Sportas

2018.08.07 16:45

S. Krupeckaitės mintys po finišo: apie ligą, karjeros sprendimą ir dopingo dėmę

Kęstas Rimkus, 15min.lt2018.08.07 16:45

Išsekusi ir sunkiai kvėpuodama Chriso Hoy velodrome Glazge Simona Krupeckaitė nulipo nuo dviračio po keirino – rungties, kurioje dviratininkės įsibėgėja važiuodamos paskui motorinio dviračio vairuotoją, o šiam pasitraukus, pasileidžia į pašėlusias lenktynes.

35 metų dviratininkė pernai Europos čempionate keirine iškovojo sidabrą, o užpernai iš žemyno pirmenybių parsivežė net tris medalius ir buvo išrinkta geriausia 2016 metų sportininke.

Ir 2018-ieji jai prasidėjo gerai – pasaulio čempionato bronza keirino rungtyje ji papildė ir įspūdingą savo pasaulio ir Europos pirmenybėse iškovotų 22-iejų medalių kolekciją.

Tačiau iš Europos pirmenybių Glazge ji sugrįš tuščiomis. Komandinėse sprinto lenktynėse su Migle Marozaite jos liko šeštos, sprinto žaidimuose S. Krupeckaitė nusprendė nestartuoti, o antradienį keirine įdėtos širdies nepakako.

Chriso Hoy velodrome nuo vidurdienio ūžiant pilnoms tribūnoms, ji stengėsi dominuoti abiejose važiavimuose – atrankos ir paguodos, valdyti padėtį treko lenktynėse, bet negalėjo kontroliuoti savo kojų – jos šįsyk sukosi lėčiau, nei yra įpratusi buvusi pasaulio rekordininkė.

– Simona, būna įvairių lenktynių, bet šios jums nesusiklostė – galbūt jautėtės prasčiau nei visada? – 15min paklausė S.Krupeckaitės.

– Tai tik sezono pati pradžia. Po pasaulio čempionato kovo mėnesį aktyviai ilsėjausi, bet pradinė sportinė forma dar nėra ideali.

Visą mėnesį prasirgau ir kovojau su virusais ir bakterijomis, sunkiai pagijau. Praktiškai kelis mėnesius nesitreniravau, tad, atsižvelgiant į tai – dar visai gerai važiavau.

– Jūsų vyras ir treneris Dmitrijus Leopoldas prieš tai užsiminė, kad svarstote, ar apskritai tęsti karjerą?

– Iš tiesų amžius atneša daugiau minčių apie save. Metai reikalauja įdėti daugiau pastangų, turbūt ne atsitiktinai ir susirgau. Kai įdedi daug vidinės energijos, taip būna – jautiesi kaip išgręžta, nieko nebesinori.

Ilgai svarsčiau – galima būtų gyventi ir be sporto, bet gal vis dėlto sporte geriau.

Žiūrėsiu, kiek leis sveikata – jos nenusipirksi už jokius pinigus. Pabandysiu važiuoti pasaulio čempionate, žiūrėsiu kaip ten seksis, ar man pavyks susitarti su savo organizmu.

Esu patyrusi savo gyvenime porą tokių gilių duobių, viena jų buvo po pastarojo pasaulio čempionato. Stengiausi ramiai išsikrapštyti ir galvojau nevažiuoti į šį Europos čempionatą. Tačiau per treniruotes sekėsi neblogai, treneris pasiūlė pabandyti bent komandinį sprintą, nes taip galėtume lengviau pasiekti olimpines žaidynes. Manau, kad man vienai nebus sunku ir taip praeiti olimpinę atranką, bet norisi turėti didesnę komandą.

Tai ir nusprendžiau pabandyti. Sunku vėl pakilti po nesėkmingų pirmenybių, tokių kaip dabar, bet šįkart vykau susidėliojusi mintis, kad iš savęs daug neišreikalausiu. Kita vertus, tokių varžybų pamokos pravers. Laukia ilgas sezonas – už poros mėnesių prasidės kitos varžybos. Jų bus sočiai, tad tikiuosi, kad su kiekvienomis vis stiprėsiu.

– Ar jūsų neišmušė iš vėžių dopingo skandalas, kai Klaipėdos pareigūnai pas jūsų buvusį trenerį Antaną Jakimavičių atrado didelį kiekį medikamentų ir uždraustų medžiagų?

– Nemalonu, nes tai akmuo ir į mūsų – dviratininkų – daržą. Visi vieni kitus gerai pažįstame. Net nežinau, ką pasakyti. Gaila, kad tokioje mažoje valstybėje vyksta tokių dalykai. Norėtųsi, kad nebūtų tokių negražių juodų istorijų. Aš tikiu, kad ir be to galima sportuoti ir siekti gerų rezultatų.

– Ar jūs randate sau atsakymą, iš kur pas trenerius rasta tokių preparatų?

– Aš sau neužduodu tokio klausimo, nesigilinu, nes savo aplinkoje ir pati asmeniškai nesu susidūrusi su tokia patirtimi ar skandalais.

Negalvoju, nes tai yra tas pats lyg paklaustumėte manęs ko nors apie bokso varžybas. Žinau, kad yra toks dalykas kaip dopingas, bet nei aš pati domėjausi, nei žinau. Aš nesuprantu, kokius ten rado preparatus ir kam jie reikalingi.

Aišku, tai juoda dėmė ant mūsų šeimos – sporto šeimos.