktinė taktinė schema beveik atitiko teorinę: 4-2-3-1. Bet jos viduje – daugybė klastingų tektoninių lūžių. Iš ispaniško futbolo, kurio prisiragavo ir kaip žaidėjas ir kaip treneris, ingredientų Cosminas Contra pagamino rumuniškos „tiki – takos“ patiekalą su gausybe trumpų perdavimu ir žaidimu „rondais“. Atakoje Rumunijos komandos žaidėjų išsidėstymas aikštėje elegantiškai transformuojasi į 4-2-4. Prie sąlyginai vienišo puolėjo George`o Tuduceanu prisijungė visa atakuojančių saugų trijulė: Alexandru Chipciu, Nicolae Stanciu ir Alexandru Mitrita. Du sulindo į „puserdves“, o du išsidėstė tarp varžovų vidurio gynėjų.
G. Tuduceanu neretai atsitraukė atgal, kad priimtų kamuolį „žemiau“ ir atvertų erdves į jas landžiojantiems komandos draugams. Krašto gynėjai Cristianas Manea (dešinėje) ir Nicusoras Bancu (kairėje) – truputėlį kitokio plauko, nei įprasti „laipiotojai“ į priekį. Jie kilo gana aukštai, bet ne tiek terorizavo priešininkus reidais palei šonines linijas, kiek centravo, padėdami išpildyti trumpų perdavimų serijas. Jiems pakilus, jų apleistų pozicijų plotus sugrįždavo prižiūrėti atraminiai saugai – Paulas Antonas ir Razvanas Marinas, kurie nevengė persikelti į krašto pozicijas.
Nuolatinis keitimąsis pozicijomis yra vienas svarbiausių Cosmino Contros žaidimo filosofijos bruožų. Kartais rumunų išsidėstymas aikštėja panašėjo į beprotiškai avantiūrišką schemą: 2-2-2-4. Perleidę kamuolio kontrolę priešininkams, rumunai nuo jų puolimo gynėsi dviem blokais po keturis 4-4-2.
Pirmojo kėlinio rokiruotės
Lietuvos rinktinės žaidėjai stengėsi uždaryti rumunų trumpų perdavimų linijas ir neleisti varžovams greitomis kombinacijomis priartėti prie „puserdvių“. Rizikuodami už nugaros palikti visiškai laisvus priešininkus, lietuviai kai kuriuose epizoduose staiga keturiese–penkiese prišokdavo prie kamuolį valdančio rumuno. Poroje situacijų kamuolys prasmuko ir nuo rimtos grėsmės gelbėjo nuošalė.
Didžiąją laiko dalį Edgaro Jankausko auklėtiniams tokiomis „žaibiško vieno žaidėjo užspaudimo“ priemonėmis pavyko perkelti kovą į aikštės vidurį. Kompaktiškai judėjusi gynėjų linija nepalikdavo laisvų erdvių oponentų manevrams.
Dvikovos pradžioje rumunai spaudė vartininką Ernestą Šetkų ir mūsų vidurio gynėjus, kad jie negalėtų atlikti tikslaus ilgo perdavimo. Kiti spaudimo triukai taip pat buvo skirti užkirsti kelią kamuolio judėjimui, o realią grėsmę keldavo tik netikslūs mūsiškių perdavimai, kurie tiksėjo kaip uždelsto veikimo bomba. Po vieno neatsargaus ir „per trumpo“ perdavimo atgal ir vėliau kelių pralaimėtų „antrųjų kamuolių“, iš baudos aikštelės prieigų smūgiavo Alexandru Chipciu – kamuolį atrėmė E. Šetkus.
Jau dvikovos pradžioje Lietuvos rinktinė pademonstravo namų darbus – staigų išbėgimą į kontrataką po Rumunijos rinktinės pakelto prie mūsų vartų kampinio. Dar prieš kamuolio pakėlimą Arvydas Novikovas su Fiodoru Černychu gudriai susikeitė kraštais.
Rumunų gynyba subraškėjo po Rolando Baravyko žygio dešiniuoju kraštu ir skersuoto kamuolio, kurį smūgiuodamas iš eigos į vartininką Ciprianą Tatarusanu „sukirto“ Fiodoras Černychas. Mūsų dešiniojo krašto gynėjui šios rungtynės buvo tikri amerikietiškieji kalneliai: nuo nulio iki mėnulio ir atgal. Jis svariai prisidėjo prie pavojingiausių situacijų, bet nesustabdė priešininkų momentuose, po kurių krito įvarčiai.
Pirmasis buvo blogo pozicijų pasirinkimo ir epizodo įvertinimo pasekmė. Kolektyvinė klaidingų sprendimų grandinė, prasidėjusi nuo gynėjo kamuolio išmušimo tiesiog į kovą rumunų aikštės pusėje. Kojomis ir galvomis varžovai sužaidė improvizuotą „rondo“, po perdavimų serialo kamuolys atiteko Nicolae`ui Stanciu, o jam už nugaros liko trys lietuviai.
Kiti trys mūsiškiai puolė medžioti N. Stanciu, kuris savalaikiu perdavimu į „kanalą“ C. Tuduceanu tarp Algio Jankausko ir Lino Klimavičiaus nuo veiksmų „atkirto“ ištisą gynėjų liniją. R. Baravykas ir A. Žulpa pavėlavo sureaguoti į A. Mitritos spurtą, bet padėtį išgelbėjo sinchronišku slydimu po kojomis. Tačiau atsivėrusia properša baudos aikštelėje pasinaudojo A. Chipciu ir jam atšokusį kamuolį pasiuntė į tinklą.
Į praleistą įvartį Lietuvos rinktinė atsakė stulbinančiu persirikiavimu į 3-4-3. Šioje rungtynių atkarpoje – gynybos centre liko Algis Jankauskas, o į kraštus pasislinko A. Žulpa ir L. Klimavičius. Vienam iš trijų atakos atakos trikampio narių atsitraukus į saugų grandį, sistema lanksčiai pereidavo į 3-5-2. Gynybos stadijoje lietuviai mobiliai persigrupuodavo į 5-4-1, o kartais net į 4-1-4-1, priklausomai nuo rumunų plėtojamo puolimo formų. Mūsiškiai ima smarkiau spausti priešininkų saugus, o pirmojo kėlinio pabaigoje priešininkus nustebina perėjimu į keturių gynėjų (dviejų – vidurio) liniją (Baravykas – Jankauskas – Klimavičius -Slavickas), bet dar labiau pakelti antakius priverčia išsidėstymas kontroliuojant kamuolį – 4-3-3!
Antrojo kėlinio staigmenos
Antrajame kėlinyje Lietuvos rinktinė grįžo prie taktinių sistemų 3-4-3 ir 3-5-2 kamuolio valdymo metu ir schemos 5-4-1, kai teko pereiti į gynybą. Cosminas Contra pasiūlė aukštos gynybos ir aukšto spaudimo ginklą (prieš tai abi komandos taikė vidutinį spaudimą ir vidutinį gynybos bloką). Vidurio gynėjai nesikuklino įsikurti ties vidurio linija. Lietuviams tai net išėjo į naudą. Kelis kartus išsisukę nuo spaudimo mūsiškiai užklupo rumunus, nespėjusius grįžti į gynyba. Komandos draugų netikslumus kritinėse situacijose „išvalė“ patyręs Rumunijos rinktinės vidurio gynėjas Cristianas Sapunaru. Daugiausiai bėdų mūsų komandai kėlė „apverstu“ krašto saugu rungtyniavęs A. Mitrita, raižęs baudos aikštelę zigzagais iš kairės į vidurį.
Apie 58-ą minutę Edgaro Jankausko kariauna grįžo į keturių gynėjų liniją, tačiau persirikiavo į sistemą 4-2-3-1 (gilesnėje gynyboje tos pačios 4-5-1 ir 4-1-4-1), su atraminių saugų – Modesto Vorobjovo ir Artūro Žulpos duetu. Netrukus M. Vorobjovą pakeitė Mantas Kuklys, o rumunai jį iš karto pasitiko spaudimu.
D. Šerną pakeitęs Nerijus Valskis įnešė energijos ir aštrumo savo sumaniai pasirenkamomis pozicijomis. 80-ą minutę po perimto kamuolio ir V. Slivkos tikslaus „užmetimo“ į kairįjį kraštą A. Novikovui, pastarojo reido ir perdavimo į baudos aikštelę, N. Valskis vos nepelnė įvarčio – jo smūgį blokavo Ch. Sapunaru. Bet ši kontrataka akivaizdžiai įrodė mūsiškių gebėjimą žaisti greitose tranzicijose iš gynybos į puolimą. Kaip ir pasirengimą taktiškai lankstiems pokyčiams esant nepalankiam rezultatui – antrojo kėlinio pabaigoje į varžovų baudos aikštelę ėmė įkirtinėti A. Žulpa. Rumunams tai tapo staigmena.
Edgaras Jankauskas geriausiu Marijampolės „Sūduvos“ stratego Vladimiro Čeburino stiliumi „nuvedė“ varžovus su minimaliu pranašumu į atomazgos laiko zoną. Čia jie suprato, jog skirtumas – vos vienas įvartis ir psichologiškai susvyravo.
Apmaudi dviguba atomazga
Kaip jau nutinka futbole, po įmantrių taktinių rokiruočių ir smulkiausių mikrodvikovų, galutinį rezultatą nulėmė klasikiniai ir patys paprasčiausi sprendimai neįtikėtinomis aplinkybėmis.
90-ą minutę R. Baravykas atliko įstrižą perdavimą į baudos aikštelę, N. Valskis vienu lietimu numetė kamuolį į priekį spurtavusiam A. Žulpai. Dešinę koja kamuolį sustabdęs, ja Artūras ir nukreipė jį į dešinį vartų kampą. Idealiai išpildytas puolimas 2 prieš 2.
O apmaudžiausia tai, jog porą minučių blaškęsi euforijoje ir dėl to galėję patirti staigų atgalinį nokautą, lietuviai įvartį praleido tada, kai pagaliau sustygavo gynybą, o pirmoje – giliausioje jo linijoje rumunų atakos metu buvo išsirikiavę net šeši žaidėjai. A. Chipciu ir po keitimo pasirodę Claudiu Keseru ir Aleksandru Maximas sužaidė „trikampį“ ir „sienelę“ (dar vadinamą „vienas – du“). Apsuptas mūsiškių, A. Maximas atliko perdavimą C. Keseru, o tuo metu apgaulingai prikaustydamas gynėjų dėmesį į baudos aikštelę įbėgo A. Chipciu. Bet C. Keseru kamuolį perdavė A. Maximui. Jis klaidinančiu judesiu „paguldė“ A. Jankauską, o smūgį galėjęs blokuoti R. Baravykas nesėkmingai slystelėjo ir pakrito. Buvo net keli variantai šiam įvarčiui nenutikti. Bet jis nutiko.
Edgaro Jankausko vadovaujama Lietuvos futbolo rinktinė pademonstravo modernų ir taktiškai lankstų futbolą. Sistemos veikia. Futbolininkai kaunasi. Bet velnias slypi detalėse. Ir ne visada – taktinėse.
