Sportas

2018.10.08 17:42

Kanojininkas V. Korobovas: o kas aš būčiau, jei neirkluočiau? Susirgčiau depresija!

Mantas Stankevičius, LRT.lt2018.10.08 17:42

„Savo medalių niekada neskaičiavau, nes žinau, kad to daryti negalima, – šypteli pasaulio jaunimo kanojų irklavimo čempionas Vadimas Korobovas. – Tikiuosi, kad mano pagrindinis medalis – ateityje“.  

Pirmaisiais savo medaliais visaginietis džiaugėsi dar vaikystėje – kelis netgi spėjo iškovoti irkluodamas baidarę. „Tačiau baidarių irklavimą palikau Artūrui Sejai“, – dabar juokauja V. Korobovas, kuris vaikystėje kartu treniravosi su šiais metais pasaulio čempionate sidabro medalį iškovojusiu baidarininku.

Su irklavimo sportu V. Korobovas susipažino besimokydamas pirmoje klasėje. „Viskas prasidėjo nuo baidarių. Iškovojau kelis medalius, bet baidarės irklavimas manęs nedžiugino, į treniruotes neidavau su šypsena veide, – LRT.lt prisipažino 21-erių Vadimas. – O kanoja? Ji mane sužavėjo. Į kiekvieną treniruotę keliaudavau su dideliu noru mokytis ir tobulėti“.

2013-aisiais metais V. Korobovas iškovojo savo pirmąjį medalį tarptautinėse varžybose. Europos jaunių čempionate tuomet šešiolikmetis lietuvis 200 metrų distancijos finale buvo trečias. Būtent šis bronzos medalis, pasak paties sportininko, pagimdė olimpinę svajonę.

Jau kitais metais kanojininkas Europos jaunių čempionate iškovojo sidabrą, o pasaulio čempionate pasipuošė bronzos medaliu. 2015-aisiais ant V. Korobovo krūtinės sužibo pasaulio jaunių čempionato auksas. Per pastaruosius trejus metus visaginietis savo medalių kolekciją papildė dar keturiais jaunimo čempionatų medaliais, du iš jų – šiais metais pasaulio ir Europos čempionatuose – auksiniai.

– Ateitis, pagrindinis karjeros medalis? Kalbate apie olimpines žaidynes? – paklausiau V. Korobovo.

– Gal iš pradžių reikėtų pasaulio čempionato medalio, o vėliau ir apie olimpinį pasvajosiu. Tačiau pagrindinis kiekvieno sportininko karjeroje medalis turėtų būti olimpinis.

– Ne vieną kartą jau jus matėme ant prizininkų pakylos tarptautinėse varžybose. Tačiau niekada neatrodote labai besidžiaugiantis.

– Toks jau esu. Gal daugeliui gali pasirodyti, kad esu „šaltas“, niekada nesišypsau. Aš nemoku šypsotis, kai tai daryti reikia specialiai. O po pergalių emocijų netrūksta. Tik to niekas nemato.

– Esate verkęs po pergalės?

– Ne, niekada!

– Kodėl? Kieti vaikinai neverkia?

– Manau, kad nėra žmonių, kurie nėra verkę. Manau, kad visi, netgi patys kiečiausi, verkia, kai ateina laikas. Jeigu bus olimpinis medalis...

– Žadate pravirkti?

– Visko juk gali būti (šypteli).

– Kada paskutinį kartą verkėte?

– Reikia pabandyti prisiminti (ilga pauzė)... Žinai, tai buvo labai seniai, vaikystėje. Kai dėl kažko atsiprašinėjau mamos.

– Tai kokius pokštus, už kuriuos reikėdavo atsiprašinėti, krėsdavote vaikystėje?

– Mama neleisdavo iki nakties vaikščioti. Kartais pavėluodavau namo grįžti. Gal dėl to esu atsiprašinėjęs.

– Ar pamenate dieną, kai apsisprendėte, kad kanojos irklavimas – jūsų kelias?

– Vaikystėje aš užsiiminėjau BMX dviračių sportu. Man visai gerai sekėsi. Ir nuolat stengdavausi derinti BMX‘us ir kanojos treniruotes. Visi mano draugai buvo... Gatviniai, bet gerąją prasme. Ir atėjo momentas, kai teko rinktis – dviračiai, ar kanoja. Pamenu, ateidavau į irklavimo treniruotes kelius nusibalnojęs. Sunku būdavo suderinti abu pomėgius. Pasirinkau kanoją. Dabar džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Man tada buvo keturiolika metų ir, atrodo, priėmiau svarbiausią savo gyvenimo sprendimą, kuris nebuvo lengvas. Tačiau su irklavimu jau kelis kartus buvau išvažiavęs į tarptautines varžybas. Čia jau buvo iškovoti keli medaliai. Reikėjo apsispręsti. Pamąsčiau tada, kad ateityje rimčiau būtų užsiimti su kanojos irklavimu.

Vadimas Korobovas, CanoeEurope nuotr.

– Pakerėjo medaliai?

– Iš dalies. Bet buvo ir kita šio reikalo pusė – su BMX buvo sunku atsisveikinti. Važinėjant BMX dviračiu tu visada esi su draugais, lėkdamas dviračiu jautiesi laisvas.

– O kanojos irklavimas – ar čia nėra to laisvės pojūčio?

– Yra. Ypač, kai pasieki gerą sportinę formą. Įsivaizduok: vasara, treniruotė ir jauti, kad valtis slysta taip, kaip tu nori, kad ji slystų, tau nėra sunku palaikyti gerą greitį, aplink gražu, nesvarbu, ar saulė šviečia, ar ne. Malonu. Tai yra geras jausmas. Suvokimas, kad esi puikios sportinės formos – ypatingas jausmas.

– Kas per karjerą buvo sudėtingiausia? Buvo nors vienas „duobės“ momentas?

– Žiemos stovyklos. Trys savaitės išvykoje, savaitė namuose, o po to vėl trys savaitės kažkur. Nežinau, kodėl, bet pavargstu nuo rutinos. Man nepatinka rutina... Turbūt, keista, kai tokius dalykus šneka profesionalus sportininkas, bet rutina man nepatinka. Man reikia laisvo laiko. Privalau būtinai su riedlente pralėkti... Na, tiesiog privalau kažką nuveikti negero (šypsosi) ir tuomet grįžtu pirmadienį į treniruotes kupinas motyvacijos ir galiu ramiai darbuotis. Tačiau režimas „miegas, maistas, treniruotė, maistas, miegas, treniruotė, maistas, miegas“ mane gali pražudyti. Man būna labai sunku.

– O savo sėkmės paslaptį galite išduoti?

– Tiesiog kiekvienoje treniruotėje stengiuosi atiduoti visas savo jėgas. Esu tas žmogus, kuris atidirba sąžiningai, bet po kiekvienos treniruotės sako, kad reikia dar geriau. Jeigu noriu gerų rezultatų, privalau kiekvienoje treniruotėje būti geresnis už patį save.

Vadimas Korobovas, Balint Vekassy (ICF) nuotr.

– Iš kur toks užsispyrimas?

– Mano tėtis buvo sportininkas... Jis užsiiminėjo graikų-romėnų imtynėmis.

– O, atsiprašau, pats? BMX ir irklavimas? Kur imtynės?

– Ėjau ir aš į imtynių treniruotes. Vaikščiodavau su tėčiu į treniruotes, kai man buvo penki metai. Bet taip jau nutiko, kad sporto klubas užsidarė – baigėsi mano beveik net neprasidėjusi imtynininko karjera. Visagine tebuvo vienas klubas... Vėliau mane labai kvietė užsiimti slidžių sportu. Nuo vaikystės su seneliu slidinėdavau. Pastebėjo mane slidininkai, kvietė trenerė, bet aš jau irklavimą lankiau. Bet senelis mano užsispyręs irgi buvo – vieną kartą teko sudalyvauti slidinėjimo varžybose, nes jis mane tiesiog ėmė ir užregistravo.

– Ar turėjote autoritetų sporte?

– Man visada patiko tai, ką man įskiepijo treneris Dmitrijus Michailovas – iš kiekvieno geriausio reikia paimti tai, kas jame yra geriausia ir sulipinti iš visų mozaikos dalių geriausią save. Autoritetas? Niekada nesu sakęs „Noriu būti kaip jis ar kažkas kitas“. Taip, stebėdavau Jevgenijų Šukliną, esu ne vieną patarimą iš jo gavęs. Tačiau niekada nesvajojau juo būti. Aš būsiu tuo, kuo pats save sukursiu.

– Ne vieną skambų titulą turintis Henrikas Žustautas – konkurentas ar draugas?

– Nežinau, kodėl, tačiau į Henriką žiūriu, kaip į puikų treniruočių partnerį. Man patinka su juo dirbti. Konkurentai? Taip, galima sakyti, kad esame konkurentai, bet man visada būdavo smagu, kai 200 metrų distancija dar buvo olimpinė rungtis. Abu irklavome šią distanciją. Visada kartu važiuodavome į varžybas, stovyklas, kartu sportuodavome. Aš esu jaunesnis, todėl varžėmės skirtingose amžiaus grupėse – niekas „nelikdavo ant ledo“. Bet visuomet juokaudavome, kad „va, užaugsiu aš ir tapsime konkurentais“. Netgi juokdavomės, kad vienas su kitu nekalbėsime stovyklose, „neprikolinsime“ ir žiūrėsime vienas į kitą tarsi vilkai. Bet iki šiol taip nėra. Vis laukiame to momento, kada suvilkėsime... Tačiau ir distancija olimpinė dingo, ir konkurentais tapome, bet esame draugai.

– Vadimai, įsivaizduojate save be irklavimo?

– Ne. Kartais net baisu pasidaro, kai pagalvoju, kas būtų, jei vieną dieną viskas baigtųsi. Net negalėčiau pasakyti, kuo bandyčiau užsiimti. Susirgčiau depresija. Nežinau kitos veiklos, kuria galėčiau užsiimti ir mano taip akys degtų.

– Esate vienas tų, kurie niekada nepasiduoda?

– Mane taip užaugino. Man dar vaikystėje įkalė į galvą, kad pasiduoti negalima. Visada turiu būti pirmas, visada privalau būti geriausias. Treneriai iki šiol ant manęs pyksta, nes kartais persistengiu ir treniruotėse – užsidega akys, prisimenu, kad varžybos jau greitai ir pradedu irkluoti greičiau... O jeigu dar valtis slysta gerai, tai netenku proto – tik pirmyn! Tada jau treneriai man švilpia, kad sustočiau.

Vadimas Korobovas, asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip susigyvenate su pralaimėjimais? Juk jų būna ne mažiau negu pergalių...

– Dėl jų ypatingai nepergyvenu. Žinoma, nesidžiaugiu, bet reikia suvokti, kad visuomet yra tas, kuris pralaimi. Suprantu, kad kiekvienas pralaimėjimas – tai nuoroda, kad reikia dirbti dar daugiau, sunkiau. Žinau, kad viskas bus, jei pakankamai dirbsi. Logika čia paprasta. Jei šiemet pralaimėjau, jei kažkas buvo stipresnis už mane, tai dar nereiškia, kad kitais metais aš jam vėl pralaimėsiu.

– Ar pameni, kada jumyse gimė olimpinė svajonė?

– Turbūt tai įvyko po pirmojo medalio Europos jaunių čempionate Poznanėje. Tada patekau į finalą, kuriame buvau jauniausias. Visi mano varžovai buvo vyresni dviem metais. Finalo metu buvo labai blogos oro sąlygos, o man tai visuomet labai patikdavo – kuo didesnės bangos, kuo stipresnis vėjas. Iškovojau bronzos medalį, nors visi tikėjosi, kad būsiu septintas arba aštuntas. Tiesiog varžovai nesugebėjo lengvai įveikti distancijos. O aš pasinaudojau savo stipriausiomis savybėmis, tiesiog mėgavausi irkluodamas. Tada labai apsidžiaugiau. Negalėjau patikėti, kad į Lietuvą vežuosi medalį. Važiavau autobusu ir net nesupratau realios situacijos.

– O dabar suprantate realią situaciją...

– Suprantu, bet visų savo laimėjimų nesureikšminu. Pasikartosiu, kad labai tikiuosi, kad pagrindinis mano medalis – dar ateityje. Tai kas buvo iškovota – praeitis. Ėjo ir praėjo. Galima susikabinti visus iškovotu medalius ant sienos, kartais į juos pažiūrėti, prisiminti geras emocijas... Bet tos varžybos jau seniai baigėsi, gimė nauji tikslai, kurių bandau siekti. Sporte visada turi būti tikslas. Tai yra pagrindinis variklis.  

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius